Dar vienas Parodos gatvėje išlikęs autentiškas medinukas (Parodos g. 17) su retu Kaune valminiu stogu, įsprūdinėmis langinėmis ir įstiklinta veranda buvo pastatytas 1923–1924 m. tuomečių sklypo savininkų Antano ir Antaninos Jankauskų.

Nuo gatvės prie namo šiandien veda apgriuvę laiptai. 1924 m. šalia išdygo dar ir molinis (molio apdrėbtų medinių konstrukcijų) vieno aukšto namukas (Parodos g. 19), kuriame Jankauskai planavo įrengti krautuvę ir dirbtuvę-šaltkalvę. Inžinieriaus Vaclovo Višniausko suprojektuotas namas buvo be jokių patogumų, turėjo langines, rustais dekoruotus kampus ir nusklembtais galais stogą. 1931 m. parduotas, o vėliau ir perstatytas, jis gal ir prarado savo pradinį žavesį, bet vis dar liudija ankstyvo Parodos gatvės užstatymo paprastumą. 1938–1939 m. čia veikė studentų skalbykla ir cheminė valykla „Švara“.

Atokiau: F. Vizbaro Raudonoji pilaitė šiandien pasiekiama tik nuo Parodos kalno. / Marijos Oniščik nuotr.

Tai pačiais 1924 m. A. Jankauskienė paprašė leidimo nukirsti jos kieme augusį ąžuolą, kuris, anot jos, „gresia nusigriauti ir tokiu būdu gali užsiversti ant mūsų namukų“. Tais laikais kirsti mieste medžius taip paprastai neleisdavo ir dėl šio ąžuolo kilo ginčas. Savivaldybės Sodininkystės dalies vedėjas apžiūrėjęs rado, „jog ąžuolas yra visai tvirtas ir nugriovimo jokio pavojaus nėra, tik kliudo įvažiavimui į kiemą“. Tačiau inžinierius Feliksas Vizbaras teigė, kad ąžuolas „iš senų laikų sužeistas ir pradėjęs pūti laiku statybos“, kai buvo pažeistos jo šaknys, ir „per tai toks medis negali būti pagražinimu gatvės“. Tačiau, matyt, sodininkų nuomonė nugalėjo ir ąžuolo kirsti neleido.

Nuo Parodos gatvės į naują Vizbarų valdą vedė takas su laiptais, dėl kurio architektas įsivėlė į konfliktą su kaimynėmis, nes ant to tako stovėjo jų tvartas ir išvietė.

Vienintelį Parodos gatvėje likusį ikikarinį medinuką (Parodos g. 13) šiomis dienomis baigia renovuoti. Anot jį nusipirkusios Paulinos Grabauskienės, dengtas gontais trijų langų namukas su atviru prieangiu buvo pastatytas „prieš Didijį karą“. Nauja savininkė 1924 m. namuką padidino, pagražino, pristatė mansardą su balkonu, šlaitą prie gatvės sutvirtino betono sienelė su vedančiais į prieangį laiptais.

Sklypas, kaip ir kiti šios gatvės pusės sklypai, siekė Parodos kalną ir viršutinę jo dalį; jį tais pačiais metais žmonos Olimpiados vardu iš P. Grabauskienės nusipirko F. Vizbaras, vadovavęs jos namo perstatymo darbams.

Senas: prieš vadinamąjį Didįjį karą statytas medinukas Parodos g. 13 po remonto šiandien atrodo jau kiek kitaip. / Marijos Oniščik nuotr.

Nuo Parodos gatvės į naują Vizbarų valdą vedė takas su laiptais, dėl kurio architektas įsivėlė į konfliktą su kaimynėmis (P. Grabauskienė gyveno su dukra Jadvyga), nes ant to tako stovėjo jų tvartas ir išvietė.

Kuklus: moliu apdrėbtų medinių konstrukcijų namas Parodos g. 19. / Marijos Oniščik nuotr.

Praėjo dešimtmetis, kol F. Vizbaras pastatė ant kalno raudonų plytų vilą, žinomą, kaip „Raudonoji pilaitė“ (skirtingai nuo netoliese dar aukščiau stovėjusios „Baltosios pilaitės“). Žemutinį sklypą jau valdė Aleksandras ir Stefanija Paulavičiai, modernėjančioje Parodos gatvėje nebeliko tvartų, o miesto vandentiekiui ir kanalizacijai pasiekus gatvę, savivaldybė aktyviai kovojo su kiemuose likusiomis būdelėmis. Šiandien „Raudonąją pilaitę“ galima pasiekti tik nuo Parodos kalno, nes tako su laiptais nebėra.