Vėl prisimintas net keletą metų Seimo stalčiuose gulėjęs seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Kas nors pasikeitė, o gal tik žinomos pavardės paskatino drąsiau kalbėti?

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuota 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai. Praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai.

„Kalbant apie pačią nusikaltimų gausą, nemanau, kad 2023-ieji kažkuo skiriasi nuo kitų metų. Gal tik tuo, kad išplaukė į paviršių žinomesnės pavardės. Kažkodėl visuomenę labiau jaudina, jei sužinoma, kad atsakomybėn patrauktas koks nors politikas, prokuroras ar kunigas, tačiau mūsų komanda jau seniai nemato skirtumo tarp šių veikėjų ir kokio vienkiemio gyventojo, bedarbio ar eilinio inžinieriaus sadistiško elgesio su savo ar svetimais vaikais. Na, gal vis dėlto pasitaisysiu, tas skirtumas – ne nusikaltimo pobūdis, bet kas atsitinka, kai paslaptys iškyla į viešumą. Sutikite, tikrai nesame girdėję, kad koks aukštas pareigas užimantis dvasininkas, duodamas interviu būriui šalies žurnalistų, su rūpesčiu atsilieptų apie niekam nežinomo vaikų prievartautojo dvasinę būseną – „jis labai prislėgtas, sutrikęs, bendrauju su juo žinutėmis“. Ne, taip jis sakys tik apie saviškį“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu  centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras.

Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie pastarieji skandalai kilo tik dėl žurnalistų atliktų tyrimų, nes būtent su jais susisiekė aukos ar jų artimieji ir papasakojo apie savo patirtis.

„Taip vyksta visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. Nors, žinoma, be galo liūdna, kad teisėsauga, esu įsitikinusi, valdanti beveik visą informaciją, nemato reikalo apie tai informuoti visuomenės, laiko visuomenės domėjimąsi ir interesą nesvarbiais, trukdančiais tyrimams. Pavyzdžiui, pabandykite sužinoti, kiek per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje buvo pateikta kaltinimų dėl vaikų prievartavimo ar tvirkinimo kad ir tiems patiems dvasininkams ir jų bendradarbiams. Nereikia pavardžių, bylų detalių, užtenka skaičiaus. Esu įsitikinusi – to jūs nesužinosite“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Požiūris: anot K. Mišinienės, visuomenę labiau jaudina, kai atsakomybėn patraukiamas žinomas asmuo. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Prievartos atpažinimas

Į Kauno apygardos prokuratūros 1-ąjį baudžiamojo persekiojimo skyrių suplaukia visi vaikų seksualinės prievartos tyrimai Kauno regione. Skyriui vadovaujanti prokurorė Auksė Lipkevičienė pokalbį pradėjo nuo naujausios statistikos.

„12 val. duomenimis, atliekame 65 ikiteisminius tyrimus nuo šių metų pradžios, 25 ikiteisminiai tyrimai nutraukti, šešiolika tyrimų perduota į teismą. Tai gana didelis skaičius“, – pauzę, pasakiusi skaičius, padarė prokurorė ir įvardijo priežastis.

„Manau, kad pradėta labai daug kalbėti apie vaikų seksualinę prievartą, nes balandis buvo mėnuo prieš vaikų seksualinę prievartą, bylos gal ne taip išsamiai nušviečiamos, bet apie jas netylima. Prokuratūros tinklalapyje, neatskleisdami duomenų, skelbiame apie pabaigtus ikiteisminius tyrimus. Tai padėjo – žmonės pradėjo atpažinti seksualinę prievartą“, – nuomone dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė neatmetė prielaidos, kad kartais policija ir prokuratūra yra stigmatizuojama – ai, vis tiek nieko neišsiaiškins. Tačiau matydami, kad tyrimai vyksta, skelbiami apkaltinamieji nuosprendžiai, žmonės drąsiau kreipiasi.

„Kitas momentas – labai paplitę nusikaltimai elektroninėje erdvėje. Tai mūsų skaudžiausia rykštė. Farmacininkai sako, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ta pati situacija dėl interneto. Jis yra gėris renkant duomenis, susipažįstant su reikalingais dalykais, plečiant akiratį, bendraujant, bet mes, teisėsaugos atstovai, matome kitą pusę. Per susirašinėjimo platformas plaukia srautas pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai. Tai irgi didina nusikalstamų veikų skaičių“, – šokiruojančią statistiką aiškino prokurorė.

Liūdniausia, kad nusikalstamos veikos elektroninėje erdvėje padaromos iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prokuratūra gauna pranešimą iš JAV centro, kuris registruoja ir stebi, kad nebūtų platinama vaikų pornografija. Tarkime, Rugiagėlių kaime yra abonentas, kuris įkėlė į savo paskyrą vaikų pornografijos. Prokurorai pradeda ikiteisminį tyrimą, vyksta pas paskyros naudotoją. Ateina garbaus amžiaus žmogus.

„Mes jam rodome jutube vaizdą su minima pornografija. Klausiame, kas tai? Žmogus sutrikęs sako: „O Dieve, juk čia mūsų Jurgelis šoka nuogas.“ Vadinasi, vaikai, paveikti socialinių tinklų, platformų „TikTok“ ir pan., kartoja, ką mato, filmuoja save nuogi ir nežinodami, kaip tinkamai ir saugiai elgtis internete, platina tą savo nusifilmuotą vaizdelį“, – kasdienybės grimasomis dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad būtina vaikus laiku šviesti. Vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas yra internetas, kur jo gėris ir blogis, ką galima daryti ir ko ne.

Tyrimų atomazgos

Remiantis prokurorės pateikta statistika, nuo šių metų pradžios kas savaitę nutraukta po vieną ikiteisminį tyrimą dėl galimos vaikų seksualinės prievartos. Anot A. Lipkevičienės, nutrauktas ikiteisminis tyrimas nėra blogis.

„Nutrauktas tyrimas reiškia, kad nusikaltimas neįvyko, tai irgi yra gerai. Tai nereiškia, kad mes nesurinkome duomenų, tai reiškia, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo toks faktas. Dar ir dėl to pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius didėja“, – aiškino prokurorė A. Lipkevičienė.

Švietimas: prokurorė A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas, kiek ir kur gali prie jų liestis, tai pat ir interneto juodąsias paslaptis. Regimanto Zakšensko nuotr.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė kiek kitaip vertino tyrimų nutraukimą. „Centre mes visada labai jautriai reaguojame į nutrauktus ikiteisminius tyrimus, ypač dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Galbūt prokurorams su tyrėjais tai atrodo eilinė situacija, na, nepavyko surinkti įrodymų, kažkas kažko nepatvirtino, tikrai neisime į teismą su tokiais įrodymais. Tačiau aukos atžvilgiu tai yra didelė drama, neretai lydinti vaiką ilgus metus: tu sakei netiesą, viską išsigalvojai. Jeigu skriaudėjas gyvena šalia, įsivaizduojate šio triumfą ir ką reiškia toliau būti kartu?“ – kitą medalio pusę minėjo K. Mišinienė.

Seksualinis vaiko skriaudėjas dažnu atveju – ne iš tarpuvartės iššokęs prievartautojas, dažniausiai seksualinė prievarta vyksta artimoje erdvėje. K. Mišinienė pastebėjo, kad, deja, vis dar nėra gerai veikiančių procedūrų, kai liudijanti auka yra nedelsiant perkeliama iš tos aplinkos, apsaugoma nuo likusių šeimos narių, neretai ir paties smurtautojo poveikio.

„Ar gali būti didesnis sukrėtimas vaikelio gyvenime, nei patirti seksualinį smurtą iš artimo žmogaus? O jeigu dar tai trunka ne vienus metus? Tie atvejai, prie kurių dirbame, lydime aukas viso teisinio proceso metu, organizuojame reikalingas paslaugas, yra sukrečiantys, kartais net verčiantys abejoti mūsų visuomenės ateitimi – kaip galima, pavyzdžiui, niekam nepastebėti trejus metus prievartaujamų vienoje šeimoje vaikų, kai visi gyvena ankštame daugiabutyje? Vaikai lanko darželius ir mokyklas, jie nuolat serga, yra nelaimingi. Deja, tyli ir vaikų motina, ilgus metus pati kentėjusi sutuoktinio smurtą. Teisme ji tvirtino nieko nežinojusi, ką šis išdarinėjęs su juodviejų vaikais, kai ji išeidavusi į darbą“, – pasakojo K. Mišinienė.

Teisė žinoti

Vis dėlto akivaizdu, kad dalies visuomenės požiūris į seksualinius nusikaltimus prieš vaikus keičiasi. Savo nepakantumą visuomenė pademonstravo degalinėje pastebėjusi galimą pedofilą, apsupusi įtarimų sukėlusio asmens namą reikalavo pareigūnų rasti galimą auką.

Prieš kelis dešimtmečius visuomenei padedant buvo išaiškinti garsaus pedofilo Ervydo Čekanavičiaus nusikaltimai. Kaimynai rūsyje rado fotojuostelių, kuriose E. Čekanavičius fiksavo apsvaigintus berniukus ir savo žaidimus su jais.

Šiandienos įstatymai griežti, saugant nukentėjusiųjų tapatybes seksualinės prievartos bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų, o pranešimuose apsiribojama tik faktu apie priimtą sprendimą. Visuomenės nepasiekia seksualinio vaikų išnaudotojo priemonių arsenalas, sukauptas patirčių lobynas, todėl dažnas sunkiai įsivaizduoja pedofilo vilionių lipnumą.

„Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras, žinojimas tik sukels sumaištį ir pan. Neretai susiduriame su kategorišku nenoru dalytis informacija dar ir tada, kai siekiama paslėpti savo klaidas, kad ir tų pačių apklausų metodus, galimą korupciją, nagrinėjimo vilkinimą“, – įsitikinusi KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Prokurorė A. Lipkevičienė kalba apie dvi medalio puses. Kai visuomenė nežino įvykio detalių, regis, nėra kaip apsisaugoti, nežinai, kaip veikia nusikaltėlis.

„Pasakiusi, kad Lietuva labai maža, neatrasiu Amerikos. Jei mes pradėsime viešinti detales, labai didelė tikimybė, kad kažkas kažką identifikuos, atseks vietovę; jei nusikaltimas įvykdytas kaime, kuriame kokie penki namai, nurodysime, kiek šeimoje vaikų, gali identifikuoti vaiką. Ar tai gerai? Manau, kad ne“, – pastebėjo prokurorė.

A. Lipkevičienė prisiminė Kaune įvykusį plėšimą. Buvo patekta į garažą ir pavogtas automobilis, tačiau nusikaltimas įvykdytas identiškai, kaip buvo rodyta seriale „Komisaras Reksas“. Ar, viešindami detales, neįteiksime dovanėlės nusikaltėliui?

„Net nežinau, bet turbūt kaltinimas vaiko seksualine prievarta yra baisesnis nei kito žmogaus gyvybės atėmimu, nes, tarkime, nužudymo atveju gali galvoti apie kažkokią situaciją – gal gynėsi, dar kažką, o čia nusikaltimas padaromas tyčia, t. y. žmogus suvokia, ką jis daro, ir siekia to, – pastebėjo prokurorė. – O jei įtarimai nepasitvirtins? Galime kalbėti apie to žmogaus, dėl kurio įtarimai nepasitvirtino, gyvenimą ir padarinius.“

Anot prokurorės, visur turi būti pusiausvyra, visi turi dirbti savo darbą ir labai atsakingai žiūrėti, kokia žinią skleidžia. Turėtų būti akcentuojama, kad tokie nusikaltimai išaiškinami, todėl nukentėjusieji neturėtų bijoti kreiptis į teisėsaugą.

Apsaugoti nuo išgyvenimų

Labai svarbus vaidmuo minimuose nusikaltimuose tenka teismui. Apkaltinamasis nuosprendis aukas veikia kone kaip terapija. Po teismo priimto verdikto, regis, būtų galima plačiau papasakoti seksualinio nusikaltėlio veikimo planą, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė pažvelgė dar iš kitos pusės.

Nuomonė: teisėja J. Sungailaitė sutinka, kad seksualinių nusikaltėlių registras reikalingas, tačiau abejonių kelia viešumo galimybės. Kauno apygardos teismo nuotr.

„Nusikaltimų aukų teisių direktyva įpareigoja visas institucijas aukas apsaugoti nuo pakartotinių neigiamų išgyvenimų. Kaip ir šių bylų specifika, taip ir jose esantys nukentėję asmenys ypač jautriai reaguoja į bet kokius įvykius, susijusius su patirtu smurtu. Įsivaizduokime situaciją, kad, pavyzdžiui, teismas pateikia detalesnę informaciją žiniasklaidai, aišku, be nukentėjusiojo asmens identifikacinių duomenų, ir ši situacija vėliau paskleidžiama viešai. Ar turėtų kilti abejonių, kokius jausmus turės išgyventi nukentėjusysis ar jo šeimos nariai, žiūrėdami reportažą per žinių laidą arba skaitydami apie tai populiariame tinklalapyje? Akivaizdu, kad, net ir nenurodant identifikacinių duomenų, nukentėjusiajam, jo šeimos nariams atrodys, kad visi tikrai suprato, jog čia kalbama apie jį. Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas, yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis“, – aiškino J. Sungailaitė.

Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis.

Teisėja tvirtino gerbianti visuomenės norą žinoti, tačiau tokiose situacijose prioritetas teikiamas nukentėjusiems asmenims, jų privatumui ir saugumui. Kalbant apie galimus išsamesnės informacijos sklaidos būdus, sunku surasti visų interesus užtikrinantį būdą.

Duomenų patikimumas

Priimant sprendimą labai svarbus duomenų pakankamumas, ypač vertinant tai, kad nukentėjusysis gali būti ir mažametis, nepilnametis, kurių parodymai neretai būna nedrąsūs, nenuoseklūs, nes vaikas pasakoja, kaip dažniausiai pasitaiko, apie jį nuskriaudusį artimą žmogų.

„Labai svarbu užfiksuoti tų asmenų, kuriems pirmiausia tapo žinoma informacija apie nusikaltimą, parodymus. Tiksliai užfiksuoti, kokiais žodžiais ar veiksmais nukentėjęs asmuo apibūdino smurtą. Nepilnamečiai nukentėjusieji, tam tikrais atvejais ir pilnamečiai, proceso metu yra apklausiami padedant psichologams, apklausos vyksta specialiai įrengtuose kambariuose, kur užtikrinama, kad nukentėję asmenys nesusitiktų su kaltininkais, jiems nereikėtų tiesiogiai atsakyti į jų klausimus. Atlikus apklausas, proceso metu paprastai į pagalbą pasitelkiami ekspertai psichologai, psichiatrai, kurie, atlikę tyrimą, gali nustatyti, ar nukentėjusio, parodymai yra išgyventi, ar jis nefantazuoja, ar neturi polinkio meluoti ir pan. Tokios ekspertų išvados ypač padeda teisėjams vertinant įrodymų patikimumą. Taigi, nors įrodymų rinkimas atrodo sudėtingas, tačiau, renkant kiekvieną trupinėlį, vaizdas galiausiai susidaro labai aiškus, nenuginčijamas ir tai padeda priimti teisingus sprendimus“, – sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Didžioji dalis tokio pobūdžio nusikaltimų vyksta šeimoje. Vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių, kurie natūraliai turėtų juos saugoti, ginti. Automatiškai vaikas kartais net nesuvokia, kad tai, ką su juo daro jo artimas žmogus, yra blogai. Negi kažką blogo gali padaryti tėtis, mama, dėdė, teta ar senelis?

„Šeimos kaltininkas turi besąlygišką vaiko pasitikėjimą. Jam sunkiau sugundyti svetimą vaiką, turėti vietą, kur galėtų rodyti pornografinio turinio dalykus arba būti vienam su juo. Tai sudėtinga ir tokių atvejų labai reta. Jei jau jie būna, jie paskelbiami ir žinomi visuomenei. Kai esi šeimoje, natūraliai su vaiku gali likti vienas, prisikalbinti aiškindamas, kad tai yra normalu arba tai bus mūsų paslaptis. Vaikams turi būti sakoma, aiškinama, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali daryti niekas. Jau geriau bus melagingas pranešimas ar perdėtai sureaguota, bet geriau reaguoti, nei nereaguoti“, – akcentus dėliojo A. Lipkevičienė.

Bausmės dalis

Prieš keletą metų sukritikuotas seksualinių nusikaltėlių registro projektas prisimintas ir pateiktas Seimui gegužę. Ar žinojimas apie grėsmę būti įtrauktam į tokį registrą atgrasytų nuo noro nuskriausti vaiką ir apsaugotų juos nuo visam gyvenimui luošinančios patirties?

„Asmens, nuteisto dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, įrašymas į registrą būtų bausmės dalis – ją ir jos trukmę numatytų teismas. Dėl linčo? Galbūt daliai visuomenės tektų mokytis kitaip reaguoti, laikytis teisės keliamų mums visiems reikalavimų. Jei atvirai, nemanau, kad susidorojimo ar persekiojimo grėsmės čia didesnės nei dabar, kai tokio registro nėra“, – sakė KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Anot jos, registro reikia pirmiausiai dėl to, kad norime apsaugoti naujas aukas nuo asmenų, kurie nevaldo savo seksualinio potraukio vaikams ir nepilnamečiams, nuo jau padariusių sunkius nusikaltimus asmenų, pavojingų ir linkusių savo veiksmus kartoti.

„Nesu sutikusi aukų artimųjų, kurių nedegintų šis kartėlis, skausmas, kartais net neapykanta. Neapsimetinėkime, kad suprantame juos arba kad mes jų vietoje galėtume geriau valdytis. Aukų artimiesiems reikalinga didelė pagalba, palaikymas, reikia, kad atsirastų, kas juos išklauso, eina kartu link susitaikymo su faktais ir jų priėmimo. Dažniausiai, laikui bėgant, pradedama reaguoti nuosaikiau, ne tokie aštrūs tampa skausmas ir kaltė“, – emocinę pusę atskleidė K. Mišinienė.

Abejoja dėl viešumo

Prokurorė A. Lipkevičienė atsargiau vertino tokio registro veikimą. Ji pabrėžė, kad registro kūrimo procese turi būti įvertinta labai daug aspektų: ir žmogaus teisės, ir vaikų teisių užtikrinimas, kad nesukeltume perdėto jautrumo, gal net baimių.

„Negaliu kalbėti už visą mūsų instituciją. Turiu argumentų už ir prieš. Grįžkime prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Ar  nesukelsime neadekvačių poelgių, ieškojimo, tikrinimo, pranešinėjimo, neapykantos kurstymo visuomenėje? Juk puikiai žinome, kad gali būti neadekvačių reakcijų į tokius žmones. Negalima įsteigti ir pasižiūrėti, kaip veiks registras. Tai labai jautru. Galima net suskaldyti visuomenę ir turėti labai skaudžių padarinių“, – svarstė A. Lipkevičienė.

Pasak prokurorės, jei turėtume seksualinių nusikaltėlių registrą, kaip tada būtų dėl nužudymų? Ar atimta gyvybė mažiau vertinga nei seksualinė prievarta vaiko atžvilgiu? Pagal Baudžiamojo kodekso vertinimą, nusikaltimai žmogaus gyvybei yra aukščiau už seksualinius nusikaltimus.

Teisėjos J. Sungailaitės nuomone, toks registras turėtų būti naudingas ir ypač aktualus darbdaviams, kurie priima darbuotojus dirbti su nepilnamečiais. „Visiems mums sunku išgirsti žinią, kad su vaikais dirbantys asmenys, prisidengdami atliekamu darbu, rado lengvesnį priėjimą prie nepilnamečių savo nusikalstamoms veikoms įvykdyti. Ir tokie veiksmai kartojasi. Šios situacijos liūdina ir sukrečia, tad seksualinių nusikaltėlių registro egzistavimas apribotų į šiuos nusikaltimus linkusių asmenų galimybes“, – sakė teisėja.

Tačiau ji abejojo dėl galimybės viešai skelbti asmens vardą, pavardę ir vietovę. „Tikriausiai suprantama, kad tokiais duomenimis remtis visapusiškai negalima, jų patikimumas abejotinas, nes vardas ir pavardė gali būti tiesiog sutapimas, tad ar tikrai tikslinga visuomenę šviesti nepatikimais duomenimis? Tikriausiai nė vienas nenorėtume šiame registre pamatyti savo vardą ir pavardę, net jei tai tik sutapimas, ir jausti nepatiklius kaimynų žvilgsnius. Todėl šio viešo registro nauda galima suabejoti“, – pastebėjo teisėja.

Apie seksualinių nusikaltėlių registro projektą

Seimui pateiktas prieš kelerius metus sukritikuoto seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Jame numatoma, kad registrą sudarytų dvi duomenų bazės – dalis duomenų būtų prieinama viešai, dalis būtų ribotos prieigos.

Įstatymo projekte nurodoma, kad įstatymas būtų taikomas seksualinių nusikalstamų veikų atveju, įskaitant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat išžaginimo, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo atvejais, vaiko išnaudojimo pornografijai, taip pat tuomet, kai pelnomasi iš kito žmogaus prostitucijos, į ją įtraukiama ir disponuojama pornografiniu turiniu.

Ribotos prieigos duomenų bazėje būtų kaupiami duomenys apie už anksčiau paminėtus nusikaltimus teistus asmenis, taip pat apie tuos, kurių atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas ar buvo pritaikytos apsaugos priemonės, apie nepilnamečius, kuriems paskirtos auklėjamojo pobūdžio, pataisos ar gydymo priemonės.

Ribotos prieigos registre būtų pateikiama žmogaus pavardė, vardas, lytis, gimimo data ir vieta, gimimo šalis, tėvų vardai, pilietybė, motinos mergautinė pavardė, gyvenamoji vieta. Taip pat būtų informacija apie nusikalstamos veikos padarymo datą ir vietą, nukentėjusiojo nepilnamečio amžių.

Viešajame registre būtų pateikti duomenys apie nusikaltimą padariusio asmens gimimo šalį, jo vardas, pavardė, vietoj gyvenamosios vietos adreso būtų paskelbtas tik vietovės, kurioje jis gyvena, pavadinimas.

Informacija, esanti ribotos prieigos registre, būtų prieinama ne visiems – teisę ją gauti turėtų teismai, prokurorai ir kiti teisėsaugos organai, policijos pareigūnai, valstybės administracijos ir teritorinės savivaldos organai ir kiti organai, vykdantys viešąsias užduotis.

Informacija apie nusikaltimą būtų pasiekiama darbdaviams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, kai darbas susijęs su nepilnamečių auklėjimu, švietimu, poilsiu, gydymu ar jų priežiūra. Tokiais atvejais būtų suteikiama teisė gauti informaciją, ar registre renkami to asmens duomenys.