Pagerbė Žydų našlaičių namų globotinių atminimą: mergaitės su auksine apyranke istorija

Istorijos pėdsakas

Galingas Vilniaus choralinės sinagogos kantoriaus Shmuelio Yatomo giedojimas, skirtas našlaičiams žydų vaikams, žuvusiems per holokaustą, sklido iš Kauno senamiestyje, Smalininkų ir J. Gruodžio gatvių sankirtoje, dunksančio senovinio pastato kiemo.

Šiame pastate 1905–1941 m. veikė Žydų našlaičių namai (dabar – Kauno 1-oji muzikos mokykla), kuriuose berniukai gyveno, mokėsi, tobulėjo dvasiškai. Namai vadinti Kauno vyriausiojo rabino Icchako Elchanano Spektoriaus vardu – jo palaikai ilsisi Aleksoto žydų kapinėse. Ant pastato šiomis dienomis atidengta našlaičių atminimui skirta lenta, kurią inicijavo ir jos gamybą finansavo Izraelio litvakų Benayahu ir Blumentalių šeimos, dalyvavusios iškilmingame renginyje Kaune.

Anot prof. dr. Jehudos Benayahu, būtent šiuose našlaičių namuose mokytojavo jo tėvas, baigęs Kauno universitetą ir pats buvęs našlaitis. Blumentalių šeimos atstovė Shirly teigė, kad jos šimtametis senelis, bene vienintelis likęs gyvas minėtų namų auklėtinis, ant stalo iki šiol laiko savo nuotrauką, kurioje jis tarpukariu nufotografuotas prie minėtų namų durų, dabar pagarbiai atidengtų ir saugomų muzikos mokykloje.

Dėmesys: dabartinė Muzikos mokykla atidengė buvusias Žydų našlaičių prieglaudos duris ir jas pagarbiai apsaugojo. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Litvakai dėkojo Kauno miesto savivaldybei, Kultūros paveldo skyriui, 1-ajai muzikos mokyklai, žydų bendruomenei už išsaugotus žydų istorijos ir kultūros pėdsakus. Dėkojo ir esamam, ir buvusiems Izraelio ambasadoriams Lietuvoje už išlaikomą ryšį tarp šių šalių, nes tai buvo viena iš sąlygų minėtai lentai atsirasti.

Tačiau litvakai, atrodo, nežinojo, kad 1941 m. Žydų našlaičių namų veikla nenutrūko, – čia vokiečių okupacijos metais veikusioje našlaičių prieglaudoje nuo nacių buvo išgelbėtas ne vienas žydų tautybės vaikas.

Įamžinta: atminimo lenta saugo istorinę ir kultūrinę žydų tautos atmintį. Justinos Lasauskaitės.

Adata šieno kupetoje

„Tai buvo Kaune 1942 m. vasarą, – 1999 m. gruodį „Kauno dienai“ pasakojo iš Kanados į Kauną sugrįžusi Stefanija Grybauskaitė-Andriūnienė-Egan. – Aš vokiečių okupacijos metais dirbau Našlaičių prieglaudos Gaisrinės gatvėje vedėja. Vieną rytą kelios darbuotojos atvedė į mano kabinetą ketverių ar puspenktų metų žydų tautybės mergaitę, kuri buvo palikta ant prieglaudos laiptų. Mergaitė vilkėjo gražią mėlyną suknelę, o rankoje laikė nosinę. Nutarėme gelbėti žydaitę – liepiau nuskusti gražius jos plaukus ir sudeginti suknelę – ji turėjo atrodyti kaip kiti plikagalviai našlaičiai.“

Ponia Stefanija pasakojo, kad mergaitės paliktoje ant stalo nosinėje rado auksinę apyrankę. Šis radinys, įspaustas mergaitei jos tėvų į rankutę, matyt, buvo padėka tiems, kurie išgelbės vaiką. Stefanija parsivedė mergaitę namo, tačiau ilgainiui pajuto, kaip tai pavojinga vokiečių okupacijos metais, ir grąžino našlaitę į Vaikų prieglaudą. Tačiau 1944 m. vasarą vedėja, netekusi vyro ir dukters, paliko darbovietę – pasitraukė į Vakarus, kur jai visą gyvenimą nedavė ramybės ta apyrankė ir paliktos mergaitės likimas. Štai todėl ponia Stefanija, kai 1999 m. grįžo į Kauną, paprašė „Kauno tiesos“ (taip 1999 m. vadinosi „Kauno diena“) žurnalistų surasti tą jos prieglaudoje porą metų slėptą žydaitę, kad galėtų ją, į septintą dešimtį įkopusią moterį, pamatyti ir jai grąžinti jos tėvų apyrankę.

„Pasitraukdama 1944 m. iš Lietuvos, aš neėmiau su savimi jokių brangenybių, bet tos apyrankės nepalikau – ji man priminė niekam neduotą, bet vis dėlto neištesėtą pažadą globoti mergaitę“, – teigė 1999 m. redakcijoje ponia Stefanija. Laikraštyje buvo aprašyta jos papasakota istorija. Kitą dieną įvyko stebuklas.

Sukrečiantis susitikimas

Rytą, kai išėjo laikraštis su minėtu straipsniu, į redakciją paskambinusi III klinikinės ligoninės (dabar Kauno ligoninė) Ankstyvosios reabilitacijos ir fizinės medicinos skyriaus socialinė darbuotoja Vitalija Leonavičienė susijaudinusi pasakė: „Atvažiuokite! Pas mus, atrodo, guli ta, kurios ieškote.“

Pasirodo, jau 40 dienų po labai sunkaus insulto šioje ligoninėje gulinti Janina Vitienė, kai jai buvo skaitomas laikraštyje išspausdintas straipsnis, apsipylė ašaromis ir kaire ranka ženklais pradėjo rodyti (jos dešinė kūno pusė buvo nejudanti), kad rašoma būtent apie ją. Netrukus jai teko patirti dar didesnį dvasinį sukrėtimą – Janinos aplankyti atėjo buvusi jos globėja ponia S. Andriūnienė ir kelios 1942–1944 m. prieglaudoje gyvenusios mergaitės. Jos buvo jau solidaus amžiaus. Susitikimas ligoninėje po beveik 60 metų buvo jaudinantis… Janina atpažino tą, kurios lova Našlaičių prieglaudoje stovėjo šalia josios. Janina ištiesė sveikąją ranką moteriai ir apsipylusi ašaromis ištarė „Sta…“. Staselė – toks anuomet buvo mergaitės, vėliau tapusios Čirūniene, vardas.

Vieną rytą kelios darbuotojos atvedė į mano kabinetą ketverių ar puspenktų metų žydų tautybės mergaitę, kuri buvo palikta ant prieglaudos laiptų.

Iš keturių ponios Stefanijos atsineštų apyrankių Janina nedvejodama nurodė tikrąją. Tuomet ir buvo ištartas žodis „stebuklas“. Jis turėjo tęsinį – medikai patys kreipėsi į teritorinę ligonių kasą, kad būtų pratęstas Janinos gydymas. Pakui gerumo estafetę perėmė Kauno žydų bendruomenės narė Fruma Kučinskienė, kuri, beje, kartu su Janina buvo slepiama minėtuose Našlaičių namuose vokiečių okupacijos metais. Ji pasirūpino, kad vienas Vokietijos labdaros fondas apmokėtų Janinos papildomos priežiūros ligoninėje laiką ir Janinos slaugą namuose, pasibaigus pratęstam jos gydymui ligoninėje. Maža to, lėšų Janinos slaugai skyrė ir ponia Stefanija.

Liudininkės: Fruma su Rosian Bagriansky-Zerner (kairėje) prie paminklo, žyminčio Kauno geto vartus. 2005 m. F. Kučinskienės archyvo nuotr.

Apyrankės likimas

Kaip prisimena Fruma Kučinskienė, į Našlaičių prieglaudą ji pateko pačioje 1944 m. pradžioje po ilgų jos slapstymų lietuvių šeimose. Prieglaudoje ji sutiko mažiausiai dar keturias žydų tautybės mergaites lietuviškais vardais ir pavardėmis. Fruma anuomet pateko į Našlaičių prieglaudą kaip Danutė Vitkauskaitė – tokį gimimo liudijimą jai parūpino vienas katalikų kunigas.

Tarp slepiamų prieglaudoje žydų mergaičių buvo ir Janytė – taip Janiną vadino mergaitės. F. Kučinskienei nepavyko, kai Janina gulėjo ligoninėje, buvo slaugoma namuose, sužinoti tikrojo jos vardo, nes ligonė negalėjo kalbėti. Tačiau pavyko surasti Janinos gimimo liudijimą ir sužinoti, kad mergaitę vėliau įvaikino Svirskių šeima iš Raudondvario. Sakoma, kad šeimos galva buvo Raudondvario dvaro ūkvedys. Janinos gimimo liudijime buvo įrašyta, kad Janina Svirskytė, Mykolo duktė, gimė 1936 m. gruodžio 1 d. Kaune. F. Kučinskienei nepavyko nieko daugiau sužinoti iš nekalbančios Janinos, kuri, beje, jau yra iškeliavusi amžinybėn.

„Mes, kelios žydų tautybės moterys, dalyvavome Janinos laidotuvėse, nes ji su anksčiau jos mirusiu vyru neturėjo vaikų ir, matyt, artimųjų. Labai gaila, kad Janiną prižiūrėjusios kaimynės dukra nepanoro atiduoti Janinos istorinės apyrankės Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui“, – apgailestavo F. Kučinskienė.

Išvyka: Fruma (viršutinėje eilėje stovi iš krašto prie barzdoto vyro) su likimo broliais ir sesėmis Kulautuvoje pas Lidiją Golubovienę, priglaudusią namuose vokiečių okupacijos metais ne vieną žydų tautybės vaiką. 1944 m. prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai. F. Kučinskienės archyvo nuotr.

Vietoj epilogo

Tai, kad Janina 1942–1944 m. gyveno Našlaičių prieglaudoje, 1999 m.  Lietuvos buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungai raštu patvirtino Elena Korsakovaitė, kuri 1940–1945 m. pati gyveno minėtoje prieglaudoje. Janinos buvimą prieglaudoje patvirtino ir pati ponia Stefanija ir Rosian Bagriansky-Zerner iš JAV. Tad F. Kučinskienė pasirūpino, kad 2000 m. rugsėjį Janinos gelbėtojai Stefanijai Andriūnienei-Egan Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose būtų įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus 1992–2022 m. įvertino ir pagerbė daugiau nei 1,5 tūkst. Lietuvos piliečių už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais.