Kaunietė Janina 43-iuoju numeriu pažymėtu autobusu važinėja kone kasdien. Lemtingą dieną senjorė važiavo į turgų apsipirkti, autobusu grįždama namo ruošėsi iš jo išlipti. „Žiūriu, kad neperšoksiu. Tai aš ištiesiau vieną koją, pastovėjau ir žengiau tiesiai ant šaligatvio bortelio. Kaip žengiau, taip pilvu ir nučiuožiau, į savo stotelę galva atsirėmiau“, – prisiminė nelaimę Janina Kepeženienė.

Moteris sako praradusi pusiausvyrą ir nebegalėjusi išsilaikyti, nes tarpas tarp autobuso ir kelkraščio buvęs didelis.

„Reikia, jeigu gerai jautiesi, nulipti į tą kraštą, pastatyt koją ir tada peržengt, o aš žengiau tiesiai ant žolės“, – lemtingą savo pasirinkimą įvardijo senjorė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anūkė sako, laimei, močiutei nei rankos, nei kojos nelūžo, tačiau galvą teko siūti.

„Žaizda buvo pakankamai didelė, buvo didžiulis krešulys, kurį reikėjo pjauti, reikėjo siūti. Iš tikrųjų labai nemaloni patirtis močiutei“, – tikino anūkė Gintarė Armalė.

Senjorė pasakojo, kad per toli autobusai sustoja ne pirmą kartą.

„Kaip aš matau, labai daug nesustoja. Bet būna kartais, kad mano rankos pusiau tuščios, tai aš už krašto pasilaikau, ant to tarpelio koją pastatau ir nužengiu“, – aiškino Janina

„Labai gaila visų vyresnių žmonių, nes tai iš tikrųjų yra labai opi problema. Vyresniems, pensininkams yra labai sunku išlipti iš troleibuso ir autobuso. Tikrai teko matyti ne vieną atvejį, kad nesustoja šalia. Matomai, jiems taip yra patogiau išvažiuoti ir tai yra pensininkų sąskaita“, – įsitikinusi anūkė Gintarė.

Esą ir autobuso vairuotojas, senjorei susižalojus, dėmesio neatkreipė.

„Autobuso vairuotojas tiesiog nuvažiavo. Viena moteris, važiuodama automobiliu, pamatė ant gatvės gulinčią močiutę, išlipo, iškvietė greitąją pagalbą ir susisiekė su šeima“, – džiaugėsi pašalinių gerumu Gintarė.

Panašu, kad ši nelaimė atvėrė Pandoros skrynią. „Kauno autobusų“ vadovas sako, problema – ne vienkartinė. „Daugiau tai yra miesto infrastruktūros problema. Bet kuris kaunietis mato stoteles, kuriose, iš tikrųjų, vienose – siauros kišenės (mes taip vadiname įvažiavimus), kitose – normaliai įrengti įvažiavimai, kai kur per arti medis, per arti stulpas“, – vardijo nepatogumus autobusų vairuotojams Rimas Stankaitis, „Kauno autobusų“ transporto eksploatacijos direktorius.

Taip pat ir patys vairuotojai, bijodami sugadinti transporto priemonę, renkasi neprivažiuoti kelkraščių.

„Neneigsiu, ir vairuotojai kartais, atsipalaidavę arba pripratę prie to, kad visuomet kas nors trukdo, net ir kada nėra tokių trukdžių, privažiuoja per toli. Tikrai taip būna“, – atviravo „Kauno autobusų“ direktorius.

Lietuvos keleivių vežimo asociacijos (LKVA) prezidentas sako, kad neprivažiavimas prie kelkraščio atsirado pakeitus autobusus iš senų aukštesnių į naujus žemagrindžius.

„Seniau autobusai buvo aukštesni nuo žemės, vadinasi, galėdavome ir manevruoti. Kaip žinome, autobusų priekis toli išsikiša, jie jis nori privažiuoti iš arti, visada priekinė dalis eina virš šaligatvio. Jeigu tos galimybės nėra, tai jis tada negali, neturi techniškai galimybės privažiuoti“, – aiškino LKVA prezidentas Gintaras Nakutis.

Žaizda buvo pakankamai didelė, buvo didžiulis krešulys, kurį reikėjo pjauti, reikėjo siūti.

Miestas aiškina, kad tvarkosi. Esą visų stotelių sutvarkyti vienu metu neįmanoma, tačiau jos nepaliekamos likimo valiai.

„Visos vietos bus tvarkomos, tik ta eilė yra gana ilga. Kur matome, kad tikrai yra kritinės vietos, tikrai papildomai skiriame pinigų, kad kuo greičiau sutvarkyti tas problemines vietas“, – tikino Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Martynas Matusevičius.

Specialistai sako, kad nuolat moko vairuotojus, kaip elgtis, kai sudėtinga privažiuoti stotelę. Kauno keleivių vežimo taisyklėse nurodyta, kad vairuotojas privalo privažiuoti kaip įmanoma arčiau kelkraščio.