Pirmajame pasauliniame kare apakusiems kareiviams į rankas įduota lazdelė greitai tapo neatskiriama visų neregių gyvenimo dalimi. Maloniai ją vadindami drauge, silpnaregiai ir aklieji, skirtingai nei gali atrodyti, neturi laiko dejuoti dėl jiems likimo skirto išbandymo. Ką tik Pasaulinę baltosios lazdelės dieną paminėjusi Kauno aklųjų ir silpnaregių bendruomenė išskirtinių nuolaidų iš valstybės neprašo.

"Mes – visuomenės dalis. Jei reikia – paprašome pagalbos, jei kas padeda, padėkojame. Nesusiduriame su diskriminacija kaip kai kurios kitos grupės, žingsniuojančios su vėliavomis. Mes tą ribą jau peržengėme", – sako Kauno aklųjų ir silpnaregių centro direktorius rašytojas Stasys Babonas.

– Aklųjų ir silpnaregių kombinato viešojo transporto stotelė Kaune dar išlikusi, bet kombinato jau nėra.

– Taip, kombinato jau nėra, nes, kaip žinote, – rinka negailestinga. Išlieka stiprieji, o mūsų žmonėms tikrai nėra lengva joje dalyvauti. Be abejo, gabesnieji integruojasi ir dirba reginčiųjų įmonėse. O kombinatas dabar išlikęs kita forma – dabar tai Kauno aklųjų ir silpnaregių centras, teikiantis socialines paslaugas. Čia mūsų žmonės net dirba kompiuteriu – turime kelis tikrai gerus informatikus. Be pynimo iš vytelių, mokomasi gydomojo masažo. Mūsų bendruomenės veikla čia, Žaliakalnyje, mena dar Antano Smetonos laikus. Nuo tada čia turime ir patalpas, tik šiandien didžiąją dalį mūsų veiklos finansuoja ne Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bet įvairūs ministerijų departamentai, miesto savivaldybė.

– Kauno aklųjų biblioteka nuolat gausina savo knygų kolekciją?

– Taip, mes turime biblioteką, kurios centras – Vilniuje. Sostinėje įgarsinamos pačios naujausios knygos, kurios iškart pasiekia ir Kauną. Mūsų žmonės skaito – dabar turime įdiegtą naują sistemą, kuria kiekvienas žmogus gali norimą knygą atsisiųsti tiesiog į kompiuterį. Tai labai palengvina mūsų laisvalaikį – juk įgarsinti užtenka vieną kartą, o įrašą galima daug kartų nukopijuoti. Bibliotekoje galime rasti ir pačių naujausių knygų. Jos mums nieko nekainuoja, o knygos nauda mums – neįkainojama. Nesuklysiu sakydamas, kad aklieji – didžiausi knygų skaitytojai šalyje. Ne tik dėl to, kad turi daug laiko, bet ir yra gana išsilavinę žmonės.

– Kaip dar leidžiate laisvalaikį?

– Turime sporto klubą "Sveikata", kuriam vadovauja Vytautas Girnius – paraolimpinis čempionas, lengvaatletis. Klubas dirba dviem kryptim – rūpinasi žmonių užimtumu, rekreacine veikla, taip pat rengia akluosius ir silpnanaregius Europos, pasaulio ir olimpinėms žaidynėms.

– Ko pasigenda jūsų bendruomenės narys, kasdien žingsniuodamas per miestą?

– Visai nematančių ir vaikščiojančių po miestą yra vienetai, nes ne visi tai sugeba. Silpnai matančiųjų ir laisvai judančiųjų yra kaip tik nemažai. Tiesiog norėtųsi, kad žmonės dažniau prie jų prieitų ir paklaustų, ar jiems nereikia pagalbos. Nors stengiamės būti savarankiški, bet tai tikrai pagelbėtų.

– Kalbant apie pagalbą, mieste ne visose sankryžose yra garsiniai šviesoforai. Dėl jų šalia gyvenantys žmonės yra protestavę, tačiau toks šviesoforas – didžiulė paspirtis silpnaregiams ir akliesiems.

– Toks šviesoforas – paspirtis ne tik neregiui, bet ir pagyvenusiam žmogui. Toks signalas – didelis pagalbininkas prieblandoje. Tačiau gyvename ne tokioje turtingoje valstybėje, kad tokia įranga galėtų būti kiekviename šviesofore. Kaune šis signalas yra tik tose sankryžose, kurios yra svarbiausios ir ten dažniausiai vaikščioja mūsų žmonės – viską esame suderinę su savivaldybe. O kad žmonės protestavo, tai gal mes patys iš pradžių elgėmės šiek tiek įžūliai – šviesoforai anksčiau pypsėdavo kiaurą parą, tačiau to dabar nėra. Jie išsijungia apie 20 val. Dabar siekiame, kad prie troleibuso durų, pro kurias įlipama, būtų padaryti didesni, šviesą atspindintys skaičiai. Tai būtų naudinga tiek silpnai, tiek gerai matantiems žmonėms, nes kartais prieblandoje sunku įžiūrėti maršruto numerį.

– Ant užsienio kampanijų gaminamų vaistų dėžučių yra užrašai Brailio raštu. Ant lietuviškų – toli gražu ne ant visų.

– Tai prabanga, bet mums tai labai svarbu. Juk šalia nematančiojo ne visada gali būti žmogus, kuris pasakytų, kokius vaistus gerti.

– Judėjimo negalią turintys jaunuoliai jau plačiai atveria universitetų duris – čia tam sudarytos visos sąlygos. Kaip jūsų bendruomenės narius pasitinka aukštosios mokyklos?

– Turime tokią draugę – baltąją lazdelę. Su ja vaikštantys žmonės baigia ne tik mokyklas, bet ir universitetus. Didelis ramstis mokantis – draugai. Be abejo, aklajam kiekvienas žingsnis brangesnis ne tik pinigine, bet ir sveikatos prasme, tačiau nieko neįmanomo nėra. Mums didesnių pritaikymų universitetuose nereikia. Ko gero, svarbiausias priemonė – kompiuteris su specialiomis garso programomis.

– Ar, bėgant laikui, jaučiate, kad kauniečių požiūris į jūsų bendruomenės narius keičiasi?

– Pavadinčiau tai tokia bendra situacija – tie žmonės, kurie negeri, visada tyčiosis iš aklojo. Vis dėlto ta atmosfera, kuri jaučiama tiek užėjus į įvairias instancijas, tiek gatvėje žingsniuojant neregiui, nėra bloga. Mes nesame ta visuomenės dalis, kuri neegzistuotų, o mums išėjus gatvėn, žmonės išsižiotų iš nuostabos. Mes – visuomenės dalis. Jei reikia – paprašome pagalbos, jei kas padeda, padėkojame. Nesusiduriame su diskriminacija kaip kai kurios kitos grupės, žingsniuojančios su vėliavomis. Mes tą ribą jau peržengėme.