Kadagių slėnis yra ypatinga vieta ne tik Kauno regione, bet ir visoje Lietuvoje. Į marias atsiremiantis kadagiais apaugęs status šlaitas kuria neįprastą kraštovaizdį. Tai ne tik graži vieta pasivaikščiojimui, biologinės įvairovės požiūriu tai yra lobynas. Šlaituose – retos rūšys augalų, kai kurių niekur kitur mūsų šalyje net nerasi. Visgi, šiandien kadagynui iškilęs didelis pavojus.

Saulės nutviekstos aikštelės tarp kadagių vis labiau apželia aukštomis žolėmis, menkaverčiais krūmais ir lapuočiais medžiais. Šie augalai ne tik gožia vaistažoles, bet ir pačius kadagius. Kiekvienais metais juos reikia kirsti, bet nukirstų krūmokšnių palikti pūti negalima.

„Jei juos čia paliksime, tai dirva taps daug derlingesnė ir tuoj čia sužels dilgėlės ir krūmai, nebeliks vietos vertingiems augalams“, – kalbėjo Kauno marių regioninio parko biologas Giedrius Vaivilavičius.

Į pagalbą pašalint kirtimų atliekas regioninio parko darbuotojai pasikvietė aplinkinių mokyklų mokinius. Daugiausiai į pagalbą atėjo antrų–septintų klasių moksleiviai iš šalia esančios Vaišvydavos, jų buvo apie penkiasdešimt.

Atsidėkodamas už moksleivių ryžtą G. Vaivilavičius pirmiausia surengė greitą ekskursiją. Joje papasakojo apie kadagių praktiškumą, naudingąsias ir gydomąsias savybes. Po to išdalijo mokinukams darbines pirštines ir pakvietė darbuotis.

Pastarieji sustojo ilga vora ir nuo šlaito pradėjo rinkti šakas, kurios keliavo iki pat marių pakrantės.

„Jei nešite šakas po vieną, greitai nuvargsite. Siunčiant jas vora, sutaupysime daug energijos“, – kalbėjo biologas.

Viena talkoje dalyvavusi mokytoja netruko pastebėti, kad mokinukams tai sunkus darbas, o stovėti ant stataus ir aukšto šlaito dar ir pavojinga.

„Galėtų čia ir kariuomenė padėti“, – pajuokavo ji.

Replika būtų likusi replika, bet kariuomenė iš tikro buvo kviesta į talką.

„Kvietėme, bet sakė nebūti kvailiais – niekas mums tiek jėgos neduos. Tiesa, oficialiai jokio rašto nesiuntėme, bet asmeniškai klausiau“, – pasiguodė G. Vaivilavičius.

Kariuomenė ir Kauno marių regioninis parkas šiek tiek bendradarbiauja. Kauno karininkų ramovei yra patikėta vieno piliakalnio priežiūra, bet šie rastų ką veikti ir Kadagių slėnyje.

Keliasdešimt stiprių vyrų pasitarnautų geriau nei keliasdešimt mokinukų.

„Aš bijojau tuos vaikus kviesti, pažiūrėkit į šlaitą, bet kito būdo nėra. Dabar tik keli suaugusieji prisidėjo. Tikiuosi, kad bent taip vaikai išmoks mylėti gamtą“, – kalbėjo biologas.

Kariai taip pat galėtų mylėti kadagių slėnį. Viena slėnio vieta vadinasi Ronakalniu. Anot padavimo, čia vienas kareivis buvo žiauriai nukankintas priešų. Mirdamas jis dar sušuko, kad šiam kalnui atsivertų žaizdos (ronos), kokios atsiveria jam. Taip ir atsitinka kas kelis metus.

Tik tai nėra burtai, tiesiog kalnui slenka šlaitai ir pasirodo smėlio atodangos.

Bet kuriuo atveju, jei kareiviai ir patingėjo, tai vaikai talkoje tik išlošė. Kadagiai į orą išskiria daugybę naudingų medžiagų, kuriomis kvėpuoti labai sveika.