Lietuvos dailės istorijoje minimos pavardės slepia toli gražu ne tik menu gyvenančius kūrėjus. Neretai jų talentas užgožė charakterio savybes, kurios sunkino bendravimą su menininkų bendruomene. Streikas, 1929 m. vasarį įsiplieskęs Kauno meno mokykloje, kaip tik ir iliustruoja tokią situaciją.

Kibirkštis, įžiebusi ugnį

1929 m. vasario 19 d. būsimos žymios tarpukario metų dailininkės, grafikės Marcės Katiliūtės dienoraštyje atsirado užrašai: "Pas mus Meno mokykloje didžiausia revoliucija. Oi... oi plaukai šiaušės ant pakaušio. Baisu daros pagalvojus. Mokytojai vaikštinėja kaip kalakutai sparnus paleidę ir klausosi, kas bus toliau. O mokiniai tik streikuoja, streikuoja..."

M.Katiliūtė mokykloje tuo metu buvo trijų savaičių mokinė. Ji jautriai išgyveno įvykius mokykloje, kurioje didžioji dalis bendruomenės buvo nusistačiusi prieš direktorių Kajetoną Sklėrių.

Mokykloje atmosfera buvo įkaitusi. Iš mokyklos buvo pašalinti 36 mokiniai. Aukštojo skyriaus grafikos, skulptūros ir tapybos studijos uždarytos. Direktoriaus nuosprendis sujaudino mokyklą. Nieko nežinodami į mokyklą atėjo pašalintieji ir tą dieną buvo neįmanoma vesti pamokų: visi triukšmavo, tarėsi, šaukė vienas per kitą, direktoriui negailėjo įvairiausių epitetų.

Nors visose bendrojo skyriaus klasėse buvo mokytojų, daugelis mokinių išėjo iš pamokų, prisidėjo prie koridoriuje susibūrusių išvarytųjų ir bendrai aptarinėjo prasidėjusius įvykius. Dėstytojas Jonas Šileika dar bandė kviesti mokinius į pamoką. Ausiejus, sugniaužęs kumščius, susijaudinęs tarė: "Tamsta, manęs neliesk, man čia įdomiau!" Iš koridoriaus gilumos skambėjo V.K.Jonyno balsas: "Šalin diktatorių!"

Pasigirdo skambutis, bet apatiniame aukšte kilo didžiausias triukšmas. Matydamas, kad negalima vesti pamokų, direktorius įsakė bendrojo skyriaus mokiniams eiti į namus, o sargams – išvaryti lauk pašalintuosius. Bendrojo skyriaus mokiniai atsisakė išeiti, buvę specialiųjų studijų klausytojai pareikalavo, kad sargai atrakintų aktų salės duris. Sargams nesutikus, jas išlaužė ir susirinko į salę, mitingavo, užtraukę dainą visi išėjo iš mokyklos.

Kitą dieną, vasario 19 d., mokyklos mokinių vardu Česlovas Kontrimas įteikė ministrui pirmininkui pareiškimą, kad būtų sugrąžinti pašalintieji mokiniai, ir būtų normalizuotas darbas mokykloje, nes, uždarius specialiąsias studijas arba jose palikus pirmo kurso dėstytojus, esą smuktų mokykloje dėstymo lygis. Pareiškimą pasirašė apie 90 bendrojo skyriaus mokinių.

Direktorių – į maišą

Paremdami specialiųjų studijų mokinius, bendrojo skyriaus klausytojai paskelbė visos savaitės streiką ir vasario 19 d. į mokyklą nebeatėjo. Aplink mokyklą gatvėje, skersgatviuose budintys sargybiniai registravo streiklaužius.

Direktoriaus butas buvo įrengtas mokykloje. Per savo langus K.Sklėrius matė, kas dedasi mokykloje, ir nusprendė palaužti riaušininkus. Jis parašė pareiškimą policijai, reikalaudamas griežtai nubausti išbrauktuosius mokinius. Pašalintuosius ėmė kviesti politinė policija – prasidėjo tardymai.

Policija Meno mokyklos streiką traktavo kaip universitete vasario 15 d. studentų demonstracijos tąsą. Tardomiesiems sunkiai sekėsi įrodyti, kad jų konfliktas su direktoriumi prasidėjo anksčiau. Pradėta tardyti bendrojo skyriaus mokinius, kurių atkaklumą pamažu pavyko palaužti.

Mokiniai sumanė atkeršyti K.Sklėriui. Jonas Prapuolenis pasiūlė sučiupti direktorių, įkišti į maišą ir, užmetus ant rogių, triukšmingai, demonstratyviai ištempti iš mokyklos teritorijos, nuristi kur nors pakalnėn ir taip palikti visų pajuokai. Bet sutartu laiku, kai mokiniai buvo pasirengę įvykdyti egzekuciją, direktorius kažkur pasislėpė.

K.Sklėriui – ministro parama

Pamokos bendrame skyriuje šiaip taip buvo atnaujintos. Tris dienas trukęs streikas nepraėjo be pėdsakų. Pasinaudojęs policinio režimo priemonėmis, direktorius užgniaužė mokinių pasipriešinimą, bet mokinių neįtikino. Ant mokyklos sienų, K.Sklėriaus buto palangėje atsirado degutu užrašytas užrašas: "Šalin parazitas!"

Mokykloje atmosfera toliau kaito. Dirbti buvo neįmanoma. Direktorius nesirūpino mokyklos ateitimi. Sukilo pedagogai. Tuo metu K.Sklėrius pradėjo suvedinėti sąskaitas su nepaklūstančiaisiais.

Per mokytojų tarybos posėdį Adomas Varnas bandė paveikti direktorių, paprašė grąžinti mokiniams teisę lankyti mokyklą. Justinas Vienožinskis pareikalavo, kad šis klausimas būtų apsvarstytas mokytojų taryboje, bet direktorius nesutiko.

Tuomet Adomas Galdikas, A.Varnas ir J.Vienožinskis kreipėsi į švietimo ministrą, kad leistų mokytojų tarybai išspręsti mokinių reikalą, prašė iš esmės aptarti direktoriaus veiklą. Ministras atsisakė jų išklausyti ir netgi visiems raštu pareiškė papeikimą. Ministras pareikalavo, kad direktorius skubiai sušauktų mokytojų tarybos posėdį ir visus mokytojus įspėtų laikytis drausmės.

Skubi reforma nepadėjo

Įvykių atgarsis spaudoje žemino mokyklą. "Lietuvos aidas" vasario 25 d. laikraštyje paskelbė, kad "netvarkai turi būti padarytas galas, ir administracija, privedusi mokyklą iki tokios netvarkos, ilgiau savo vietoje pasilikti negali".

Meno mokyklos mokiniai pamatė, kad jų protestai prieš blogą organizatorių skaudžiai palietė tuos mokytojus, kuriuos jie labiausiai gerbė, mylėjo ir kurie galėjo daugiausia padėti.

Pašalintieji specialiojo skyriaus mokiniai parašė raštą švietimo ministrui, teigdami, kad nesiekė kenkti mokyklos tvarkai. Ministras persiuntė raštą direktoriui. Šis pareikalavo, kad kiekvienas mokinys atskirai parašytų direktoriui pasižadėjimą laikytis tvarkos.

Atsirado veikėjų, kurie stengėsi, kad nė vienas iš pašalintųjų mokinių nebūtų priimtas į mokyklą. J.Vienožinskis, A.Varnas, A.Gudaitis buvo bejėgiai kuo nors jiems padėti. Direktorius mokyklos tarybos posėdyje, nors ir neturėdamas jokių įrodymų, pareiškė, kad būtent jie kursto mokinių streiką. Taip buvo sutrikdytas mokyklos darbas, sugriauta mokymo programa, palaužtas mokytojų pasitikėjimas vienas kitu.

Reforma, kurios skubiai ėmėsi švietimo ministerija, nieko gero nežadėjo. Gabiausi mokiniai negalėjo sugrįžti į mokyklą, kiti nenorėjo paklusti mokyklos drausmei. Bandyta nutraukti pamokas, sugadinus visos mokyklos apšvietimą.

Ruoštasi kiaušinių mūšiui

J.Vienožinskis parašė laišką ministrui pirmininkui. Jame išdėstė, kokia mokykla yra ir kokia galėtų būti, nurodė jos uždavinius ir tikslą, kryptį ir mokymo organizavimą. Drauge jis kritikavo direktoriaus K.Sklėriaus vadovavimą.

Šis raštas liko be atgarsio. Įtampa mokykloje didėjo. Direktorius nepaisė mokytojų tarybos, neleisdavo jai svarstyti mokyklos padėties, pradėjo terorizuoti menamus streiko kurstytojus. Pastarieji, netekę kantrybės, kovo 16 d. įteikė oficialų raštą ministrui pirmininkui, kad, esant tokiai padėčiai ir direktoriaujant K.Sklėriui, jie nebegali joje likti.
Pašalintieji mokiniai buvo sunerimę. Jie dažnai susirinkdavo ir aptardavo savo reikalus. Bendra visų nuomonė buvo: dėl visko kaltas direktorius.

Pašalintieji, padedant bendrojo skyriaus mokiniams, sumanė sukelti mokykloje triukšmą ir tuo įrodyti, jog direktorius visiškai netinka vadovauti mokyklai. Tikėtasi, kad po to jis būsiąs pašalintas. Triukšmauti buvo parinkta kovo 17-oji. Tą dieną buvo numatytas sušaukti mokytojų tarybos posėdis.

Smulkiai apsvarstę veikimo planą, mokiniai pasirūpino butelių su karbolio rūgštimi, akmenų, supuvusių kiaušinių ir, kad būtų įleisti į mokyklą, kiekvienas parašė direktoriui pareiškimą, tariamai prašydami grąžinti į mokyklą. Sargai mokinius suleido. Susirinkę drabužinėje, mokiniai ruošėsi puolimui.

Smurto neišvengta

Planas nepavyko, nes posėdis buvo atidėtas. Taigi jiems nepavyko užklupti direktoriaus ir jį įbauginti. Trauktis buvo nebeįmanoma. Mokiniai susprogdino centrinį mokyklos elektros laidų sujungimą. Vieni nutvėrė sargus, užspaudė jų burnas, kad nerėktų ir neperspėtų direktoriaus. Tuo metu koridoriuje pasipainiojusį kunigą mokiniai įstūmė į tualetą ir ten uždarė.

Visi puolė prie direktoriaus kabineto šaukdami: "Šalin direktorių!" Akmenimis ir plytgaliais išmušė kabineto langus, apgulė jo butą, išdaužė langus, primėtė į vidų butelių su karbolio rūgštimi ir, sukėlę didžiausią sąmyšį mokykloje, pasinaudoję tamsa bei triukšmu, greitai pabėgo ir pasislėpė. Kažkuris iš mokinių įsigudrino tuo metu prie direktoriaus buto durų slenksčio batų tepalu užtepti 20 cm pločio juostą.

Užpuolimo metu direktorius buvo namuose. Jis tuoj iškvietė kriminalinę policiją, tačiau ši atvykusi nė vieno kaltininko neberado. Apžiūros protokole buvo rašoma, kad visa mokykla baisiai dvokia, koridoriuje pilna sudaužytų butelių šukių, direktoriaus buto langai išmušti ir pro juos primėtyta akmenų, plytgalių ir butelių. Užgesus šviesai, per sąmyšį keli mokiniai buvo sužeisti. M.Katiliūtės kurso draugę Domicelę Tarabildaitę teko skubiai vežti į ligoninę ir perrišti žaizdą.

Spyna ant durų

Kitą dieną, kovo 19 -ąją, buvo areštuota vienuolika mokinių. Kitų buvo ieškoma, daromos kratos jų butuose, tardomi bendrojo skyriaus mokiniai, apklausiami sargai, mokytojai. D.Tarabildaitės aiškinimu, kad ji pati pargriuvusi tamsoje ir susižeidusi, niekas nepatikėjo. Tarp apkaltintųjų buvo jos simpatija Petras Tarabilda. Gal jis Domicelę prikalbėjo taip liudyti?

Kriminalinės policijos raportas, kiti liudininkų parodymai, tardymo medžiaga rodė, kad mokyklos streikas kilo dėl rimtų, principinių dalykų: mokyklos krypties, programos, darbo tvarkos. Žinoma, nemaža kaltės teko mokyklos direktoriui. Jis prastai rūpinosi Meno mokyklos perspektyva ir ją tvarkė pagal savo įgeidžius. Keista, kad buvo pašalintas ne direktorius, bet atleisti iš mokytojo pareigų J.Vienožinskis, A.Varnas, A.Galdikas.

Po visų šių įvykių bet koks darbas buvo nebeįmanomas. Negalėjo mokykloje likti ir direktorius K.Sklėrius. Keršydami mokiniai direktoriui naktį išdaužė langus, į buto vidų primėtė plytgalių, akmenų, butelių su karbolio rūgštimi, direktorius gavo ne vieną grasinantį laišką. Nepadėjo direktoriaus kreipimasis į policiją, aiškinimasis Švietimo ministerijoje.

Kovo 27 d. Meno mokykla buvo uždaryta. Visi mokytojai atleisti, mokiniai paleisti į namus. Streiko organizatoriai ir aktyviausi dalyviai kriminalinės policijos viršininko nutarimu, remiantis ypatingosios valstybės apsaugos įstatymo aštuntuoju paragrafu, kaip kenksmingi visuomenės tvarkai ir ramybei, ištremti į savo gimtąsias vietas, o tardymo bylos perduodamos Kauno miesto karo komendantui. Pastarasis už dalyvavimą nelegaliame susirinkime paskyrė jiems piniginę baudą po 200 litų arba atsėdėti po tris savaites kalėjime.

1929 m. gegužės 1 d. Meno mokykla vėl buvo atidaryta. Respublikos prezidento įsakymu nauju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Ignas Šlapelis. Mokykla tapo priklausoma nuo švietimo ministerijos administravimo.