Kas daro A. Miežio tapybą efektinga, patrauklia ir, nebijokime šio žodžio, – populiaria? Žvelgdamas į drobes aiškiai matai spalvų, šešėlių ribas, geometrinių formų ir daiktų kontūrus. Išraiškingos idėjos paraleliai, skersai ir išilgai plakasi viename formate ir garantuoja netikėtus siužeto posūkius.

Aštrios dailininko piešinių briaunos pabrėžia sukurtų vaizdų trapumą. Jie lyg šydas, plonytė drobė, užtraukta ant viską kuriančio „nieko” akių. Iš pažiūros paveikslai atrodo nerimti, persunkti „vaikiškos” stilistikos. Gėlės, vandens lašai, egzotiškų kraštų gyvūnai ir mistinių personažų veidai atrodo it kaukės ar muliažai, pagaminti iš tąsios medžiagos – skaidrių perregimų tonų, grafinio triukšmo ir vaiskių spalvų. Lyriškos vaizdo deformacijos ir minkšta tapybinė plastika, laužyta linijinė perspektyva ir projekcija į plokštumą, dekoratyvumas ir stilizacija, ironija ir švelnus groteskas. Taip paveiksluose iš vizualinio chaoso gimsta ketvirtoji dimensija – laikas.

I. K.: Pakviečiau tave sudalyvauti bendroje parodoje, projekte, o gal veikiau pokalbyje apie meną. Manau, kad tu bene vienintelis dailininkas Lietuvoje, kurio paveikslai tiesiogine prasme nesikartoja. Kiekvienas kūrinys – tai naujas pasakojimas. Ypač žavi paveikslų pavadinimai, savotiškos trumpos istorijos, linksmai liūdnos, ironiškos, dilginančios mūsų jusles ir provokuojančios atvirumui ir pokalbiui.

A. M.: Manau, nuoseklumas mene spendžia spąstus. Aš nežinau, kaip turi būti, nežinau, kas vertinga, o kas ne. Nebijau būti banalus, lėkštas ar popsiškas, nes nežinau – kas tai yra. Kaip sakė Albertas Einsteinas, jeigu savo idėjos negali paaiškinti aštuonmečiui vaikui, tai ji nieko verta.

Andrius Miežius. Tie laikai, kai nežinojai, kaip viskas turi būti.

I. K.: Žvelgiant į tavo kūrinius man visada kyla mintis, kad juose yra kažkas trečias (be dailininko ir jo paveikslo), kuris komunikuoja su žiūrovu. Tarsi kažkokia būtybė lįstų iš tapybos gelmių: kosminė gėlė, abstraktus ornamentas, gyvis, personažas, mutantas ar netgi atsainia ranka pabraižytas grafinis elementas... Jaučiu paveiksluose tūnant gyvybės formą, kuri tarpininkauja norintiems suvokti tavo kūrybą.

A. M.: Geras pavyzdys yra meilė. Kuomet žmonės vienas kitą myli, meilė tampa trečiuoju asmeniu, kuris jungia, kuris jais rūpinasi. Mene tuo trečiuoju asmeniu galbūt reikėtų vadinti mūzą. Tai banaloka, bet visgi arčiau tiesos. Meilė – keista, nematoma dimensija. Meilė būna įvairi. Skirtingų formų ir rūšių. Meno kūrinys – taip pat. O tasai tarpininkas gali pasireikšti neįtikėtinu būdu tarsi [...] paveiksle (Andrius mini autoriaus pavardę, tačiau jos nenugirstu).

I. K.: Atsiprašau, kieno paveikslas, – Hitlerio?

A. M.: Ne, Anzelmo Kieferio (menininkas, eksperimentavęs ir tapybą derinęs su įvairiomis medžiagomis – šiaudais, švinu – ir taip siekęs natūralesnio, įtaigesnio paveikslo poveikio žiūrovui – aut. past.).

I. K.: Na, Adolfas Hitleris juk taip pat stengėsi kažką pasakyti savo menu, užsiėmė architektūra, piešė gėlytes, liejo akvareles, bet trečios dimensijos jo kūriniuose nebuvo. Tai amatininko darbai, atvirukai. Pakalbėkime apie amatą – ar galima tik perkopijuotu vaizdu ir technika, jos kokybe pramušti sieną tarp meno ir žiūrovo?

Talentingų menininkų, kurie gali perpiešti bet ką, gerai pagroti klasikinį kūrinį, t. y. ne patys kurti, bet atlikti, pakartoti tai, kas jau sukurta, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra daug.

A. M.: Jei kalbame apie trečiąją dimensiją mene, neužtenka vien talento ar technikos. Talentingų menininkų, kurie gali perpiešti bet ką, gerai pagroti klasikinį kūrinį, t. y. ne patys kurti, bet atlikti, pakartoti tai, kas jau sukurta, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra daug. Tikrai ir gerai kūrybai reikia daug daugiau: erudicijos, intelekto, talento, drąsos išsakyti mintį. Būtent tai leidžia tapti menininku.

I. K.: Dar pridėčiau ir sugebėjimą atpalaiduoti varžtus, atleisti kūrybinę spyruoklę, išmesti į eterį visą tai, kas sukaupta, tačiau dozuotai, nepersistengiant ir neužteršiant eterio. Atpalaiduoti fantaziją gana sudėtinga, nes per gyvenimą prisikaupi klišių, susigyveni su dogmomis, įsijungia savicenzūra. Kaip atsipalaiduoti, kad pavyktų išsakyti aštuoniasdešimt, o gal netgi devyniasdešimt procentų pradinės idėjos?

A. M.: Tiesiog nebijoti būti savimi. Tai pajutau prieš dešimt metų. Ėmiau ir nustojau bijoti, supratau, kad Mona Liza irgi ne visiems patinka, ir aš nenutapysiu paveikslo, kuris patiktų visiems, tad nustojau save stabdyti. Kuo toliau – tuo laisviau masčiau, gyvenau ir tapiau. Mano kūrybinėje erdvėje atsirado vietos ir laisvės fantazijai pasireikšti. Netgi pačioms keisčiausioms. Vieną kartą nutariau nutapyti erekcijos būsenos vyro varpą...

I. K.: Ar užteko paveikslo dydžio?

A. M.: Pakako, nes vizija buvo labai kukli. Vaikščiojau pajūriu, įsivaizdavau, kad kažkur yra kaimas. Palengva aušta rytas. Medžiai žydi, gaidžiai gieda ir staiga, nei iš šio nei iš to, pasirodo didelė varpa. Na, toks „nei šis, nei tas“, gana amoralus dalykas. Nutapiau santykinai panašų į viziją kūrinį. Man buvo įdomi žmonių reakcija, mat nesu Lietuvoje matęs nutapytos ereguotos varpos. Tai ne provokacija išraiškos laisvės tema, tačiau pamąstymai, kad visi mes iš tokios varpos gimėme, maždaug pusė mūsų senais gerais laikais buvome spermatozoidais. Pabrėžiu, kad vulgarumas – tai nėra laisvės išraiška. Šis kūrinys – bendravimo su publika lakmuso popierėlis, bandymas suprasti estetinę, socialinę ribą ir vienintelis tokio tipo kūrinys mano meninėje karjeroje.

I. K.: Gali būti ramus. Netgi provokuojantys tavo paveikslai yra estetiški, nes motyvas, kad ir koks jis būtų, nėra pagrindinis patiekalas. Kažkas nusveria į „visuotinio gėrio“ pusę – koloritas, grafinis „triukšmas“ ar netikėtas šalutinis siužeto veikėjas. Jie gesina pradinę vulgaroką, o gal banalią idėją. Šiuo atveju minėtas kūrinio motyvas nebuvo „blogas“, tiesiog patikrinimas, „o kas būtų, jeigu nutapytum, išeksponuotum“. Ar sutinki?

A. M.: Nesiekiu šokiruoti, tačiau mėgstu provokuoti atviram pokalbiui. Laukiu žmonių reakcijų į daugiaprasmius kūrinius. Juk mene dviprasmybė, triprasmybė ar keturprasmybė yra sveikintinas dalykas. Vertinu daugiasluoksniškumą. Mano kūriniai gali atrodyti literatūriški todėl, kad jie prasideda nuo pradinės minties, nuo pavadinimo. Dažniausiai iškyla viso paveikslo vaizdas, ryškiai regiu jį, tad kūrybos procese ne daug kas pakinta, tiesiog laikausi pamatyto „plano“.

Andrius Miežius. Kavos medis.

I. K.: Dailininkas sugalvoja naujadarus tam, kad galėtų papasakoti mums apie nežinomus ir neregėtus dalykus. Gal netgi suvokiamus ir suprantamus tik jam pačiam. Tačiau mes, kolegos menininkai ir žiūrovai, ilgimės svetimos metaforos, nes savąsias teisingai sudėliojame į proto lentynėles. Tavo kūrinio tarpininkas yra metafora. Bent jau mane tai veikia estetiškai, psichologiškai ir netgi socialiai. Prisipažinsiu, jaučiuosi kiekvieno tavo paveikslo projekto dalyviu. Bemaž norisi žengti į paveikslą, dalyvauti jo veiksme, pasiklausyti, kaip skamba paralelinių visatų kardiogramos.

A. M.: Pasak vienas mano pažįstamo anglų architekto, tai man pavyksta todėl, kad neaišku, kas tapo paveikslus, – vaikas ar filosofas. Manau, kad mene yra labai būtina išsaugoti ir vaiką, ir filosofą. Save brandų ir naivų, neignoruoti patirčių – kai buvai pankas ir jau „suaugęs“, paviršutiniškas ir paniręs į ieškojimų gelmę. Svarbu sugebėti perteikti šių persipynusių pasaulių informaciją.

I. K.: Esi tapytojas vizionierius. Darbuose vyrauja išlaisvinta pasąmonė, nevaržoma vaizduotė, sapnų ir fantazijų pasaulio, kuriame negalioja racionalaus proto dėsniai, atspindžiai. Kokią dar, be metaforos, tarpininkavimo formą galėtum įvardyti, ką menininkas gali pasiūlyti žmogui, norinčiam susipažinti su menu?

A. M.: Menininkas privalo kelti klausimus, užduoti juos. Nesvarbu, jis rašytojas ar kompozitorius, aktorius ar režisierius, jis stebi gyvenimą per tam tikras prizmes ir reflektuoja. Jo pagrindinė misija – tirti aplinką, visuomenės santykius ir pateikti meninę santrauką. Stengiuosi būti maksimaliai sąžiningas sau ir savo kūriniams. Mano tikslas yra įnešti šiek tiek šviesos į šį pasaulį, kuris atrodo pernelyg rimtas ir sunkus. Tikiu, kad šypsenos, ironija ir gera nuotaika gali sukelti nedidelį, tačiau labai reikalingą disonansą sieloje, parodyti žmogui jo kasdienės buities ir siekiamybių kontrastus, pagyvinti kasdienybę. Noriu, kad mano kūryba skatintų žmones pažvelgti į gyvenimą optimistiškai. Svarbu, kad mano darbai būtų prieinami visiems ir suprantami kuo platesnei auditorijai. A. Miežio kūrinių misija – pasiekti žmones, kurie mėgsta gyvenimą, moka džiaugtis smulkmenomis ir vertina nuotykį. Mano širdyje gyvena vaikas, kuris moko matyti grožį ir stebuklus kasdienybėje, o mano protas – atviras, bekraštis kosmosas, kur sklando idėjos ir mintys. Tikro menininko kūryba visada yra eseistinė.

I. K.: Kada pirmą kartą susimąstei apie meną? Kada pradėjai apie jį galvoti, vertinti, abejoti? Kada suvokei egzistuojant kitą, perkurtą realybę? Ar per pastaruosius kelerius ar keliolika metų keitėsi tavo kaip kūrėjo identitetas?

A. M.: Kai buvau paauglys, supratau, kad parodų salėse nėra man skirto meno. Yra žymios pavardės, tačiau kabantys kūriniai skirti menininkų luomui. Ir parodas menininkai rengia kitiems menininkams, o ne žiūrovui. Net tuometinė „menas – liaudžiai“ deklaracija neįtikino, jo tiesiog nebuvo. Šių dienų akimis menas liaudžiai turėtų būti panašus Jeff Koons tipo kūrinius ar kažkas panašaus – t. y. popsinis menas. Ilgai ir veltui ieškojęs meno liaudžiai ir jo neradęs supratau, kad tokio tipo meną reikia kurti pačiam. Dažnai jausdavau norą nuklysti į makabriškus vaizduotės labirintus, net jeigu likdavau tarp savo kambario sienų. Ten aš galėjau būti savimi, kvėpuoti laisvai, atskleisti save kaip tinkamas, jaustis natūraliai, koncentruotis tik į man reikšmingus dalykus. Pradžioje mano kūriniuose dominavo chaotiški siužetai, pripildyti destrukcijos elementų, apokaliptinių vizijų. Laikui bėgant ji subtiliai transformavosi: atsirado daugiau grotesko, ironijos ir švelnesnės pasaulėžiūros atspalvių. Manyje apsigyveno žavinga, švelni ironija ir šmaikštumas. Paauglystės ir jaunystės estetinės audros, nors ir liko praeityje, bet sielos gelmėse kunkuliuoja iki šiol ir kartais pastimuliuoja jų autorių, prasiveržia į paveikslus.

I. K.: Kas yra geras menas? Ar galėtum patekti gero menininko pavyzdį?

A. M.: Jau esu minėjęs, kad geras menas yra ne tas, kuris atsako į klausimus, o tas, kuris juos užduoda. Įdomaus ir gero menininko pavyzdys yra Stasys Eidrigevičius. Ir mintis, ir kompozicija, ir siurrealistinė potekstė, pasakojimas – viskas tarpusavyje dera jo kūriniuose. S. Eidrigevičiaus kūryba tampa ne tik estetiniu malonumu, bet ir intelektiniu iššūkiu. Jo menas yra puikus pavyzdys, kaip geras menininkas gali paveikti ne tik mūsų pojūčius, bet ir mūsų mintis, tiesdamas kelią naujoms idėjoms ir įžvalgoms.

I. K.: Panašu, kad tau svarbiau yra ne koncepcija, netgi ne tema, bet istorija, kai pasakojimas, netikėti šovusi mintis vejasi, niukina ir tarsi sako: nagi, atvaizduok mane. Kas tau yra svarbu šiuolaikiniame mene?

A. M.: Koncepcija kaip tokia man įdomi, tačiau aktualus ir istorijos kūrimas. Kartais tos istorijos būna kuklios, nespalvotos, bet šmaikščios ir ilgai manęs nepaleidžia. Galėčiau paminėti kelias istorijas apie kūrinius, kurių nėra. Vieną kartą sukūriau paveikslą, kurį pavadinau „Picture not found“. Tai aliuzija į užrašą, kokį įprastai matome, kai naršydami internete nerandame reikiamo puslapio ir ekrane pasirodo užrašas „page not found 404“. Taigi tame paveiksle dar prirašiau „Imagine“ ir pridėjau John`o Lennono akinukus, t. y. tolesnės fantazijos estafetę perdaviau žiūrovui.

„Manasis „Čiabutis“ atsiranda, kai susiduria būties tektoninės plokštės, esančios šiapus ir anapus horizonto“

Kitą kartą iškėliau sau užduotį sukurti patį prasčiausią kūrinį pasaulyje. Atrodytų, kas čia tokio tiap liap, klaikūs spalvų deriniai ar kokia nors terla, bet nustebau – nėra taip lengva. Nepavyksta padaryti taip, kad tame blogiausiame paveiksle nebūtų jokio vaizdo. Šiaip taip išsisukau – pilkšvai murziname fone palikau tik užrašą „čia nieko nepavaizduota“. Darbą įkainojau trimis milijonais eurų. Nes taip įpareigoja tarptautinė meno rinka. Mane inspiravo tasai žymus bananas, priklijuotas vienoje meno mugėje prie sienos. Pats bananas man neįdomus. Aš matau tiesiog bananą, lipnia juosta priklijuotą prie sienos, ir žmonių reakcijas. Mano vaizduotė bemat pradėjo kurti scenarijus: kas ji pirks, kodėl pirks, kas tam bananui nutiks vėliau? Šis kūrinys – tai provokacija. Kūrinio idėja yra lygi jo kainai ir šou, kuris vyksta kūrinio pardavimo metu. Kitaip tariant, jeigu tokio tipo kūrinys (normalaus žmogaus akimis – nesąmonė) nekainuoja kelių šimtų tūkstančių, jis nesukelia rezonanso, kuris savo ruožtu stumtelėtų meno rinką, vienaip ar kitaip ją iškreiptų ir verstų mus pagalvoti apie meno vertę ir prasmę jį kurti. Už tuos šimtus tūkstančių nenusipirksi viso pasaulio reklamos, o štai toks kūrinys ją tau garantuoja. Ilgam! Išvada: žmonės mato ne patį kūrinį, jie mato pinigus, jie kankinasi dėl to, kiek už tokį triuką bus sumokėta. Ši provokacija yra žiauriai gera. Savo blogiausią paveikslą pardavinėjau aukcione. Dėl jo rungėsi aštuoni pirkėjai. FINALAS... Parduota už 300 eurų. Padariau nerealią nuolaidą (juokiasi).

I. K.: Ar žinai to „Banano“ istoriją? Bananą lipnia juosta prie sienos priklijavo menininkas Maurizio Cattelanas ir eksponavo jį „Art Basel“ mugės (Majami Byče, JAV) metu. Kūrinys buvo pavadintas „Comedian“ ir turėjo autentiškumo sertifikatą. Priklijuoti bananą prie sienos gali bet kas, netgi beždžionė. Tačiau kalbame apie konceptualųjį meną. Tad apsvarstykime M. Cattelano idėją. Bananas atsirado neatsitiktinai. M. Cattelanas svarstė, kaip sukurti banano formos skulptūrą, tad kiekvieną kartą keliaudamas pasikabindavo bananą viešbučio kambaryje, idant pasisemtų įkvėpimo. Ilgainiui autorius sukūrė keletą modelių: iš dervos, bronzos, kitų medžiagų, kol vis dėl to grįžo prie pradinės tikro, „gryno“ banano idėjos.

Tolesnė banano istoriją yra dar įdomesnė. Buvo sukurti trys šio kūrinio egzemplioriai, iš kurių du buvo įsigyti už 120 000 JAV dolerių parodoje „Art Basel“. Daug kas norėjo nusipirkti likusį trečiąjį egzempliorių, tarp jų ir žymusis britų menininkas Damienas Hirstas, tačiau kūrinys atiteko Guggenheimo muziejui. Čia dar ne pabaiga! Tik pardavus vieną iš mugės egzempliorių, kolekcininkas ir menininkas Davidas Datuna staiga nulupo nuo sienos tik ką nupirktą bananą ir jį suvalgė. Šį veiksmą Davidas pavadino performansu „Alkanas menininkas“. Tą pačią dieną bananas buvo pakeistas nauju. Jokių teisinių veiksmų prieš Datuną nebuvo imtasi, tiesiog jam teko palikti mugės teritoriją. Menininkas taip komentavo šią situaciją: „[...] materija yra ne kas kita, kaip socialinė dogma, sąlygotumas. Bet kokia prasminga sąveika su objektu gali paversti jį menu. Esu alkanas menininkas, esu alkanas naujų patirčių. Mėgstu M. Cattelano meno kūrinius, man labai patiko ši instaliacija. Aš konceptualiai suvalgiau banano koncepciją ir patyriau 120 tūkst. dolerių skonį. Buvo labai skanu."

Andrius Miežius. Paveikslas.

Čia dar galima pacituoti Andy Warholą – „Menas yra tai, su kuo gali chuliganavoti kaip tinkamas ir nenukentėti“. Bananas šiuo atveju yra tipiškas tokios provokacijos – savireklamos ir tarpininkavimo tarp menininko ir meno publikos – pavyzdys. Kitaip tariant, tai, apie ką kalbama, rašoma, diskutuojama, kas eksponuojama ir yra laikytina menu, priklauso tik nuo jūsų!

A. M.: O kaip tau sekasi laikytis plano tarpininkauti tarp meno ir publikos, meno kategorijų, tarp vertinimo ir įvertinimo, tarp abstrakčių idėjų ir emocinių patirčių, racionalios argumentacijos ir absoliučios meno laisvės, sutarti su savimi ir tuo, kas laikytina menu?

I. K.: Man regis, šiuo metu meno laisvė yra užrankinta kuratorių koncepcijų seifuose ir tendencingai orientuota į socialinę problematiką, ji pamažu praranda savo autentiškumą ir prasmę vadintis menu. Menas mutuoja, lengvai virsta bet kuo – dokumentika ar kokiu nors rentgeno fototyrimu, ar politinių karikatūrų serija dienraštyje, sunkiai įvardijamų „perprasmiavimų“ instaliaciją ir pan., taigi tampa publikos tikėjimo, kad tai yra menas, reikalu. Kai meno kūrėjai verčiami laikytis populiarių trendų arba stengiasi atitikti dominuojančias klišes, jie praranda savo individualumą ir unikalumą. Tokiu atveju menas dažnai tampa tik atspirties tašku masinės kultūros srautams, o ne kūrybišku ir originaliu išraiškos būdu. Tarpininkavimą suprantu kaip pokalbį menu, pokalbį apie meną, skatinantį mus galvoti kritiškai, dalytis įžvalgomis, būti ironiškiems, krizenti, šaipytis, erzintis ir kitaip kutentis, sugebėti lengvai kalbėti apie labai rimtus dalykus. Taip gimsta idėjos, kurias, beje, nebūtinai reikia įgyvendinti patiems, galima paskolinti tam, kam jų labiausiai reikia.

Tu minėjai, kad neįstengtum nutapyti paveikslo, kuris visiems patiktų. Mane gi visada traukė universalijos – archetipai, banalios ir amžinos tiesos, be kurių, deja, negalime gyventi ir nuolat stengiamės jas perteikti, atpasakoti, išpasakoti. Tai meilė, mirtis, grožis ir kiti reiškiniai, kurie visada yra šalia, ištiestos rankos atstumu.

Ilgai galvojau, kaip sukurti kūrinį, kuris vienu metu būtų ir tapybiškas, ir su vyraujančia post-tapybine estetika, monochrominis, monotoniškas ir sykiu spalvingas; ironiškas, ir šiek tiek glamūrinis, patrauklus pirmą kartą atėjusiam į parodą žmogui, tačiau suprantamas ir profesionalui; išliktų minimalistinis, konceptualus ir sykiu metafizinis, tačiau netaptų lėkštas; kad potėpis klotųsi mechaniškai, bet niekada nebūtų toks pats, kad spalviniai tonai ir atspalviai niekada nesikartotų, kad būtų atpažįstamumas ir nebūtų vienodumo. Specialiai ėmiau vienodą, labai nedidelį formatą, kuris leistų manipuliuoti šiais dalykais. Dariau tai ir dėl taktilinio aspekto – visą kūrinių galiu uždengti delnais. Tai tarsi bandymas tapyboje surasti skaičių PI. Jis lyg ir turi skaitinę reikšmę – 3,14, tačiau yra nesibaigiantis... Tad ir šios miniatiūrų serijos esmė yra spalvos ir viename taške itin koncentruoto, suspausto potėpio santykis. Tas delne telpantis įvairių kultūrinių kontekstų, nuorodų, patirčių mazgas primena kokoną, iš kurio tuoj tuoj kažkas išsiris. Svarbiausia – laukimo momentas ir pokalbis su jo laukiančiuoju. Mano kūriniai – kuklus noras kalbėtis su kitais žmonėmis apie paprastus daiktus ir reiškinius ir kuo mažiau apie koncepcijas, konstruktus ir asmeniškumus.

A. M.: Ir kaip tau tai pavyksta?

I. K.: Naujų kūrinių ciklas ir kiekvienas jo darbas atskirai yra tuo pačiu pavadinimu – „Čiabutis“. Kas tai? Ši žodžių samplaika gimė iš žodžių „Čia“ ir „Būtis“. Žodyje „Čiabutis“ kirčiuojamas vidurinis skiemuo. Sukurdamas universalų „kažką“, pakeičiau ne tik žodžius, bet ir jų esmę, suteikiau būčiai gyvenimišką pavidalą. Patys žodžiai „Čia“ ir „Būtis“, sąvokos „čia–būtis“ ir „tarsi–būtis“ atkeliavo iš vokiečių filosofo Martino Heideggerio vertimų į lietuvių kalbą, taip pat iš mūsų geriausio M. Heideggerio žinovo filosofo Arvydo Šliogerio apmąstymų šia tema. Interpretuojant juos abu galima sakyti, kad abipus horizonto yra būtis. Viena – mums fiziškai apčiuopiama „čia–būtis“ (vietovė šiapus pažinimo horizonto), kita – „tarsi–būtis“ arba pasaulis, kuris buvo ir YRA nepriklausomai nuo mūsų. Mes – kol esame čia ir dabar, gyvename, valgome, skaitome, žvejojame – ieškome tos ypatingos vietovės, kuriame savęs identifikacijos ženklus – daiktus, paslaugas, artefaktus, o keliaudami tos vietos linkui, žvelgiame į horizontą. Tiek tos filosofijos. Jei jos per daug – realybė regisi nepakeliama, jei per mažai – skurdi.

Todėl manasis „Čiabutis“ atsiranda, kai susiduria būties tektoninės plokštės, esančios šiapus ir anapus horizonto. „Čiabutis“ yra kasdienybės fenomenas didžiosios būties kontekste. Kuriantis žmogus savo prigimtimi yra vulkanas. Tad natūralu, kad „Čiabutis“ panašus į sustingusį idėjų, tikėjimo, iliuzijų ir apčiuopiamos realybės lavos gabalėlį.

Suglaudinęs du ypatingų prasmių žodžius, pakeisdamas tik kirtį, gavau superlokalų superglobalaus atvaizdą, šmaikščiai tariant, materializavau būtį per tapybos aktą, pasitelkdamas kasdienę kalbą ir apeliuodamas į suprantamus vizualinius dalykus – formą ir spalvą.

Pasaulyje visko – grožio, gėrio, geismo meilės ir neapykantos – yra lygiai tiek, kiek delne telpa materijos aistros ir mirties valandą. Būtent tuomet iš čia–būties gimsta „Čiabutis“.

Nėra nė vieno to paties atspalvio ir formos „Čiabučio“. Juk jis įkvėptas antikos ir renesanso draperijų klosčių ir modernios tapybos estetikos!

Ignas Kazakevičius. Iš ciklo „Čiabutis“.

„Čiabutis“ yra būties mato vienetas.

„Čiabutis“ yra metafizinio grožio etalonas.

„Čiabutis“ yra gyvenimo spalva ir forma, jaukus kibirkščiuojančių idėjų kokonas.

„Čiabutis“ yra stebuklo laukimas, gyvenimo sraute pačiupta emocija, sustabdyta akimirka, kurią trokštate pakartoti.

„Čiabutis“ – tai vaikiški tauškalai, pakibę virš ontologinio horizonto.

Kiekvienas „Čiabutis“ – tai meninė kelionė, kuri sužadina jūsų jausmus ir praturtina kasdienybę.

Kiekvienas „Čiabutis“ – dozė filosofinio gyvenimo stiliaus ir spalvingo dizaino.

„Čiabutis“ – ištikimas kelionių į naujas patirtis palydovas.

„Čiabutis“  buvo įkvėptas gyvenimo meno, todėl kviečia kurti ir gyventi!

Mano kūriniai – tarpininkavimas tarp praeities ir dabarties meno tendencijų, kur „čia“ gali atstovauti tradiciniams elementams, o „būtis“ – šiuolaikiniams arba abstraktiems elementams. „Čiabutį“ asocijuoju su ryto atėjimu, kai vos pramerkęs akis matai, kaip brėkšmos šviesa keliauja tavo patalų lankstiniais, keičiasi tonai, saulės atspalviai, gimsta diena ir bijai krustelėti, kad nenubaidytum bundančio pasaulio. „Čiabutis“ iš dalies įkvėptas šiuolaikinių mados dizainerių kurtų rūbų ekspresyvaus medžiagos kritimo, loftinės estetikos, betono ir tekstilės interjere santykio; Pieto Mondriano tapyto „Medžio“ ciklo transformacijų, graikiškų kolonų kaneliūrų, romėniškos togos ir, ko gero, pirmojo reikšmingo renesansinio paveikslo „Kristaus apraudojimas“ (autorius Andrea Mantegna) pagrindinio veikėjo drobulės klosčių; Anisho Kapooro spalvinio materialumo ir netgi sudaužytų automobilių skardų.

Universalijos dažnai balansuoja ties kičo riba. Aš nebijau kičo, pompastikos, hiperbolizavmo, idealizavimo prieskonių. Jie suteikia kontrasto įprastoms nuostatoms. Kiekvienas žmogus meną suvokia skirtingai, priklausomai nuo savo patirties, emocinio būvio, kultūrinio konteksto ir daugelio kitų veiksnių. Žiūrovas, stebėdamas meno kūrinį, su juo kuria asmeninį, unikalų ryšį. Interpretacija atveria erdvę ne tik kūrinio, bet ir žiūrovo patirčiai. Taip jis randa save meno kūrinyje, identifikuoja savo jausmus ar mintis, išdrįstą užduoti sau atvirus klausimus. Tarpininkavimas tampa ne tik būdu suprasti meną. Tai vadintina meno galia – kurti jungtį tarp žmonių, leidžiant žmogui išreikšti save, gauti savąjį kilogramą laisvės, meilės ir čia-būties. Esu įsitikinęs, kad nė kilogramo nereikia – pakanka „Čiabučio“.

Ignas Kazakevičius – menotyrininkas ir kuratorius, menininkas, ypač vertinantis netradicinius kūrybos ir kuravimo metodus, metaforą, popestetiką, remiksus. Nuo 2001 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2005 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) narys.

Ignas Kazakevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Andrius Miežis –  dailininkas. 2002 m. gavęs „Kreis Lippe“ stipendiją, šešis mėnesius stažavosi Vokietijoje. Yra surengęs 21 personalinę parodą, dalyvavo 23 grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, JAV, Danijoje, Italijoje, Suomijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje. Autorius savo kūrinių kolekcijas yra pristatęs meno mugėse Lietuvoje, Honkonge, Milane. Be tapybos, A. Miežis daug laiko skiria skaitmeninei kūrybai – muzikai ir fotomiksams. Nuo 2013 m. – LMKA narys.

Andrius Miežius. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus paroda „Tarpininkai“.

Kur: „Baltic New Art“ ekspozicinėje erdvėje (BLC pastato A korpusas, K. Donelaičio g. 60).

Kada: Atidarymas balandžio 19 d., 18 val.Veiks iki gegužės 19 d.

Darbo laikas: II-V 8–18 val. VI–VII – susitarus

Tel. +370 612 42131