Kai 1945-aisiais NKVD degino sodybą ir joje buvusius partizanus, juodi dūmų kamuoliai matėsi tijų kilometrų atstumu, tačiau prisiminimo apie šį įvykį ir narsius pasipriešinimo vyrus sudeginti nepavyko.

Niekšų nestokojo

Kauno rajone, Kluoniškių kaime, buvusioje Zigmo Balsio sodyboje, šeštadienį paminėtos čia vykusio mūšio tarp partizanų ir enkavedistų 70-osios metinės.

Gaiviame gamtos prieglobstyje – kuklus paminklas čia 1945 m. birželio 13 d. žuvusiems partizanams. Aukštų medžių pavėsyje susirinkusieji paminėti šį skaudų mūšį pasakojo, kad enkavedistų išpuolio dieną maždaug už trijų kilometrų buvo matyti juodų dūmų kamuoliai. Okupantai padegė sodybą ir joje esančius miško brolius.

Likęs gyvas šių įvykių liudytojas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio armijos vadas Vytautas Balsys, prisimena, kaip kautynėse su NKVD 30 kareivių būriu žuvo, o vėliau sode buvo palaidoti "Tauro" apygardos partizanai Viktoras Balsys, Aleksandras Jansonas, Vladas Šidiškis, Viktoras Šlionskis ir Vincas Vaidelis.

"Mūsų Lietuvėlė buvo okupuota be šūvių. Mano kartos jaunimas atsidūrė kryžkelėje – eiti į okupantų fronto pusę ar į partizanų kovotojų gretas. Nelygi ir žiauri kova buvo. Prasidėjo išdavystės", – neslėpdamas jaudulio kalbėjo 93 metų sulaukęs V.Balsys.

Ne be išdaviko pagalbos enkavedistai atėjo ir į šią sodybą, kurią sulygino su žeme. Taip niekas ir nebeatstatė namų. Kaip didžiulės pagarbos ženklas sodybos pakraštyje iškilęs paminklas čia palaidotiems vyrams. Tą dieną žuvo ir V.Balsio tėvas.

Miškas buvo namai

V.Balsys taip pat čia buvo per išpuolį. Sužeistas partizanas bėgo. Buvo pastebėtas vieno iš okupantų, bet, laimei, dar nepraradusio žmogiškumo. Okupantas paleido šūvį į žemę tuo leisdamas V.Balsiui suprasti, kad bėgtų.

Drapakampio miške bunkeryje sužeistas V.Balsys slėpėsi ir gydėsi pusę metų.

Toje Papiškės–Novos partizanų žeminėje 1944–1945 m. slapstėsi devyniolika partizanų. Tarp jų buvo ir Uosio slapyvardžiu pasirinkęs V.Balsys. Tris kartus išvengęs tikros pražūties partizaniniame kare, 20 metų kalėjęs lageriuose, vyras išsaugojo tvirtą dvasią.

Žeminė buvo atstatyta 2002 m. Per dešimt metų, veikiama drėgmės ir laiko, vėl tapo avarinės būklės. Vėl buvo imtasi gelbėti istorinį objektą. Buvo visiškai sutrūnijusi medinė dalis, į bunkerio vidų suvirtusios žemės. Šaulių sąjungos nariai darbavosi ne vieną savaitgalį, kol sutvarkė buvusį partizanų prieglobstį.

Papiškės–Novos partizanų stovyklavietė įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

"Jų namai buvo miškai ir jų vardai buvo susiję su mišku. Aras, Beržas, Lakštingalas, Vanagas, Uosis – šiuo vardu buvo pasivadinęs V.Balsys. Žinome, kad uosis – kietas, tvirtas medis", – sakė Ežerėlio girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius.

Jis pabrėžė, kad būtent V.Balsio rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatytas šis paminklas, jo dėka stovi paminklas, kur žuvo kiti partizanai, jis rūpinosi ir finansavo paminklą motinoms, kryžių Drapakampio kaime.

Drąsino jaunimą

Pagarbaus atminimo atmosfera dvelkiančioje medžių paunksnėje susirinkusiuosius sveikino Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, iš šių kraštų kilęs Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius.

"Ši žemė turbūt šventa. Kai prieš 25 metus reikėjo pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, nedvejodamas tai padariau. Nei aš, nei mano vaikai niekada neišduotų Lietuvos", – jaudindamasis kalbėjo L.Milčius.

Vyčio Kryžiaus ordino ir Kauno rajono garbės ženklo kavalierius V.Balsys kreipėsi į šiandienos jaunimą dėl sklindančių atgarsių apie norą išvengti privalomosios karo tarnybos. "Mielas jaunime, didžiuokitės, kad būsite pašaukti į Lietuvos kariuomenę", – V.Balsys pabrėžė žodį "Lietuva".

"Linkiu geros sveikatos visiems, būti vieningiems ir dirbti Lietuvos labui", – atsisveikino V.Balsys.

Šventa priesaika

Šią svarbią Lietuvai ir partizanams dieną prie jų kapo ištikimybę šaliai prisiekė naujieji Šaulių sąjungos nariai. "Jūs prisiekdavote miške prie laužo", – į V.Balsį kreipėsi Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas Gediminas Reutas.

"Tapdamas šauliu prisiekiu būti ištikimas Lietuvos valstybei", – kartojo naujieji Šaulių sąjungos nariai.

1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Antisovietinis pasipriešinimas truko beveik dešimtmetį – iki 1953 m. Pasak V.Balsio, paskutinis partizanas žuvo 1965 m.

Per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.