Jis įsitikinęs, kad šv.Velykos karantino sąlygomis – pati geriausia galimybė įgyvendinti didįjį meilės įsakymą – mylėti kitą kaip save patį: pamatyti šalia esantį, paklausti, ar reikia pagalbos, pagelbėti.

"Šiemet išgyvename unikalias šv.Velykas", – pastebi kunigas Gintaras, Vytauto Didžiojo universiteto kapelionas, Kauno arkivyskupijoje atsakingas už pašaukimų sielovadą. Dvasininkas ragina atsigręžti į tremtinius, kurie šv.Velykas taip pat švęsdavo nelengvomis sąlygomis, o visus tikinčiuosius kviečia vienytis šv.Mišių maldai per radiją, televiziją ar internetu.

– Dar niekada taip nešventėme šv.Velykų – varpai skambės skelbdami Kristaus prisikėlimą, tačiau nevyks tradicinės procesijos ir šv.Mišios bus aukojamos tuščiose bažnyčiose. Kaip šiemet žmonėms švęsti Velykas?

– Šiemet labai verta pasikalbėti su žmonėmis, kurie yra buvę tremtyje, ir paklausti jų patarimo, kaip švęsti Velykas, kai negali nueiti į šv.Mišias bažnyčioje. Dabar, kai esame lyg ir ištremti į savo namus, butus, pas savo šeimas, turime progą išgyventi savotiškas tremtinių Velykas. Bažnyčia yra nurodžiusi gaires, kaip, esant šiai situacijai, dalyvauti šv.Mišiose, nes katalikams šv.Velykos yra neatsiejamos nuo šv.Mišių aukos, nuo visos Tridienio – Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio – liturgijos. Galime tik dėkoti Dievui, kad turime tokių priemonių, kokių mūsų tėvai, seneliai, proseneliai tremtyje neturėjo – galime švęsti Velykas dalyvaudami šv.Mišiose, transliuojamose per radiją, televiziją ar internetu. Taip, į šv.Mišias bažnyčioje šiuo metu negali susirinkti tikintieji, bet šv.Mišių auka nėra nutrūkusi, kunigai aukoja šv.Mišias kasdien, o mes visi galime dvasiškai vienytis, tam ir esame kviečiami.

Dalyvavimas šv.Mišiose būnant namuose ir dvasinės praktikos, kaip dvasinė išpažintis ir dvasinė Komunija, nėra dalyvavimo šv.Mišiose bažnyčioje alternatyva, bet tai yra glaudžiai susiję su ta šv.Mišių auka, kurią tuo metu aukoja kunigas tuščioje bažnyčioje. Esame kviečiami dvasinės išpažinties – gailimės už savo nuodėmes, ryžtamės nebenusidėti, prašome Dievo atleidimo. Bet dvasinės išpažinties sąlyga yra tokia: kai tik bus galimybė, atliksiu sakramentinę išpažintį ir priimsiu Komuniją bažnyčioje. O dvasinė Komunija yra tas sakramento ilgesys: Viešpatie, aš dabar negaliu tavęs priimti sakramente, ateik pas mane dvasiniu būdu. Ir toks dalyvavimas šv.Mišiose per radiją, televiziją ar internetu nėra tik paprastas stebėjimas. Per išvardytas dvasines praktikas žmogus turi galimybę ne tik būti žiūrovu, bet iš tiesų dalyvauti, pasižadėdamas sugrįžti prie sakramentų, kai tik atsiras galimybė.

Kunigas Gintaras primena, kad karantino laikymasis yra artimo meilė – ne tik apie save galvoti, bet pirmiausia – apie kitus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kai dirbau Marijos radijuje, transliavome interviu iš Kosta Rikos Marijos radijo. Ten gyvenusi moteris sirgo nepagydoma liga ir buvo išleista iš ligoninės namo ramiai numirti – vilties nebebuvo. Namuose ji per televiziją stebėjo popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos (skelbimo palaimintuoju) iškilmes. Prieš akis turėjo žurnalą su Jono Pauliaus II nuotrauka ir meldėsi prašydama jo užtarimo. Ir ji stebuklingai pasveiko. Tas moters pasveikimo stebuklas buvo būtent antras stebuklas, leidęs Joną Paulių II paskelbti šventuoju, nes vieno stebuklo reikia, kad būtų paskelbtas palaimintuoju, o antro – paskelbti šventuoju. Jis turi būti patvirtintas, kad mokslas to stebuklo paaiškinti negali. Moteris pasveiko būtent melsdamasi žiūrėdama televiziją, todėl tikrai kviečiu žmones dalyvauti liturgijoje pasinaudojant mums visiems suteiktomis galimybėmis ir taip švęsti šv.Velykas.

Krikščioniškojoje ikonografijoje vilties simbolis yra inkaras. Kur dabar užmesti tą inkarą ir į ką įsikibti?

– Vis girdisi pagrūmojimų, kad žmonėms šv.Mišios neaukojamos bažnyčiose, Komunija nedalijama – negi kunigai ir Bažnyčia išsigando?

– Žinoma, dar priduriama, kad seniau su pandemijomis kovodavo kitaip… Anksčiau ir supratimo nebūdavo, kad reikia laikytis higienos, atstumo, ir medicina nebuvo taip pažengusi. Bet jeigu mes klausome gydytojų ir jų rekomendacijų esant įprastoms situacijoms, susirgę kreipiamės į juos ar gulame į ligoninę, susirgę neiname į šv.Mišias, bet, reikalui esant, pasikviečiame kunigą, tai ir dabar turime klausyti. Tam, kad nesusirgtume ir nenumirtume, kad apsaugotume vieni kitus, esame raginami laikytis atstumų, nesibūriuoti. Anais pandemijų laikais to nebūdavo. Turime būti nuoseklūs: jeigu visada klausome medikų rekomendacijų, kodėl dabar turėtume jų neklausyti? Jeigu mes, žinodami, ko reikia laikytis, kad apsaugotume vieni kitus, nesilaikytume tų nurodymų ir rekomendacijų, sakytume, kad esu tikintis, man tie draudimai nerūpi, kas tai būtų? Prieš savo misijos pradžią Jėzus buvo gundomas dykumoje, kai šėtonas užkėlė jį ant šventyklos šelmens ir sako: "Šok, juk parašyta, kad angelai saugos kiekvieną tavo žingsnį." Jėzus tuomet atsakė: "Negundyk Viešpaties savo Dievo." Nebandyk. Nemėgink. Netestuok Dievo – ar jis ateis į pagalbą, ar ne? Nestatyk savęs į pavojų ten, kur to pavojaus gali išvengti. Šiuo atveju ne tik savęs, bet ir kito. Būtų kvaila neklausyti valstybės rekomendacijų ir toliau kviesti žmones švęsti Eucharistiją, todėl ganytojai nusprendė, kad šv.Mišios bažnyčiose, dalyvaujant žmonėms, nebus aukojamos. Priešingu atveju tai būtų jų atsakomybė dėl žmonių sveikatos ir gyvybės. Prisiminus tą Jėzaus gundymą dera priminti, kad žmogus neturėtų daryti kvailysčių. Ir tai yra artimo meilė – ne tik apie save galvoti, bet pirmiausia apie kitus. Mūsų tikėjime artimo meilė yra Didžiajame įsakyme: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį. Tikėjimas ir artimo meilės nepaisymas prieštarautų vienas kitam. Tiesiog turime elgtis pagal tą supratimą ir tą situaciją, kokia yra šiandien. Mūsų senoliai gyveno kitomis sąlygomis, kitaip suprato pandemijas.

– Velykų proga dengiame gausesnį stalą, marginame margučius, papuošiame namus. Kas, švenčiant šv.Velykas, svarbu, o kas galbūt visai nereikšminga?

– Manau, kad ir margučiai, ir kitos mūsų tautos tradicijos nėra nereikšmingas dalykas. Viskas turi būti savo vietoje. Tautos ar šeimos tradicijas, kaip margučių marginimas ar kitas, galėčiau palyginti su drabužiu. Ar drabužis yra nereikšmingas? Žmogus pasipuošia per šventę, bet drabužis be asmens praranda savo prasmę ir esmę. Drabužis turi kažką aprengti. Gali būti praktiškas darbo drabužis, bet šventinis drabužis yra ne tik praktiškas, jis turi ir simbolinę reikšmę, ir kuria tos šventės nuotaiką. Nenuvertinčiau to drabužio, jeigu jis nekabo spintoje ir aprengia esmę – jeigu tradicijos, pasipuošimas, šventinis stalas papuošia šv.Velykų ir Kristaus prisikėlimo esmę.

– Galbūt kai kuriems žmonėms sunku švęsti šv.Velykas, nes serga patys ar jų artimieji. Daugybė žmonių gyvena nerimaudami dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl galbūt prarasto darbo ir pajamų bei miglotos ateities. Ką jiems galėtumėte pasakyti šv.Velykų proga?

– Kai žmonės patenka į tokias situacijas, abstrakčiai sunku kažką kalbėti. Reikia vertinti konkretaus žmogaus konkrečią situaciją. Tai pernelyg gilūs dalykai, kad juos galėtume tiesiog abstrakčiai aptarti. Man nedrąsu taip kalbėti. Krizės, iššūkiai žmogui yra ir galimybės. Didžioji savaitė ir Velykos, kurias jau tuoj tuoj išgyvensime, gali būti tas laikas, kai stabtelime, nors karantinas mus jau ir taip sustabdė. Reikia stabtelėjimo savo gelmėje, reikia apmąstyti naujų galimybių tikrovę. Gal tai dvasinė galimybė kitaip išgyventi Velykas? Ne su išoriniais šventės ženklais, bet kad išgyventume tą tikrą viltį, kurią mums atneša Kristaus prisikėlimas. Jau ne optimizmą, kuris yra emocija, bet viltį. Krikščioniškojoje ikonografijoje vilties simbolis yra inkaras. Kur dabar užmesti tą inkarą ir į ką įsikibti? Nes viltis yra įsikibusi į Dievo pažadus, jo gailestingumą. Ką patarti žmogui, kuris netiki Dievą? Patarčiau jo ieškoti. O jeigu žmogus tiki, tokios situacijos gali sustiprinti jo tikėjimą, o išėjus iš krizės, iš sunkumų gali atsiverti visiškai naujos galimybės. Bet čia tik abstrakčiai. Visai kita kalba būtų su konkrečiu žmogumi esant konkrečiai situacijai. Dėl to ir kunigų, ir visų, dirbančiųjų sielovados srityje, akys turi krypti į asmeninį kontaktą, į konkretų žmogų. Kartais žmogui net ne patarimo reikia, o pabuvimo šalia, palydėjimo ar tiesiog maldos. Todėl ir nenoriu švaistytis abstrakčiais patarimais.

– Yra daug vienišų žmonių, kuriems šios šventės bus tikras išbandymas – jie negali niekur išeiti ir galbūt net negali ar neturi už ką apsipirkti švenčių stalui. Kaip tikėjimas gali keisti mūsų požiūrį vienų į kitus, mūsų santykius, ypač tomis nelengvomis karantino sąlygomis?

– Šventės vienišiems žmonėms visada yra tam tikras iššūkis, slegianti tikrovė. Manyčiau, kad dabar tos karantino sąlygos ir visa viešoji erdvė dar labiau skatina ir ragina mus vienytis geriems darbams. Daug žmonių yra sujudę imtis savanorystės ir pagalbos. Ar nebus taip, kad kaip tik šios Velykos vienišiems žmonėms bus daug šventiškesnės nei bet kada anksčiau? Iki šiol nebuvo tokio sujudinimo, kad pamatytume tuos vienišus žmones. O mes, katalikai, turėtume nepamiršti, kad mūsų gyvenime yra trys svarbūs momentai: Bažnyčios mokymas, liturgija ir savitarpio pagalba. Dažnai, atrodo, mokymo laikomės, liturgiją švenčiame, bet ir tas trečias momentas nė kiek ne menkesnis – pamatyti šalia esantį, paklausti, ar reikia pagalbos, pagelbėti. Ir man skambino žmonių, kurie tarpininkavo garbaus amžiaus žmonėms, kurie galbūt ir kontaktų neturi, internetu nesinaudoja, kad pakviestų mane kaip kunigą. Kažkas gali kunigą surasti, kažkas gali maisto atvežti. Karantinas ir yra ta galimybė pasirūpinti šalia esančiu. Duok Dieve, kad ir karantinui pasibaigus, tai išliktų.

Jei tikėjimas yra gyvas, negali nekeisti žmogaus ir jo santykių. Kaip jau minėjau, iššūkiai yra kartu ir galimybės, ypač Evangelijos šviesoje. Kaip apaštalas Jokūbas sako, tikėjimas be darbų yra miręs. Tad natūralu savęs paklausti: kaip aš galėčiau būti kitam dovana? Aš – kaip kunigas, kitas – gal kaip verslininkas, trečias – gal kaip savanoris. O laikas ir tos sąlygos, kuriomis mes dabar gyvename, yra pats geriausias tapti dovana kitam.

Netestuok Dievo – ar jis ateis į pagalbą, ar ne? Nestatyk savęs į pavojų ten, kur to pavojaus gali išvengti. Ne tik savęs, bet ir kito.

– Paprastai Velykų šventėms susirinkdavo šeima ar net didesanis ratas artimųjų, giminaičių, bičiulių. Šiemet dėl karantino tokie pobūviai negalimi, Vyriausybė net apribojo keliones į kitus miestus. Kaip išgyventi tą bendrystę, kai visi išsibarstę ir užsidarę savo namuose?

– Būtų gerai, kad neatsipalaiduotume ir neskubėtume lankyti vieni kitų. Užtrukus karantinui imame šiek tiek atsipalaiduoti – iš artimųjų niekas neserga, nieko nenutiks. Reikia laikytis nurodymų ir galvoti apie ilgalaikę perspektyvą: per šias Velykas nesusitikti, kad paskui galėtum dar ne vienerias švęsti kartu su savo brangiais artimaisiais. Tiems, kas turi telefoną, internetą, bendrystę nesunku išlaikyti. Ir aš su savo artimaisiais bendrauju telefonu: mano sesuo su šeima gyvena vienur, brolis – kitur, tėvai – dar kitur. Padarome ir vaizdo konferenciją kartu, kad pabendrautume. Gal tai netgi proga dažniau paskambinti savo artimiesiems? Kai nebuvo karantino, galimybė buvo ir skambinti, ir bendrauti, ir susitikti, bet ar mes tas galimybes išnaudodavome? Juk dažnai ir mėnesį, ir kitą nei paskambindavome, nei nuvažiuodavome, vis atidėdavome, nes žinodavome, kad galime bet kada tai padaryti. O kai dabar netekome galimybės aplankyti, gal išmoksime bent dažniau paskambinti artimiesiems. Karantinas mus tarsi priverčia susimąstyti, kad galimybės kažkada gali ir nebebūti. Neužmirškime to.

– Kaip jūs šeimoje švęsdavote šv.Velykas vaikystėje, kaip švęsite šiemet?

– Vaikystėje, pamenu, po šv.Mišių visada važiuodavome pas senelius, margučius ridendavome, prie stalo susėdę bendraudavome. Dabar senelių jau nėra ir galimybės kitokios. Mano brolis – taip pat kunigas, tai didžiausias džiaugsmas, kai galime visi kartu pabūti ir pabendrauti. Kai įstojau į Kunigų seminariją, visų pirma būdavo parapija, į kurią būdavau paskirtas, o namo grįždavau jau tik vėlyvą popietę trumpam, nes kitą dieną – vėl į bažnyčią patarnauti. Tapus kunigu – panašiai. Po liturgijos šventimo bažnyčioje dar važiuodavau į kokį nors vienuolyną pas seseris, kur pakviesdavo, o tada jau – tėvų aplankyti. Kai pastaruosius trejus metus studijavau Romoje, namo pas artimuosius šv.Velykų negrįždavau. Važiuodavau į kurią nors itališką parapiją klausyti išpažinčių, dalyvauti liturgijoje – buvo tam tikra patirtis ir proga tobulinti kalbą, pamatyti, kaip gyvena to krašto žmonės ir jų parapijos. Ir šiemet su namiškiais per Velykas bendrausime per vaizdo konferenciją.

– Ko palinkėtumėte "Kauno dienos" skaitytojams šių šv.Velykų proga?

– Šiemet išgyvename unikalias šv.Velykas. Tikrai linkiu pasinaudoti šiuo iššūkiu kaip nauja galimybe suprasti, ką ir kaip galiu daryti kitaip. Ir, žinoma, niekada nepamiršti šitos patirties!