Sėkmingas grįžimas

Spalio pabaigoje Austrijoje, Graco mieste, IDO (International dance organization) hiphopo pasaulio čempionate Lietuvos vardas buvo minimas ne sykį. Tris kartus čia skambėjo ir mūsų šalies himnas. Nusileidęs vos vienu tašku, kolektyvas „Modus dance“ tapo Production shows kategorijos vicečempionu. Sidabras atiteko ir studijos „Be good“ šokėjui Ignui Tamuliui. Šokio namų ANT atstovas Edgaras Kerpė tapo šokio stiliaus popping ir hiphopo pasaulio čempionu ir pasipuošė dvigubu auksu. Tokios pat spalvos medalis suspindo ir ant studijos „Me Gusta“ šokėjos Paulinos Žilinskaitės krūtinės. Kaunietė tapo pirmąją lietuve, pelniusia IDO hiphopo pasaulio čempiono titulą.

„Pagaliau pavyko pralaužti ledus ir pasiekti finalą suaugusių merginų kategorijoje. Paulina tapo pirmąja lietuve, IDO hiphopo pasaulio čempione! Sunkus darbas ir atsidavimas šokiui pagaliau buvo įvertintas“, – sėkmingu auklėtinės pasirodymu džiaugėsi treneriai Rytis Survila ir Valdas Griškevičius.

Faktas: Paulinos treneris V. Griškevičius tikino, kad jo auklėtinės įvertinimas – ne vienų metų darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Lietuvių, ypač Paulinos, kuri užaugo visų akyse, pasiekimai glostė ir šokių grupės „Dance Team LT“ prezidentės Rugilės Dailidaitės širdį. Su trenksmu grįžę į pasaulinę sceną, lietuviai, anot jos, įrodė, kad yra tikri kovotojai.

„Didžiuojuosi visais Lietuvos šokėjais, žinoma, labiausiai džiaugiuosi mūsų šalies prizininkais ir jų pasiektais rezultatais, nes po dvejų metų pertraukos sugrįžti į tarptautines varžybas yra tikrai nelengva. Nepakartojamas jausmas stovėti kartu su Lietuvos delegacija ir giedoti šalies himną net tris kartu. Mes, lietuviai, esame kovotojai ir pasaulio čempionate tai įrodėme,“ – kalbėjo  R. Dailidaitė.

Žinoma, svajojau apie pergalę, bet maniau, kad tai neįmanoma, todėl ėjau tiesiog gerai sušokti.

Savi koziriai

Pirmajame solo etape susirungė 186 merginos, improvizavusios pagal atsitiktine tvarka parinktą muziką. Su kiekvienu etapu dalyvių gretos retėjo, o finalą pasiekė vos aštuonios šokėjos. Tarp jų ir Paulina, finišą pasiekusi be apšilimo, bet su stipriausiu ginklu – gebėjimais ir pasitikėjimu.

„Tuo metu jaudulio nebuvo. Kur kas labiau jaudinausi prieš pirmą šokį, nes jo metu svarbu atkreipti dėmesį ir būti pastebėtai iš visos minios“, – P. Žilinskaitė pasakojo tai dariusi savo kūno judesiais, ryškesne nei įprastai apranga ir tam tikromis detalėmis. Tarkime, žaismingais plaukų segtukais. Patarimai, esą šokio metu svarbu užmegzti akių kontaktą bent su vienu teisėju, Paulinai nepasiteisino. Kelioms akimirkoms pagavusi komisijos narės žvilgsnį, kaunietė suprato, kad tai ne jai.

„Kažkaip labai nenatūraliai atrodo. Tarsi norėtum įtikti, – aštuoniolikmetė neslėpė, kad kur kas svarbiau jai buvo jausti be galo tvirtą užnugarį – daugiau nei 300 šokėjų iš Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos, dėl savųjų pergalės susivienijusių į tvirtą kumštį. – Palaikydamas mane ne vienas jų prarėkė balsus. Tas vienybės jausmas buvo ypatingas. Sunku net suvokti.“

Kėlė mažesnius tikslus

Intensyviai ruoštis spalio išbandymui Paulina pradėjo vasarą, kai jau tiksliai žinojo, kad po dvejų metų pertraukos Austrijoje susirinks stipriausi šokėjai iš 29 pasaulio šalių.

Mergina šoko ne tik studijoje, bet ir namuose. Darė tai kiekvieną dieną, ne po vieną valandą. Dar iki karantino dalyvavusi dviejose pasaulio čempionatuose ir abiejuose likusi septyniolikta, šįkart Paulina vylėsi pakilti bent keliomis pozicijomis ir įsitvirtinti geriausiųjų dešimtuke.

„Žinoma, svajojau apie pergalę, bet maniau, kad tai neįmanoma, todėl ėjau tiesiog gerai sušokti. Kai išgirdau trečios vietos laimėtojos vardą supratau, kad viskas įmanoma!“ – P. Žilinskaitė grimzdo į malonius prisiminimus, grąžinusius ją į Austriją ir šlovės akimirką.

Ji esą buvo labai saldi, bet truko trumpai, mat pakylą teko užleisti kitiems nugalėtojams.

Mama atvedė į šokius

Tapusi pasaulio čempione, Paulina pirmiausia paskambino mamai. Pažadinta vidury nakties, ji ne iš karto suprato, apie ką kalba dukra. Suvokimas atėjo po kokių 20 min.

„Mama džiaugėsi, negailėjo gerų žodžių ir, žinoma, man grįžus į Lietuvą surengė ypatingą sutikimą. Ji sugeba be didelių pinigų padaryti šventę“, – P. Žilinskaitė pasakojo apie savo mamą, kuri ją vos dešimties atvedė į šokių aikštelę.

Žinoma, svajojau apie pergalę, bet maniau, kad tai neįmanoma, todėl ėjau tiesiog gerai sušokti.

Kelerius metus dukrą leidusi į pramoginius šokius, vėliau – į badmintoną, galiausiai moteris pasišovė surasti būrelį arčiau namų. Taip jos akiratyje atsirado šokių studija „Me Gusta“.

„Kaip dabar pamenu jų internetinį puslapį su nuotraukomis ir visais aprašymais. Toks senoviškas ir juokingas pasirodė. Galvoju, nueisiu“, – P. Žilinskaitė pasakojo, jau po pirmosios pamokos pajutusi, kad čia užtruks ilgiau nei kitur. – Aš visą laiką buvau sportiška, bet jokia veikla man nesuteikė tokio malonumo, kaip šokis. Šokdama išgyvenu ypatingus jausmus.“

Treniruotės studijoje kiekvieną dieną, papildomas darbas namuose – per kelerius metus šokis visiškai įtraukė Pauliną, todėl draugai jai nebesiūlo eiti į kiną ar koncertą. Žino, jei tuo metu merginai vyks šokių treniruotės, jų tikrai nepraleis.

„Ar kada nors norėjau mesti šokius? Žinoma, bet ne dėl to, kad nepatiktų. Buvo laikas, kai galvojau, kad stoviu vietoje, nepadarau visko, ką galėčiau padaryti. Esu reikli sau. Dabar gal kiek mažiau nei anksčiau. Matyt, brandžiau žiūriu į šokius“, – dėl tos pačios priežasties, anot Paulinos, ji kitaip reaguoja ir į silpnumo akimirkas, kurios ištinka kiekvieną artistą. – Pasitaiko dienų, kai nuotaika būna nekokia. Labai dažnai šokis ją pataiso, bet būna, kad tiesiog nešoku. Dabar negalvoju, kad praleista diena kažką pakeis. Svarbiausia, nepasiduoti visiškai  blogoms emocijoms.“

Nesureikšmina laimėjimų

Paulina – netipiška mergina. Šokis jai svarbiau nei pramogos, o bet koks daiktas nublanksta prieš nesuvaidintas emocijas. Todėl nei pasaulio čempiono titulo, nei juo labiau medalio, kurį juokais vadina medaliuku, ji nesureikšmina. Iki šiol Paulina saugo tik pačią pirmą nedidukę taurę, kurią laimėjo pradėjusi šokti.

Šlovė: po pertraukos į pasaulio čempionatą lietuviai grįžo su trenksmu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Vyresni šokėjai klube surengė šokių kovas, kuriose pelniau  apdovanojimą. Dabar galvoju, kad ši taurė buvo tarsi pradžia to, kas manęs laukia. Todėl ji man yra labai brangi“, – likusių savo laimėjimų, kurių yra ne vienas, Paulina neskaičiavo. Jai kur kas svarbiau sutikti žmonės, išmoktos pamokos ir jausmas, kurį kaskart patiria šokių aikštelėje ir kurį dovanoja tiems, kurie į ją žiūri.

„Norėčiau, kad mokykloje man sektųsi taip gerai, kaip šokiuose, bet matyt, negali būti visur geras, – šypsojosi Kauno technologijos universiteto licėjaus dvyliktokė, šiuo metu galvojanti ne tik apie naujas šokių aikšteles, solo pasirodymus, šokių dvikovas, kuriose jai labai neblogai sekasi, bet ir apie abitūros egzaminus. – Anglų kalbą turėčiau gerai išlaikyti, nes ji man gerai sekasi. Toliau – žiūrėsime.“