1958 m. vasario 16-osios rytą ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 m aukščio kamino suplevėsavo lietuviška trispalvė – ją naktį į tokią aukštybę iškėlė dabar Vilniuje gyvenantis disidentas, publicistas Petras Plumpa, anuomet žengęs pirmą rimtą žingsnį kovos už laisvę keliu.

Radikalių sprendimų išvakarėse

Pirmieji patriotiški įspūdžiai P.Plumpą nukelia į ankstyvą vaikystę, kai jo broliai 1944 m. žiemą buvo išlydimi į lietuvišką Povilo Plechavičiaus rinktinę. Troboje Pandėlio rajone susirinkę vietiniai vyrai giedojo Lietuvos himną. Vėliau šiuose namuose vykdavo kratos, nes P.Plumpos broliai, tapę miško broliais, buvo įkalinti, kaip ir šeimos galva. Tad nenuostabu, kad ir penkiolikmetis jaunėlis Plumpų sūnus 1954 m. įstojo į Pandėlio vidurinės mokyklos 9-10 klasių moksleivių pogrindinę organizaciją ir tų pačių metų vasarą drauge su bendraminčiais Algiu Susniu, Rimantu Greiška, Nijole Gaškaite parašė keliasdešimt atsišaukimų ir išplatino juos aplinkinėse vietovėse.

Rudenį Pandėlio mokyklos moksleiviai pradėjo leisti rankraštinį laikraštėlį "Laisvės balsas", kurį redagavo rajono švietimo skyriaus inspektoriaus duktė N.Gaškaitė. Iki 1956 m. pavasario išleistuose numeriuose buvo spausdinami politinių įvykių komentarai, demaskuojama okupantų represinė politika, o ant ištremtų į Sibirą žmonių namo, kuriame veikė sovietinė taupomoji kasa, N.Gaškaitė vieną dieną užrašė šūkį: "Tegyvuoja Vasario 16!"

Įkūrė pogrindinę organizaciją

1957 m., minint pirmąsias Vengrijos revoliucijos metines, Kauno miesto kapinėse (sovietmečiu – Ramybės parkas) susirinko trys – keturi tūkstančiai žmonių, kuriuos išblaškė milicija ir vidaus kariuomenė. "Tuo metu A.Susnys ir N.Gaškaitė jau studijavo Kaune, o aš dirbau Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje elektromonteriu. N.Gaškaitė supažindino mane su A.Krasausku, grįžusiu iš Sibiro lagerio. Netrukus mes įkūrėme pogrindinę antisovietinę organizaciją ir 1957 m. lapkričio 14-ąją Ąžuolyne prisiekėme kovoti už Lietuvos laisvę. Netrukus prie mūsų prisijungė N.Gaškaitės draugė Birutė Putrimaitė, keli buvę pandėliečiai, gyvenę įvairiuose Lietuvos miestuose", – pasakojo P.Plumpa.

Organizacijai vadovavęs A.Susnys suformulavo pagrindinius organizacijos tikslus: gaminti ir platinti atsišaukimus, įtraukti į organizaciją naujų narių, platinti nepriklausomybės laikų literatūrą, leisti organizacijos laikraštį. Laisvalaikiu organizacijos nariai mokėsi šaudyti, lavinosi, rašė eilėraščius ir prozos kūrinius.

Pasirinko atokiausią kaminą

1958 m. pažymėdami Vasario 16-ąją organizacijos nariai Vilniuje iškėlė lietuvišką trispalvę ant kalno, netoli Olandų g. Kitą dieną čekistai surengė reidą su šunimis, kurie operatyvinius darbuotojus atvedė iki Geležinkelio transporto bendrabučio – jame gyveno vienas pogrindinės organizacijos narys.

Vasario 16-osios išvakarėse nesnaudė ir šios organizacijos kauniečių grupė. "Vasario 15-osios vakarą mes kartu su A.Susniu, N.Gaškaite ir B.Putrimaite nuvažiavome į Petrašiūnus, nes buvau pasiūlęs iškelti trispalvę ant 80 m aukščio elektrinės kamino. Turėjau leidimą įeiti į elektrinės teritoriją bet kuriuo metu. Įėjau vėliavą paslėpęs po drabužiais. Persirengęs darbiniais rūbais, išėjau į lauką ir pasukau prie arčiausiai upės stovėjusio raudonų plytų kamino, – prisiminė P.Plumpa. – Neklauskite, ar nebijojau lipti į 80 metrų aukštį – juk buvau prisiekęs vykdyti organizacijos nutarimus. Tad negalėjo būti nė kalbos apie jokias baimes."

Prisidengdamas tamsa ir tuo, kad vargu ar kas nors tamsoje nuo upės stebėtų kaminus ir pamatytų vieno jų metalinėmis pakopomis lipantį žmogų, sėkmingai užkopiau iki kamino viršūnės. Ją vainikavo metalinis žiedas. Prie jo raišteliais, kuriuos apdairiai prie trispalvės prisiuvo N.Gaškaitė ir B.Putrimaitė, ir pririšau vėliavą", – nedaugžodžiaudamas apie neeilinį anuomet įvykį pasakojo P.Plumpa.

Pastebėjo ne iš karto

Nusileidęs nuo kamino, elektromonteris lyg niekur nieko pasuko į buitines Petrašiūnų elektrinės patalpas, nes reikėjo nusiprausti ir persirengti – kaminas buvo suodinas, o gatvėje jo laukė draugai. Netrukus visi įlipo į autobusą ir nuvažiavo miesto link. Saugumo sumetimais P.Plumpa netrukus iššoko prieš pat užsidarant autobuso durims ir pėsčiomis grįžo į elektrinės bendrabutį, kuriame gyveno. Iškeltą lietuvišką trispalvę saugumiečiai pastebėjo tik kitą rytą apie devynias. Kol surado, kas įliptų į kaminą, kol nuėmė, praėjo dar valanda.

Po kelių dienų čekistai, iš agentų gavę informacijos, N.Gaškaitės ir B.Putrimaitės kambario kaimynystėje įrengė pokalbių pasiklausymo aparatūrą. "Ji buvo įtaisyta ir A.Susnio bute. Saugumiečiai užfiksavo jo, N. Gaškaitės, B. Putrimaitės ir mano pokalbį, kai tarėmės, ką būtų galima nuveikti prieš 1958 m. kovo 16-ąją vyksiančius Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos rinkimus. Nutarėme pagaminti ir išplatinti Vilniuje bei Kaune atsišaukimus, primenančius okupacinės valdžios neteisėtumą. Be to, kovo 8-ąją pas A.Susnį kūrėme organizacijos, kurią pavadinome "Laisvę Lietuvai", programos projektą", – prisiminė pašnekovas.

Buvo suimti ir nuteisti

Kovo 13-ąją A.Susnio kambaryje čekistai slapta perfotografavo organizacijos"Laisvę Lietuvai" programą, atsišaukimus, šriftą ir rėmelį su surinktu programos tekstu ir skubiai susėmė organizacijos narius. Apie kauniečių pogrindininkų veiklos reikšmingumą bylojo tai, kad operacijoje ir pirmuose tardymuose dalyvavo sovietinės Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas Leonardas Martavičius.

1958 m. vasarą Vilniuje įvyko pogrindininkų teismas. Visi aštuoni teisiamieji kaltinti antisovietine agitacija ir grupine veikla, o P.Plumpai ir dar trims "Laisvę Lietuvai" nariams buvo inkriminuojamas ginklo laikymas. Organizacijos nariai buvo nuteisti nuo 2 iki 10 metų laisvės atėmimo. P.Plumpai ir N.Gaškaitei teko septynerius metus kalėti Mordovijos ir Sibiro lageriuose. Atlikę bausmę, visi sugrįžo į Lietuvą.

Kritikavo dabartinius politikus

"Man asmeniškai tai buvo tik laisvės kelio pradžia ir pirmoji okupantų skirta bausmė. Šis kelias mane atvedė į krikščionybę, kurioje atsiskleidė dieviškojo pasaulio didybė, kartu – ir nauji siekiai, darbai, "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" leidyba ir kalėjimai.

"Tautos viltis ir kantrybė pagaliau išaugino laisvės medį, tačiau dar ir šiandien, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės paskelbimo, daugelis žmonių nepakeitė asmeninio gyvenimo, visuomeninės raiškos. Dabar, priešingai nei sovietmečiu, kai buvo aiškūs priešai ir kovos tikslai, daugelio Lietuvos žmonių, partijų ir įvairių organizacijų siekiai nepastovūs, be tolimos perspektyvos, morališkai neskaidrūs, – kalbėjo P.Plumpa. – Žodžiu, gyvename tikroje melo ir tiesos, gėrio ir blogio mišrainėje, kurios skonį sustiprina ES su savo finansinėmis injekcijomis ir mygimu atsisakyti tradicinių vertybių, nors tai laužo mūsų tautos moralinį stuburą. Jei krikščioniškoji moralė mūsų šalyje atsidurs už įstatymo ribų, jos skelbėjams teks patirti sovietinio pobūdžio represijas."

P.Plumpa įsitikinęs, kad jo kova už laisvą Lietuvą dar nebaigta. Todėl jis iki šiol jaučiasi esąs sovietmečiu su bendraminčiais įkurtos pasipriešinimo organizacijos "Laisvę Lietuvai" narys.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu

1958 m. pavasarį P.Plumpa buvo suimtas ir su septyniais draugais septyneriems metams ištremtas į Mordovijos lagerius.
1965 m. sugrįžo į gimtinę, dirbo kolūkyje statybininku ir vairuotoju, vėliau – santechniku Vilniuje.
1968 m. persikėlė į Kauną, dirbo "Žemprojekte" ir nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą bei kitus uždraustus leidinius.
1969 m. perėjo į nelegalų gyvenimą Pluiro pavarde, kuria įregistravo santuoką ir vaikus, užsiėmė nelegalios literatūros (Antano Maceinos, Juozo Girniaus, Stasio Ylos knygų, Molotovo-Ribentropo pakto medžiagos, iš Maskvos disidentų gauta literatūros) leidyba ir platinimu, bendravo su kunigu Juozu Zdebskiu bei kitais rezistentais.
1972 m. kartu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi pradėjo leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", buvo įrengęs slėptuves Raudondvaryje, Zapyškyje, Kaišiadorių rajone, Kaune 14-jo Kranto ir Kalniečių g.
1974 m. vėl buvo nuteistas 8 metams.
1989 m. tapo žurnalo "Caritas" atsakinguoju sekretoriumi, 1990 m. – "XXI amžiaus" laikraščio redaktoriaus pavaduotoju.
1992 m. paskirtas Saugumo tarnybos (VSD) generaliniu direktoriumi, o nuo 1993 m. – Vyriausybės patarėju religijų klausimais.
1999 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.