Po parką – su grafiene

„Sveiki atvykę į mano dvarą“, – smalsuolius, kirtusius pagrindinius vartus, žengti arčiau kvietė grafienė Rozalija, Raudondvario dvaro šeimininkė.

Netrukus iš išsipusčiusios, po baltu skėčiu pasislėpusios damos lūpų susirinkusieji išgirdo dvaro, kuris, pasirodo, turi pilies statusą, istoriją. Lėtai vaikščiodama parko takeliais Rozalija priminė, kada buvo pastatytas architektūrinis ansamblis, kokie didikai jį valdė ir kokios intrigos čia virė.

„Vieną iš grafų lydėjo nuolatinės nelaimės. Anksti jis neteko žmonos ir savo dviejų mėnesių sūnaus, todėl pastatė bažnyčią. Grafas daugiau niekada nevedė, bet turėjo draugę, su kuria susilaukė trijų nesantuokinių vaikų. Būdamas užsienyje, medžioklės metu grafas žuvo, o kai jo kūną atvežė į Raudondvarį, dvasininkai atsisakė priimti į bažnyčią. Kodėl? Nes šis pažeidė šeštą Dievo įsakymą – nesvetimauk. – Persirengėlė šia istorija akcentavo tuo metu galiojusią lygybę. – Nesvarbu, kad jis buvo bažnyčios fundatorius, nesvarbu, kad turtingas, svarbiausia tai, kad jis nusidėjo.“

Iškalbingi dvaro kvapai

Pasakojimai iš grafienės liejosi kaip dainos, deja, laikas spaudė – susirinkusiesiems kilmingoji galėjo skirti ne daugiau valandos.

„Jei gurkšnočiau kavą ir valgyčiau ypatingąjį grafienės Rozalijos tortą, galėčiau skirti dvigubai tiek laiko“, – paprašyta išvardinti negirdėto deserto ingredientus, dama išlaikė paslaptį. Teprasitarė, kad į jo sudėtį įeina marcipanai ir vyšnios.

„Beje, jūs galite paskanauti grafo koldūnų, kimštų žvėriena ir aplietų baravykų, o ne kokių šampinjonų, padažu, – Ranka į restoraną, kur vyko šio patiekalo degustacija, mojo puošeiva. – Jei nesate alkani, užsukite į menų inkubatoriuje įrengtas kvapų dirbtuves. Ten jūsų nosių ir nosyčių laukia daug pagundų.“

Grafienės rekomenduotos kvapų dirbtuvės skleidė ne tik rožių vandens, skirto jos odos jaunystei, kvapą – pro duris dvelkė citrinmedžio, apelsinų ir levandų aromatas.

„Paskutinieji dvaro valdytojai grafai Tiškevičiai buvo inovatyvūs žmonės. Jie augino daug įvairių augalų: rožes, bergamotes, bakulas“, – kvapais dvaro istoriją piešė dirbtuvių siela Indrė Gedminė.

Lietus neišbaidė

Gintaro dirbtuvėse susirinkusieji gi ėjo seniausio gydomojo akmens, randamo ne tik Baltijos jūroje, keliu.

Paskaitos lektorė pasakojo fosilinių sakų kilmę, savybes, patarė kaip atskirti lietuvišką gintarą nuo ukrainietiško ar to, kuris randamas Dominykoje.

„Pažiūrėkite, jis panašus į sakus. Aiškiai matyti, kad šiam gintarui pritrūko maždaug 20 mln. metų. Kuo ypatingas ukrainietiškas? Jis raudonesnis, trapesnis ir mažiau tinkamas juvelyrikai“, – dėžutes su saulės akmenėliais tiesė Lina Paknytė-Šetkuvienė.

Virš gintaro, antrajame aukšte, įsikūrė dar vienos dirbtuvės. Čia jauniausi popietės dalyviai virė muilą – tirpdė kubelius, o vėliau juos maišė su maistiniais dažais, kvapais ir kitais natūraliais priedais.

„Įbersiu šiek tiek kavos ir kakavos, o tada padovanosiu mamai“, – palinkusi prie savojo samčio, mediniu pagaliuku muilą įnirtingai maišė septynerių šviesiaplaukė.

Bene populiariausia Gyvojo šeštadienio Raudondvario dvare pramoga – pasiplaukiojimas laiveliu Nevėžio upe. Entuziastų noro nenuplovė net lietus.

„Laivas plauks kas valandą. Esame numatę bent kelis reisus, nes norinčiųjų labai daug“, – į tirpstančią bilietų krūvelę su šypsena žvelgė Turizmo centro darbuotoja.