"Sveika atvykusi į mūsų sandėlį", – juokiasi Eglė ir tuojau pat puola atsiprašinėti dėl daugybės daiktų, pasak jos, esančių ne vietoje. Naujakuriai tik metus gyvena čia, tad natūralu, kad poros namams dar trūksta ir kai kurių baldų – knygų spintos, lentynų. Užtai senienų čia – nors ekskursiją renk! Naudodamasi proga jos ir paprašau.

– Būkite malonūs ir prisistatykite, kas gi vadovaus šiai netradicinei ekskursijai po įdomiais eksponatais užpildytas Liakų buto erdves.

Eglė: Esu Eglė Knygauskaitė-Liakienė. Dirbu Kauno rajono savivaldybėje, esu kultūros paveldo specialistė. Po darbo, kiek jėgos ir laikas leidžia, atsiduodu fotografijai, videomenui ir kelionėms. Kad palaikyčiau gerą sportinę formą – lankau baleto pamokas.

Andrius: Dirbu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniame skyriuje. Laisvalaikiu domiuosi antikvariatu, istorija, restauravimu. Dauguma antikvarinių baldų, esančių mūsų namuose, restauruoti mano paties rankomis.

– Kadangi be galo mėgstu muziką, ekskursiją prašyčiau pradėti nuo to senovinio pianino, kuris stovi svetainėje. Kas juo groja?

Eglė: Vyresnioji mūsų dukrelė Luknė. Ji – Kauno Senamiesčio progimnazijos ketvirtokė, o po pamokų lanko Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, mokosi groti fortepijonu. Drauge su ja – ir aš. Tiesą pasakius, ji klavišais barbina vos ne nuo kūdikystės. Mat kai vyras nupirko antikvarinį pianiną ir jį su savo tėčiu restauravo, mūsų Luknė labai pamėgo groti. Paaugusią teko užrašyti į rimtesnius mokslus. Mane ir pačią pianino garsai traukė nuo pat vaikystės, tik neturėjau progos lankyti fortepijono pamokų. Niekada nevėlu pradėti mokytis kažko naujo. Kai uošvių namuose atsirado pianinas, susikūriau savą grojimo schemą (susinumeravau klavišus), ir kai Luknė pradėjo muzikuoti, aš jau beveik galėjau pagroti Ludvigo van Beethoveno sonatą, išmoktą savuoju metodu. Kai apie tai išgirdo Luknės fortepijono mokytoja, liepė man kuo greičiau mokytis natas.

Andrius: Kai mano merginos ne juokais pasinėrė į grojimą, teko ir namuose įtaisyti joms pianiną. Anas, XIX a.pabaigos "Goetze" firmos instrumentas, pagamintas Sankt Peterburge, tėvų namuose buvo labiau interjero dekoras nei funkcionalus instrumentas. O joms reikėjo tokio, skirto groti kasdien.

– Ar Luknės sesutę Liepą irgi vilioja senovinio pianino garsai?

Eglė: Oi, ne. Mūsų pirmokėlė turbūt bus rašytoja (juokiasi). Kol dar nebuvo pandemijos, karantinų – su didžiuliu noru lankė baleto pamokas. Bet šiuo metu būti balerina per nuotolį jai nelabai patinka, tad mieliau renkasi knygų rašymą. Susiklijuoja popieriaus lapus, pasidaro knygos karkasą ir rašo, piešia… Tiesa, istorijų pabaigas paprastai reikia susikurti patiems.

– Trumpam užsukime į sesučių kambarį. Vyrauja smagi jaunimui būdinga kūrybinė netvarka. Ar ir čia turėčiau dairytis kokių nors antikvarinių eksponatų?

Andrius: Čia rasite tik vieną. Luknė miega ant senovinės lovos, kuriai daugiau nei 100 metų ir ant kurios daugiau nei 20 metų miegojau aš pats. Žodžiu, bernautinę savo lovą iškilmingai perleidau dukrai.

– Dažnai stalas šeimos buveinėje būna tas baldas, kuris jungia visus šeimos narius. Prie jo ne tik valgoma, bet ir diskutuojama, dalijamasi patirtimi, ateities planais. Ar jūsų masyvusis raižytakojis atlieka šią funkciją?

Smagu suprasti, kad tu esi tarpinė stotelė to daikto kelyje. Svajoju, kad po mūsų šie daiktai dar gyventų kelis šimtus metų ilgai ir laimingai.

Andrius: Šiokiomis dienomis prie jo susėdame retokai. Gyvenimo ritmas skirtingas. Užtai savaitgaliais pietaujame, vakarieniaujame visi drauge. Tai būdingas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos dvarų baldas. Dabar jis suskleistas, bet norint galima jį pailginti ir prie jo susodinti daugiau nei dvylika svečių! Pirkau jį iš žmogaus, prekiaujančio antikvariniais baldais. Paprastai domiuosi tik Lietuvos regionui būdingais baldais. Atskiriu juos pagal stilistiką, panaudotą medieną. Gana skeptiškai žiūriu į baldus, atvežtus iš Vakarų Europos, nes jie nėra mūsų kultūros dalis. Sakyčiau, jų netgi reikėtų vengti Lietuvos interjeruose. Kaip ieškau tų lietuviškų? Visaip. Ir aukcionuose, ir pagal skelbimus, ir pas antikvarus. Patikėkit, jų nėra daug. Tad mūsų šeimos finansai per dažnai nenukenčia. Paprastai abu su Egle džiaugiamės kažką radę ir stengiamės įsigyti.

Eglė: Bet čia atsiranda kita problema, nes ne visuomet yra vietos, kur tuos baldus statyti. Ne visąlaik jie dera vienas prie kito. Tikras iššūkis namuose iš jų sudėlioti estetišką kompoziciją, kurioje baldai rastų tobulą dermę ir pabrėžtų vienas kito grožį, išskirtinumą. Daug gražių baldų stovi mūsų sandėliuke ir laukia savo eilės. Jau ilgą laiką prašau Andriaus restauruoti vieną sofutę – net vietą jai esu paruošusi, bet vyras vis neranda laiko.

Vertė: tokie daiktai, kaip ši spyna, Andriui, besidominčiam restauravimu ir senienų istorija, yra tarsi bilietas į praeitį.

– Gal laiko Andrius neranda dėl svarių priežasčių? Girdėjau, kad gerai restauruoti autentišką antikvarinį baldą yra gana sudėtinga. Žinot gi, skubos darbas šuniui ant uodegos…

Andrius: Jūs teisi. Ta sofutė turi autentišką, dar išlikusį gobeleną, tad turiu galvoti, kaip jį kuo geriau išsaugoti. Negali juk nulupti ir išmesti. Tokiu atveju, kai daiktas reikalauja sudėtingesnio sprendimo, jo restauravimą atidedu ateičiai (juokiasi). Klaidos šiame darbe yra netoleruotinos – skubėdamas gali negrįžtamai sugadinti vertingą daiktą. Turi išsaugoti visus laikmečio ženklus, kad būtų matoma baldo istorija – tai nėra tik pirminio, ankstyvojo, baldo sluoksnio atkūrimas.

– Sėdamės visi prie kadaise buvusio dvarininkų svetainės stalo ir geriame kvapnią granatų žiedų arbatą. Tokios tikrai ragavau svečiuodamasi Dubajuje. Ar ji – Eglės mėgstamų kelionių trofėjus?

Eglė: Ooo, taip. Kelionės – mano hobis (vyras turi savų). Dažniausai aš keliauju su draugų menininkų kompanija. O kelionių kryptį, tikslus renkamės pagal iš anksto numatytas fotografijų idėjas. Žiūrime, kokia šalis kokiam projektui tiktų. Svarbiausia – fotografija, paskui – vietinės įžymybės, ekskursijos. Tokiose kelionėse jau nuo ankstyvo ryto drauge su komanda esame ant kojų ir stengiamės kuo daugiau pajausti, pauostyti, paragauti, perprasti tą visą svečios šalies žmonių gyvenseną, kultūrą. Šiuo pandeminiu metu man totalus badas. O juk būdavo laikai, kai per metus kažkur išlėkdavome po šešis septynis kartus. Ryškiausi prisiminimai – iš Dubajaus. Gal kad tai buvo paskutinė mūsų kelionė prieš pandemiją. Mane patraukė ne toji išblizgintoji, reklaminė Dubajaus pusė, bet jo kultūrinis, arabiškasis paveldas. Vien Didžioji šeicho Zaido mečetė Abu Dabyje ko verta! Čia pasijutau ypatingiau nei kitose islamo valstybėse. Žadu sugrįžti.

– Taigi jūsų hobis – kelionių fotografija. O į ką dažniausiai krypsta jūsų fotoobjektyvo taikiklis?

Eglė: Labiausiai patinka žmonės. Jų emocijos. Dažnai renkamės idėjinę, režisūrinę fotografiją, kurios pagrindinis veikėjas yra žmogus. Paprastai važiuojame jau pasiruošę rekvizitą, kostiumus, turėdami modelius. Būname labai gerai atlikę namų darbus. Viską darome patys, savo rankomis. Patys kuriame šukuosenas, makiažus. Šitą darbo specifiką perėmiau iš savo mokytojos Eglės Ščerbinskaitės-Elion. Aišku, ieškau ir savo braižo, bet drauge ir labai žaviuosi jos darbais. Dažnai neapsiriboju vien nuotraukomis. Kuriu trumpus vaizdo filmukus, klipus. Bet tai kur kas daugiau žmogiškųjų išteklių reikalaujantis užsiėmimas. Su fotografija paprasčiau. Tad ją ir renkuosi kelionėse – susikurtos istorijos papasakojimą kitaip.

Andrius: Nors dažniau keliauja ir fotografuoja Eglė, bet su fotografija šiek tiek esu susijęs ir aš. Matote, kaunietis fotomenininkas Romas Juškelis buvo mano dėdė. Po jo mirties, kad išsaugotume dėdės kultūrinį palikimą, įkūrėme R.Juškelio kūrybos fondą. Kai Kaunas taps 2022-ųjų Europos kultūros sostine, duris atvers Romo Juškelio darbų galerija.

– Nors miegamasis – gan privati erdvė, bet Liakai leidžia kyštelėti nosį. Matau masyvų kosmetinį stalą su autentišku veidrodžiu. Gal prie jo vyksta ne tik Eglės, bet ir jos fotomodelių gražinimo, įvaizdžio keitimo procesai, reikalingi fotosesijoms?

Eglė: Atspėjote. Visko tas baldas matęs. Labai juo didžiuojuosi. Radau jį internete. Mano vizijose jis jau seniai buvo apsigyvenęs miegamajame (juokiasi).

Andrius: Vos jį išvydęs supratau, kad antro šanso gali reikėti ilgai laukti. Tad greitai nulėkiau ir nupirkau. Tai moters kambario stalelis su veidrodžiu. Šį baldą turėjo turtingesnės XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterys. Dažniausiai tokius baldus gamindavo Sankt Peterburgo baldų fabrikai, todėl gali būti, kad šis irgi yra atkeliavęs būtent iš ten prieš gerus 100 metų.

– Svetainėje stovi senovinė indauja, kurioje, spėju, laikote porcelianinių puodelių kolekciją. Ar leidžiate sau gerti arbatą iš jų kiekvieną dieną, o gal tik per šventes?

Andrius: Neleidžiame visai (juokiasi). Arbatą geriame iš paprastų indų. Kolekcinių gaila… Tie porcelianiniai puodeliai yra jautrūs temperatūrai. Be to, kasdien juos naudodami rizikuojam, kad koks ims ir suduš. Aš tai traktuočiau kaip nedovanotiną klaidą – ne tik kaip materialinę žalą, bet ir kaip žalą kultūrai.

Eglė: Kolekcionuoju šiuos puodelius. Turiu jų gal dešimt – rankų darbo, su piešiniais. Indaujoje gyvena ir mano gražioji vėduoklė. Paskutinės vasaros ir Lietuvoje labai karštos, bet nenaudoju jos pagal paskirtį. Retkarčiais išsiimu pasigrožėti. Jei reikia, naudoju per fotosesijas. Tokios vėduoklės senovėje buvo Kinijos eksporto produktas. Kinai anuo metu gamino jas labai kruopščiai ir kokybiškai. Kiekvienas paukštelis šilko siūleliu išsiuvinėtas, o jos korpusui panaudota dramblio kaulą imituojanti medžiaga.

– Daug kas tiesiog bijotų gyventi jūsų namuose, nes ten tiek daug skirtinguose daiktuose slypinčios žmonių bioenergijos. Ar ja tikite? Ar tie daiktai jus kažkaip veikia?

Eglė: Mane tų daiktų skleidžiamos vibracijos veikia labai teigiamai. Man džiugu, kad tiek daug metų jie tarnavo kažkam, dabar tarnauja mums, o ateityje galbūt džiugins kitus ir dar kitus žmones. Neigiamą emocinį krūvį gal labiau jaučiu nuo naujų, masinės gamybos baldų – nuo tų visų jų plokščių, klijų, toksiškų medžiagų.

Andrius: Antikvariniai baldai paprastai skleidžia gerą energiją. Bent jau man jie visuomet kelia teigiamas emocijas. Todėl tik jomis ir vadovaujuosi. O dėl jų bioenerginio apvalymo? Jei netiki – tai ir neveikia. Užtenka įsigytus baldus labai kruopščiai išvalyti, patikrinti, ar nėra pelėsių, kinivarpų. Pažiūrėti, kad juose neliktų tokių dalykų, kurie galėtų pakenkti namų aplinkai.

– Koridoriuje matau gramofoną ir šūsnį plokštelių. Man sekasi. Andrius sutinka prisukti šį keistą instrumentą ir pagroti Lietuvos himną. Pasijuntu tarsi smetoniškos Lietuvos gyventoja, tik atvykusi iš ateities…

Andrius: Šį gramofoną gavau iš savo gero bičiulio, antikvaro, kolekcininko Antano Zurbos. Apie jį, iškeliavusį Amžinybėn, likę šilčiausi atsiminimai. Jis tą gramofoną, kurio pavadinimas "Rašantis amūras", dar sovietmečiu atsivežė iš Lvovo. Gramofonas pagamintas apie 1910-uosius. Tais laikais tai buvo prabangus gramofonas. Prisuktas jis galėjo groti net 15 minučių. Galingas, dviem spyruoklėmis varomas variklis puikiai veikia ir po 100 metų. Sunku surasti net mažiausią jo susidėvėjimo pėdsaką.

Eglė: Visuomet jį prisukame Vasario 16-ąją, dar – Kovo 11-ąją, nes, kaip girdėjote, turime autentišką tarpukario plokštelę su "Tautiška giesme". Todėl per mūsų valstybines šventes visi drauge su mergaitėmis giedame Lietuvos himną. Turime tokią gražią tradiciją. Beje, kaskart, grojant vis naują plokštelę, reikia pakeisti gramofono adatėlę. Jos vienkartinės. Gaminamos Vokietijoje, Anglijoje. Skirtos specialiai antikvarinėms plokštelėms tausoti, kad šios turėtų kuo ilgesnį grojimo resursą.

Tikras iššūkis namuose iš jų sudėlioti estetišką kompoziciją, kurioje baldai rastų tobulą dermę ir pabrėžtų vienas kito grožį, išskirtinumą.

Tradicija: šį senovinį gramofoną Liakai visuomet prisuka per Lietuvos valstybingumo šventes, nes turi plokštelę su Lietuvos himnu.

– Andriaus rankose – restauruota spyna. Tokį vaizdą ji įgavo po daugiau nei mėnesį trukusios restauracijos. Ar viską darėte pats?

Andrius: Restauravau ją pats. Spyna bus, ko gero, XVIII a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spynininkų gaminys. Šioje istorijoje įdomu tai, kad originalių senųjų spynų Lietuvoje išlikę tik vienetai. Štai kodėl kiekvienas toks radinys – retas ir įdomus eksponatas. Jei prakalbėtų, daug ką galėtų papasakoti apie vienuolius trinitorius ir apie 1812-ųjų prancūzų karius, stačiatikius ir sovietmečio naikinimo papročius. Viską iki to laiko, kol praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje buvo išmesta kartu su barokiniais vartais, įrengiant Trinapolio vienuolyne (Vilniuje) turistinę bazę. Laimei, bazės darbuotojai spyną išsaugojo, ir štai po daugelio metų, praleistų garaže, ji pateko į mano rankas. Dabartinį vaizdą spyna įgavo po daugiau nei mėnesį trukusios restauracijos. Kad išsaugočiau kiekvieną istorijos pėdsaką, restauruodamas spyną turėjau skalpeliu pašalinti tris jos dažymo sluoksnius.

Eglė: Klausiate, ką Andrius su ta spyna veiks? Džiaugsis ir gėrėsis. Tokie daiktai jam padeda pažinti įvairių laikmečių technologijas. Tai tarsi bilietas į praeitį. Kiekvieną daiktą tyrinėdamas jis turi perversti nemažai knygų, pasigilinti į jų istorijas, atsiradimo aplinkybes.

Andrius: Eglė teisi, kiekvienas antikvarinis daiktas man įdomus savo istorija. Dažnai jis yra nuostabios kelionės po praeities labirintus vedlys. Smagu suprasti, kad tu esi tarpinė stotelė to daikto kelyje. Svajoju, kad po mūsų šie daiktai dar gyventų kelis šimtus metų ilgai ir laimingai.