Kalantinių penkiasdešimtmetis. Trapi (non)konformizmo dvasia

Šiemet minime Romo Kalantos tragiško protesto prieš sovietų valdžią 50-mečio metines. Šiam įvykiui ir kitiems pasipriešinimo komunizmui būdams atminti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras parengė parodą „Opozicijos komunistinei valdžiai kaleidoskopas“, kuri gegužės 3 d. atverta visuomenei ir veiks iki gegužės 29 d. (Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune). Apskritai, šiemetė Kauno Pavasariui skirtų renginių programa Kaune primena tikrą puotą nonkonformizmo apologetams.

Kalantinių šventimas nūdienos įvykių kontekste neišvengiamai skatina apmąstyti laisvės klausimą, taip sakant, revizuoti tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip savaime suprantama, tarsi neišvengiama garantija. Regis, šiandien tokia pastanga visuotinė. Posakis „reikia mokytis iš praeities“ entuziastingai atgimsta ir čia pat – erzinančiai ignoruojamas. Tarytum kolektyvinė atmintis specialiai krečia šposus dabartinei kartai. Deklaruoti kovą už kažką šiandien yra madinga, tačiau kada tai perauga į nuoširdų įsipareigojimą (kaip sakoma anglakalbiame pasaulyje „live what you preach“), o kada tik į vaizdingas afišas?

It sutapimas iš Kauno likimo knygos – neseniai po renovacijos atvertas istorinis kino teatras „Romuva“ ir lyg futuristinis nuotykis pristatytas strateginis miesto planas. Galbūt tai joks atsitiktinumas? Juk „Romuvos“ virsmas po Nepriklausomybės yra puikus miesto savivaldos dialektikos pavyzdys: nuo postsovietinio sutrikimo iki aptrupėjusio miesto simbolio, nuo rinkos ekonomikos laukiniškumo iki privataus kapitalo grobuoniškumo, galiausiai – nuo pilietinės visuomenės blykstelėjimo iki modernaus klerikalizmo ir smulkiosios biurokratijos simuliakriškumo.

Prisimintina šiandien privalomai užmirštama aplinkybė, kad „Romuvos“ pilietinė byla kitados pasitarnavo kaip kaunietiškumo įprasminimas, kai po nuoširdžių ir kūrybiškų kelių aktyvistų pastangų dalį visuomenės ištiko prabudimas. Ir po ilgo gyvenimo valdiškos atsakomybės iliuzijoje buvo nuspręsta nebeperkelti atsakomybės institucijoms, bet imtis jos patiems piliečiams. Patikėjus pilietine galia „Romuva“ tapo visuomeniniu judėjimu, įtraukusiu į tarpusavio priklausomybės tinklus, subrandinusius kažką simboliško ir įspūdingo, nors ir fragmentiško. Bent jau trumpam atrodė, kad kauniečiai susigrąžino atsakomybę, kad laisva visuomenė yra moralinis pasiekimas, dėl to kūrėsi jungiamasis – visuomeniškumo – audinys, kuriame kiekvienas galvoja ne tik apie savo asmeninį, bet ir apie bendrąjį gėrį.

Deja, po trumpalaikės pergalės kasdienė rutina paėmė viršų ir vėl įsigalėjo pilkoji kasdienybė. Kauno žvėris, it aitvaras plevenantis ambicingas svajones, vėjavaikiškai paleistas amorfiškos minios žaidimams, užuot mėginus užčiuopti kažką gilesnio apie mūsų visuomenę. Kai reikia liudyti miesto pasiekimus, neišvengiamai gręžiamės į praeitį. Deja, ir čia žvilgsnis hipertrofuotas. Selektyviai parenkame epizodus, tiesiogiai (bet ne organiškai) koreliuojančius su nūdienos vaizdiniais. Pavyzdžiui, tarpukario Kauno blykstelėjimas sukūręs UNESCO paveldo vertą stebuklą ir veik diametraliai priešinga nūdienos realybė – paveldas niokojamas, o laisvai liejamas betonas (veik ne metaforiškai) sukausto bet kokį nonkonformizmo judesį. Praeities heroizmo ir pilietinės visuomenės sėkmingo blykstelėjimo epizodai, nelygu kozirna korta, ištraukiami nebent posovietinių kompleksų medelyną primenančiose didmiesčių konkurencijos ir tapatybės diskusijose ar sumanios ir pilietiškos visuomenės ugdymo burbuluose.

Kaunietiško nonkonformizmo apraiška privalomai susieta su pogrindžiu, su rezistencija ir opozicija. Vos tik šis ryšys nutrūksta – kaunietiškumo manifestavimas tampa nenatūralus.

Laimei, Kauno stiprybė, bent jau moderniais laikais, niekada neglūdėjo paviršiuje. Tiesa, anokia tai laimė, kai užsienio studentui reikia pristatyti miesto savitumo bruožus – valandų valandas tenka aiškinti, kodėl jie  glūdi pogrindyje taip ir neprasikaldami į labiau matomą, atpažįstamą plotmę... Kad ir kaip būtų, kauniečio stiprybė, regis, neateina su motinos pienu. Ji yra vystoma nonkonformistinės pozicijos užkaboriuose. Kitaip tariant, tose mažojo pasaulio centruose, kurie, žvelgiant iš centrinių galios bokštų, neišprovokuoja jokių ryškesnių vaizdinių, nebent išdidina to pasaulio mažumą. Kaunietiško nonkonformizmo apraiška privalomai susieta su pogrindžiu, su rezistencija ir opozicija. Vos tik šis ryšys nutrūksta – kaunietiškumo manifestavimas tampa nenatūralus, nemandagus, neskoningas, netgi nepatrauklus. Kaunietis privalo būti socialus, įsišaknijęs kaunietiškame metafiziškume, kuris, paradoksalu, viena vertus, yra žavingai artimas, o kita vertus, vos tik bandai jį užčiuopti – nepasiekiamas it horizontas.

Kas nors galėtų klausti, ar verta lyginti praeitį ir dabartį, juk nebeliko sovietinio brutalumo ir tiesmuko persekiojimo, net žodžio laisvė yra užtikrinta. Bet kodėl tada koks nors mėlynakraujis kaunietis, nusprendęs stabdyti bręstantį blogį (prasiveržiantį visų taip mylimos praeities fiziniu darkymu), neišvengiamai patiria biurokratinės mašinerijos svorį ir visuomenei pristatomas kaip vienasmenio cirko artistas, o ne gilesnės substancijos nešėjas? Kodėl miesto gerovė siejama su fizine miesto išvaizda, o gilesnis kultūrinis miesto klodas ir toliau stumiamas į neapčiuopiamų vaizdinių plotmę? Kur ir kaip prapuola žmogus, kaunietis? Kaip ir kodėl kaunietiška kultūra tampa pastatai, architektūriniai ansambliai ir net specialūs svečiai, bet ne vietinės asmenybės? Kas atsitinka, kad net ir Kaune, ilgą laiką buvus biurokratinio siautėjimo užuovėja, šiandien ir universitetai imasi dangoraižių, modernių salių puoselėjimo paliekant istorinį paveldą nuošalyje? Kas atsitiko, kad taip greitai ir taip kategoriškai nusisukome nuo autentiškumo skatinimo?

Paradoksas – kaunietiškumas, ne tik sukūręs prielaidas Kauno modernizmui, bet ir tarnaujantis, visų pirma, miesto gerbūviui, – esminė sąlyga, iš esmės yra paliekama natūralaus vyksmo erozijai. Visuomeninės aikštės, nostalgiškosios agoros it šaltu prakaitu perliejamos betoniniu grindiniu, spindinčiu susirinkusiųjų asmenukėms, bet ne bendruomeninių tinklų mezgimui. Nesunku miestą puošti vėliavėlėmis ar inicijuoti pastatų renovaciją, atverti kultūrines erdves, kai gilesnio dėmesio vertos pasaulėžiūrinės alternatyvos pasmerktos tūnoti po betono padu. Gali būti, kad kai kurie Kalantinių 50-mečio dalyviai, žygiuodami lygiomis gatvėmis ir sutvarkytais šaligatviais, bus priversti dar kartą išgyventi prieštaringus jausmus – tarp Kaune organizuojamo didingo spektaklio ir gilesniame klode tarpstančio kaunietiškumo. Šiandien laisvės ir suvaržymų santykis yra gerokai pakitęs, bet kaip yra su mūsų vidine savijauta?

Perfrazuojant filosofo Lionido Donskio ištartį, išsakytą kiek kitame kontekste, pastarojo laikmečio nonkonformizmo virsmą būtų galima interpretuoti platesniame dėsningumų spektre: „Nūdienos determinizmas ir fatalizmas, persmelkęs visą mūsų kultūrą, kada šventai tikima, kad dabartinėms gyvenimo formoms nėra jokios alternatyvos ir mes gyvename vieninteliame iš tikrųjų racionaliame pasaulyje, nepalieka jokių šansų paklausti, kodėl mes nebetikime moralinėmis alternatyvomis ir dorybių etika, kurios sklido iš klasikinės literatūros ir didžiųjų istorinių pasakojimų. Nebetikime, ir tiek. Didžiausia kvailystė teisinama tuo, kad nieko kito esamomis sąlygomis negalima padaryti. Ką daryti, kad dingtų nebereikalingi kriterijai ir alternatyvos? Atsakymas paprastas – valingai užmiršti.“ (Donskis 2013. „Politika, humoras ir pramogos užmaršties amžiuje“)

Ar įmanoma visuomeninio gyvenimo refleksiją užbaigti nemoralizuojant? Ką daryti, kad išlaikytume trapią nonkonformizmo dvasią? Manding prasčiausio skonio bruožas Kalantinių kontekste būtų laukti kokio nors valdžios parėdymo, kaip švęsti ar juo labiau interpretuoti Kauno Pavasarį arba rimtai traktuoti iš tikrojo šalies centro it ant provincialumo sparnų, atplevenančią pastangą paaiškinti Kauno būseną. Ir viena, ir kitą nusipelno ryškesnio šypsnio.

Aktyvesnis lankymasis kultūriniuose renginiuose, kurių, kaip jau minėjau, šiemet mieste apstu, pasinėrimas į aukštesnes būties formas leis išsivaduoti iš kasdienės rutinos, o gal net ir kilstelės bendrabūvio kokybės kartelę. Nuoširdus domėjimasis sava istorija ir bendruomeniškumo skatinimas geriau nei bet koks formalus pareiškimas liudija apie charakterio brandą. Juk kolektyvinis tauresnių moralinės kultūros formų afišavimas kaip niekas kitas į absoliučią desperaciją varo įnoringąją biurokratiją ir visus norinčius valdyti. Sakote – pernelyg skambu? Bet ar galima kitaip?

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, drebintoje tiek staigių pakilimų, tiek ir skausmingų katastrofų, Kauno pavasario nonkonformizmo ratilai (net ir be jokių ateities garantijų) yra šis tas įspūdingo. Su tuo visus ir sveikinu!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Apie Donskį: arba gerai, arba nieko

Apie Donskį: arba gerai, arba nieko portretas
Nieko.

>M.

>M. portretas
o tai Klaipėdoj ar kitam mieste kitaip?Tik inicijuojamas dėmesys bendruomenėms ar savanoriams kad savivaldybės žiurkės galėtu usidėt paukščiuka ka dirba vykdo pilietinę plėtrą ir ugdo demokratiją.jūsų Matijošius bent miestą neapleides ir ūkinius reikalus normaliai tvarko o pas mus visiškas pypt

M.

M. portretas
Kaune tai tikrai nėra žodžio laisvės, - net miestiečių išrinktiems tarybos nariams caras Chamas neleidžia prasižioti, bendruomenės yra žlugdomos, kad nebūtų visuomenės susitelkimo ir pasipriešinimo godžiosios gaujos godumui ir bukumui.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Tvajumat elitas
    Tvajumat elitas

    Giminėje sklando pasakojimas apie inteligentišką dėdę, netgi keiktis sugebėdavusį elegantiškai. „Gal jūs, tamsta, galėtumėte eiti šunims šėko pjauti?!“ – buvo stipriausias jo pasakymas ant ko nors supykus...

    9
  • Vilko kailis
    Vilko kailis

    Naujasis Vilniaus krepšinio klubas oficialiai dar neturi nė vieno žaidėjo, bet apie jį jau dūzgia visas lietuviškas internetas. Jau nuo pirmųjų žingsnių tas zvimbesys piktas ir pašaipus. ...

    1
  • Velniop Kaliningrado tranzitą
    Velniop Kaliningrado tranzitą

    Daugelį metų Kremliaus šunidžių gyventojai demonstravo pasitikėjimą savomis jėgomis ir nevengė agresyvesnės retorikos. ...

  • Kalba – turtas, kuris nesudegs
    Kalba – turtas, kuris nesudegs

    Stebint geopolitinius procesus pasaulyje, solidarizuojantis už Ukrainos siekius, išryškėja kalbos, kaip žmogiškosios jungties, svarba. ...

    2
  • Ieškokite moters
    Ieškokite moters

    Lygiai prieš penkerius metus toks rusų aktorius M.Porečenkovas, buvęs Rusijos televizijos projekto "Ekstrasensų mūšis" vedėjas, po 17 laidos sezonų praskleidė TV virtuvės užsklandą, tuo bjauriai šokiruodamas savo gerb...

  • Dezinformacijos kiaušiniai
    Dezinformacijos kiaušiniai

    Paskutinę birželio savaitę Lietuva pradėjo atremdama kibernetinę ataką. Atsakomybę už ją prisiėmė su Rusija siejama grupuotė, pareiškusi, kad tai kerštas už tranzito į Kaliningradą ribojimus. Atakų prieš mūsų institucijas...

  • Š. Vaitkus: ar sanatorijoms skambės laidotuvių maršas?
    Š. Vaitkus: ar sanatorijoms skambės laidotuvių maršas?

    Jau šį ketvirtadienį Seime spręsis, ar kurortų sanatorijoms ir reabilitacijos centrams skambės laidotuvių maršas, ar pagrindinė visų kurortų pragyvenimo šaka bus nukirsta, ar vis dėlto sveikas protas paims viršų ir kurort...

    13
  • „Killnet“ kibernetinė ataka: kokia kariuomenė, tokie ir programišiai
    „Killnet“ kibernetinė ataka: kokia kariuomenė, tokie ir programišiai

    Kelias pastarąsias dienas viena karščiausių temų Lietuvoje – Rusijos programišių puolimas, ilgesniam ar trumpesniam laikui sutrikdęs kelių institucijų darbą. Tikėtina, kad yra žmonių, kuriems šie išpuoliai kelia ne...

  • Žinia iš Madrido
    Žinia iš Madrido

    Įsivaizduokit siaubo sceną Kremliuje: Vladimiras Putinas sušaukia savo artimiausios aplinkos narius. ...

  • Maisto krizė viena nevaikšto
    Maisto krizė viena nevaikšto

    Ekspertai vis dažniau kalba apie artėjančią pasaulinę maisto krizę, kurią nulems Rusijos karas Ukrainoje. Ar mes ją irgi pajusime? Kol kas nė vienas prekybos centras neužsidarė. Kol kas nė mažiausia lentynėlė parduotuvėse neištušt...

    2
Daugiau straipsnių