Kartu su dukra

G. Vokietytė-Vilieniškė neslėpė, kad jai visada kirbėjo mintis apie savo verslą. „Net buvau drąsinama, tačiau vis ko nors pritrūkdavo. Gal noro, be to, labai intensyviai dirbau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos (VA) Stambiųjų gyvūnų klinikoje veterinare ir lektore“, – prisiminė Giedrė.

2020 m. išėjusi auginti vaiko ir praleidusi keletą mėnesių be žirgų, moteris suprato, kad labai nori dirbti. „Tačiau dirbti visu etatu negalėjau. Kai dukrytei buvo trys savaitės, klientai paprašė atvykti ir apžiūrėti žirgų prieš ištvermės varžybas. Tai ir važiavome kartu su mažyle. Viskas pavyko sklandžiai ir po truputį, padedama vyro, pradėjau lankytis pas klientus ir daryti osteopatines procedūras žirgams“, – šypsojosi pašnekovė.

Krikštamotė ir pagalbininkės

Iš pradžių tai buvo individuali veikla, tačiau Giedrė draugei Gerdai, taip pat stumdančiai vežimėlį, vis pasakodavo savo svajones apie ką nors didesnio. „Gerda ne tik drąsino, bet ir pagelbėjo susikurti savo prekės ženklą ir vardą, kurio reikėjo norint plėstis. Taip 2021 m. spalį gimė prekės ženklas „Equus Sanus“, o pernai pavasarį – ir pati įmonė. Beje, šį pavadinimą sugalvojo mano mama ir tapo viena iš mūsų įmonės krikštamočių!“ – šypsosi mažosios bendrijos vadovė.

Požiūris: G. Vokietytei-Vilieniškei žirgas yra daugiau nei gyvūnas, be kurio ji nebeįsivaizduoja savo gyvenimo./ „Equus Sanus“ archyvo nuotr.

Pasak Giedrės, realizuoti svajonę labiausiai padėjo Gerda ir Gabrielė Babarskaitė, kuri tuo metu dar buvo LSMU VA paskutinių magistro mokslo metų studentė, o Giedrė – jos magistro darbo vadovė. Gabrielė „Equus Sanus“ iki šiol gelbėja mokomaisiais straipsniais. Įkūrus įmonę, prisijungė ir Giedrės kolegė Indrė Poškienė, anksčiau kartu dirbusi LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje.

Veržli trijulė

Vos prieš metus veiklą pradėjusi „Equus Sanus“ yra profesionali veterinarijos gydytojų komanda, turinti holistinį požiūrį į žirgą ir teikianti gydymo, reabilitacijos ir bendras sveikatinimo paslaugas.

„Sujungtos osteopatijos, veterinarijos ir reabilitologijos žinios leidžia žirgui padėti įveikti ligas ir išvengti gresiančių lėtinių ar ūminių ligų, pagreitinti pooperacinio ar trauminio gijimo eigą ir sumažinti jaučiamą skausmą. Mūsų tikslas – individualiai ir efektyviai spręsti kiekvieno žirgo problemas, taip užtikrinant ilgalaikį rezultatą“, – paaiškino G. Vokietytė-Vilieniškė.

Vos prieš metus veiklą pradėjusi „Equus Sanus“ yra profesionali veterinarijos gydytojų komanda, turinti holistinį požiūrį į žirgą ir teikianti gydymo, reabilitacijos ir bendras sveikatinimo paslaugas.

Didžiausia žirgų gydytojų veiklos dalis yra ambulatorinės išvykos pas pacientus, tačiau trijulė veda ir mokymus žirginio sporto atstovams.

Įmonės vadovė, paklausta, ar ketina plėstis, įdarbinti daugiau žmonių ir teikti daugiau paslaugų, šypteli: viskam yra savas laikas. Mes esame iš tų, kurios svajoja, tačiau apie ateities planus kalbame tik tarpusavyje, o naujienas pristatome tik tada, kai jos jau gali būti mūsų paslaugų sąraše.“ Į kitus „Kauno dienos“ klausimus – kaip savo veiklą įsivaizduoja po dešimties metų, gal svajoja apie savo kliniką – Giedrė atsakė ne mažiau paslaptingai: „Tikimės, kad jau bus vieta, kur galėsime pasikviesti kito interviu.“

Artimesnė pažintis

Neabejoju, kad skaitytojui labai smalsu, kas nulėmė profesijos pasirinkimą, ką šauniosios žirgų gydytojos veikia laisvalaikiu, kokių turi pomėgių. „Kauno diena“ trijulei uždavė tuos pačius klausimus.

Situacijos: pasak Indrės (dešinėje), žirgų gydytojo darbas yra išskirtinis ir ypatingas, kasdien nutinka kas nors naujo, įdomaus ar smagaus, o patys įsimintiniausi nutikimai dažniausiai nepriimtini paprasto žmogaus ausiai./ „Equus Sanus“ archyvo nuotr.

– Kas jums yra žirgas?

Giedrė: Žirgas yra daugiau nei gyvūnas, be kurio nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.

Indrė: Išoriškai žirgas yra tarsi didelis ir galingas atletas, pasižymintis išskirtiniu grakštumu. Labiausiai žavi tai, kad kiekvienas žirgas yra unikalus, tarsi savita asmenybė, visi jie geros širdies, atlaidūs, jais galima pasitikėti.

Gabrielė: Turbūt sunku labai paprastai pasakyti ar apibūdinti šį gyvūną. Man asmeniškai jis asocijuojasi su trapumu ir jautrumu.

– Kas lėmė specialybės pasirinkimą?

Giedrė: Nuo pat mažumės labai mylėjau žirgus ir jodinėjau. Tačiau supratusi, kad jojimas manęs netraukia, kad tiesiog noriu būti su žirgais ir jiems padėti, įstojau į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją. Čia baigiau magistro studijas, po jų – veterinarijos chirurgijos rezidentūrą ir, laimėjusi stipendiją, įstojau į Vluggeno institutą Vokietijoje, kur tapau žirgų osteopate. Galiausiai supratau, kad dirbu tai, kas man patinka: padedu žirgams palaikyti sveikatą ir gerai jaustis.

Indrė: Visada buvau intravertė, nemėgau bendrauti su naujais žmonėmis, o gyvūnų draugija visuomet buvo priimtina ir maloni. Dabar belieka pasijuokti: anuomet net nenutuokiau, kad didžioji veterinarijos gydytojo darbo dalis yra bendravimas su gyvūnų savininkais.

Gabrielė: Mano mama – žmonių gydytoja, todėl medicinos sritis man nėra itin tolima ar nepažįstama. Nemažai vaikystės dienų praleidau pas mamą darbe. Taip pat nuo pat mažens mylėjau gyvūnus, labai norėjau juos auginti ir namuose, tad, atėjus laikui rinktis studijų kryptį, ilgai nedvejojau. Tiesą sakant, nedaug kas išties palaikė ir nuoširdžiai džiaugėsi. Dauguma stengėsi patarti, kad reikėtų rinktis ne veterinariją, o žmonių mediciją, tačiau aš buvau tikrai tvirtai apsisprendusi. Kodėl pasirinkau dirbti būtent su žirgais, turbūt tikslaus atsakymo taip niekada ir nerasiu. Manau, dirbdama šį darbą turiu būti jautri, suprasti ir gebėti pastebėti gyvūno nuotaiką ir kitus darbe svarbius aspektus.

Tipas: introvertei I. Poškienei gyvūnų draugija visuomet buvo priimtina ir maloni./ „Equus Sanus“ archyvo nuotr.

– Koks darbinės veiklos nutikimas jums įsiminė labiausiai?

Giedrė: Man medus sielai, kai žirgas atsipalaiduoja atliekant osteopatinę procedūrą ir leidžia man jam pagelbėti, kai jo akyse matai, kad jam gerėja.

Indrė: Sunku išskirti vieną nutikimą, mūsų darbas yra išskirtinis ir ypatingas, kasdien nutinka kas nors naujo, įdomaus ar smagaus. Patys įsimintiniausi nutikimai dažniausiai nėra priimtini paprasto žmogaus ausiai (juokiasi).

Gabrielė: Vieną išties sunku išskirti, tačiau didžiausią įspūdį paliko mokslų kelionė į Šveicariją. Dalyvavau praktikiniuose užsiėmimuose, o vėliau laikiau egzaminą, nes jie būtini norint įgyti žirgų reabilitologo išsilavinimą. Jaučiausi tiesiog nuostabiai, galėdama stovėti šalia ir mokytis iš žmonių, kurie veda ir edukuoja visą pasaulį žirgų reabilitacijos srityje, publikuoja mokslinius straipsnius ir atlieka išties reikšmingus tyrimus. Taip pat turėjau galimybę padirbėti su įvairia reabilitacijos įranga, tad žinių bagažą parsivežiau tikrai pilną – stengiuosi naudoti ir savo kasdieniame darbe. Be to, šalis – tiesiog nuostabi!

– Kokių turite pomėgių, nesusijusių su žirgais, talentų?

Giedrė: Anksčiau dainavau, grojau pianinu, tačiau šiuo metu tam laiko nelabai yra.

Indrė: Manau, išskirtinių talentų neturiu. Didžiausias pomėgis ir susidomėjimas nuo pat studijų metų yra žirgų ištvermės varžybos, jose dalyvaujantys žirgai. Neįtikėtina, kokie stiprūs atletai yra žirgai ir jų raiteliai, kiek žinių ir profesionalumo reikia ruošiant žirgą tokioms varžyboms. Magistro darbe ir daktaro disertacijoje nagrinėjau šių žirgų fiziologinius parametrus. Taip pat tenka dirbti varžybose. Didžiuojuosi būdama keleto ištvermės jojimo komandų veterinarijos gydytoja.

Gabrielė: Esu baigusi muzikos mokyklą, anksčiau dainavau chore, grojau pianinu ir smuiku. Šie įgūdžiai nėra visiškai išnykę, tačiau tikrai stipriai apleisti. Net nepamenu, kada paskutinį kartą grojau smuiku, o prie pianino sėdu tikrai ne dažniau nei kartą per pusmetį. Labai patinka skaityti grožinę literatūrą, tačiau pastaruoju metu ji dažnai nustumiama į šalį ir pakeičiama moksline.

– Ar turite laisvalaikio ir kaip jį leidžiate?

Giedrė: Mano tobuliausias laisvalaikis yra su šeima, kai visi susirenkame ir leidžiame laiką Panevėžyje tėvų namuose.

Indrė: Esu ne tik veterinarijos gydytoja, bet ir mama, turiu trejų metų dukterį. Tad kai turiu laisvo laiko, jį leidžiu su dukra. Jei kalbame apie laiką tik sau, jo nedaug, dažniausiai jį skiriu sportui ir mokslams.

Gabrielė: Laisvo laiko lieka mažiau nei anksčiau, tačiau, kai jo atsiranda, pirmenybę visada teikiu pasivaikščiojimui miške. Auginu jauną australų aviganę, tad jos gerovė reikalauja aktyvaus laisvalaikio. Į mišką einame tikrai dažnai. Taip pat į laisvas dienas arba į ankstyvą rytą prieš darbus stengiuosi įterpti ir sportą – kartais kartu su Giedre ir Indre einame sportuoti pas trenerę. Žinoma, visada nuostabu pamatyti draugus! Taip pat laisvu laiku stengiuosi nepamesti pasaulio ritmo ir naujų žinių ir perskaityti nors keleto naujų mokslo publikacijų. Vėliau žiniomis pasidaliju įmonės interneto puslapyje rašydama straipsnius žirgų augintojams.

Specifika: kartais norint pasiekti pacientą tenka pasilipti ant kėdutės./ „Equus Sanus“ archyvo nuotr.

– Pabaikite sakinius: Tobulas vakaras ...

Giedrė: Kai galima sėdėti kieme ir džiaugtis šiltais vakarais.

Indrė: Tvarkinguose namuose, patogiai įsitaisius ir žiūrint tikrai gerą vebinarą žirgų sporto medicinos arba ortopedijos tema.

Gabrielė: Tiesiog ilsintis namuose ar lankant draugus!

–Tobulas savaitgalis...

Giedrė: Su šeima, draugais.

Indrė: Labai sunku rinktis: savaitgalis konferencijoje ar mokymuose ar savaitgalis, kai galima ilgai miegoti, daug ir skaniai valgyti, niekur neskubėti. Man abu variantai atrodo tobuli.

Gabrielė: Tikrai prie jūros!

– Profesinis siekis...

Giedrė: Niekada nenustoti mokytis.

Indrė: Niekada nenustoti mokytis.

Gabrielė: Kaupti žinias, jomis dalytis, kaip įmanoma tikslingiau padėti žirgams.