Klaipėdiečio aistra – būgnai: su jais vyras nesiskiria jau 55 metus

Klaipėdiečio Vlado Laumenio aistra – būgnai. Su šiais muzikos instrumentais vyras nesiskiria jau 55 metus. Buvęs legendinio ansamblio „Nerija“ būgnininkas dar ir šiandien koncertuoja su keturiomis grupėmis ir dėkoja likimui, kad kažkada jaunystėje jam nepavyko įstoti į Maskvos konservatoriją.

Kol kas neketina liautis

Vladas šypsosi, kad šį rudenį jam sukaks 75-eri, o jis vis dar groja ir neketina liautis.

„Turiu prisipažinti, kad būgnais groju jau 55 metus. Pradėjau groti pas Arvydą Paltiną 1968 m. Prekybos uosto kultūros rūmuose, kur buvo rengiami šokiai su bigbendu. Paskui mane paėmė į kariuomenę. Tarnavau čia pat Klaipėdoje, po tarnybos grojau Statybos treste džiazo ansamblyje „Žėrutis“, kuriam vadovavo Teodoras Kareckas“, – pasakojimą pradėjo V. Laumenis.

Kaip pats juokauja, su ilgomis pertraukomis po 17 metų jam galiausiai pavyko baigti mušamųjų instrumentų specialybę Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, prieš tai baigė S. Šimkaus muzikos mokyklą, kur mokėsi groti trimitu.

Vis dėlto trimitas pernelyg neprigijo, nors juo grojo kariuomenėje Karininkų namuose, kur dabar yra Klaipėdos koncertų salė.

Metai Vidurinėje Azijoje

Po kariuomenės buvo užsiplieskęs studijuoti karinio orkestro dirigento specialybę Maskvoje, tik neįstojo ir šiandien už tai dėkoja likimui.

„Ačiū Dievui, kad taip nutiko, kur dabar būčiau? Kur nors Rusijoje, o juk esu lietuvis, čia gimęs, man tai labai svarbu. Gimiau Šilutėje, bet nuo 1953 m. esu klaipėdietis, tiesa, penkerius metus gyvenau ir mokiausi Uzbekistane. Paskui po vidurinės grįžau į Lietuvą“, – kalbėjo V. Laumenis.

Šeima Vidurinėje Azijoje atsidūrė neatsitiktinai. Vladas pasakojo, jog tuomet buvo neramūs laikai, jo tėvui teko susidurti ir su vadinamaisiais stribais, ir su partizanais.

Būgno niekas nepavogė ir nepradūrė, tiesa, buvo ant stogo kartą užkėlę.

Galiausiai kartą vienas partizanas jam patarė geriau išvykti kur toliau ir išsivežti šeimą, kad nenutiktų kokios nors tragedijos.

Vlado tėvas įspėjimą suprato ir su žmona bei dviem sūnumis, dar moksleiviais, pasitraukė gilyn į Sovietų Sąjungą.

Taip jie atsidūrė netoli Taškento pramoniniame Almalyko mieste.

Tuos penkerius metus Uzbekistane Vladas atsimena ne itin džiugiai.

Ten mokslo lygis buvo labai žemas, aplinka – slogi, mokytojų, taip pat ir mokinių tarpe buvo nemažai atvykusiųjų iš komunistinės Korėjos.

Almalyke buvo vario rūdos perdirbimo gamyklos, pačią rūdą išgaudavo netoliese, kai sprogdindavo uolienas, žemė drebėdavo net mieste.

„Vos tik baigiau vidurinę, ten buvo 10 klasių, nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Tamsi ten buvo liaudis, net nesinori prisiminti. Mane į Lietuvą labai traukė, kaip magnetas. Klaipėdoje gyveno „babūnė“, pas ją ir apsistojau kuriam laikui. O brolis liko Rusijoje, vedė rusę, ten ir mirė, ten palaidotas. Tėvas irgi atgulė ne Lietuvoje, tragiškai žuvo Čečėnijoje prieš 45 metus, Čečėnijoje ir palaidotas“, – artimuosius prisiminė Vladas.

Kaimynystė: V. Laumenis savo namuose daugiabutyje turi visą komplektą mušamųjų instrumentų, kuriais kartais groja, tačiau kaimynai dėl to ant jo nepyksta. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Meška ant ausies

Vladas pajuokavo, kad meška ant ausies neužlipo, dar lig šiol turįs klausą ir gali groti būgnais, esą jei negalėtų, nekviestų koncertuoti.

Klaipėdietis tikina pripratęs prie tokio krūvio, atrodo, jog taip ir turi būti.

Šiuo metu jis groja keturiuose ansambliuose.

Veiviržėnuose Regimantas Šilinskas įkūrė grupę „Razbaininkų šaika“, Vladas groja su jais.

Dar koncertuoja su klaipėdiečių kaimo kapela, Gargžduose yra kantri grupė ir ansamblis „Klasiokai“, kur V. Laumenis taip pat muša būgnus.

„Galiu groti bet ką – ir džiazą, ir džiazroką, ir valsus. Kai iš Kauno atvažiuodavo šokti Jūratė ir Česlovas Norvaišos, „Žėručio“ ansamblis jiems akompanuodavo“, – prisiminė V. Laumenis.

Grojant pas A. Paltiną ansamblyje „Kopų balsai“, jį pastebėjo „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas ir pakvietė ateiti pas jį.

„Galėčiau pakartoti“

„Nerijoje“ V. Laumenis grojo devynerius metus – nuo 1974-ųjų. Per tą laiką buvo dešimtys koncertų, išleistos penkios plokštelės.

Šiandien iš šios linksmos, anuomet labai garsios kompanijos belikę trys gyvi – V. Laumenis, Stanislovas Rezgevičius ir Antanas Čapas.

„Kaip mes tada gyvenome? Visko buvo, bet, kaip sakoma, iš savo urvo nenešk purvo. Nes tai yra negražu. Bet man tuos metus malonu prisiminti. Nesiskundžiu, gerą gyvenimą nugyvenau, galėčiau pakartoti“, – šypsojosi būgnininkas.

Dar Vladui yra tekę groti Klaipėdos duonos kombinato profsąjungos estradiniame ansamblyje šmaikščiu pavadinimu „Baton family“.

„Yra tekę groti ir vestuvėse ne vienerius metus su Gintu Žukausku bei Petru Mikučiu. Būdavo visokių nuotykių, bet būgno niekas nepavogė ir nepradūrė, tiesa, buvo ant stogo kartą užkėlę. Pamenu, sykį pasipiktino, kodėl grojame paleidę įrašą, pakviečiau, kad ateitų arčiau ir įdėmiau paklausytų. Suprato, kad klydo, atsiprašė, mūsų grojimas buvo toks švarus. Visuomet stengdavomės groti taip, kad patiems būtų malonu“, – pasakojo Vladas.

V. Laumeniui teko paragauti ir pedagogo duonos.

Jis E. Balsio menų gimnazijoje mokytoju dirbo iki pat pensijos – 21 metus.

Kaimynai yra geri

Vladas gyvena daugiabutyje, namuose – puikus suderintų mušamųjų komplektas, jais kartais groja pats, kartais pamoko kokį nors mokinį.

Natūralu, kad muzikantų kaimynystėje nelabai pageidaujama, ypač mušamųjų, tačiau Vladas tikina, jog iš kaimynų niekuomet jokių pretenzijų nėra girdėjęs.

„Mano kaimynai labai geri. Beje, mūsų laiptinėje, vienintelėje visame name, taip esame susigyvenę – net gimtadienius švenčiame kartu tai pas vieną, tai pas kitą. Ir taip jau daug metų“, – tvirtino klaipėdietis.

Karjera: legendinėje „Nerijoje“ V. Laumenis būgnais grojo lygiai devynerius metus – nuo 1974-ųjų, per tą laiką buvo šimtai koncertų, išleistos penkios plokštelės. V. Laumenio asmeninio archyvo nuotr.

Apie Dievo dovaną

Vladui labai imponuoja vienos populiariausių britų roko grupės „Def Leppard“ būgnininkas Rickas Allenas.

Jis per avariją neteko kairės rankos, tačiau sugebėjo išgelbėti savo muzikinę karjerą ir netgi, pasak paties muzikanto, iš naujo atrado aistrą būgnams.

„Groti viena ranka būgnais įmanoma. Taip, kaip jis groja, mes matome. Tai yra Dievo dovana, bet pasiekiama sunkiu atkakliu darbu“, – įsitikinęs V. Laumenis.

Kai grojant lūždavo lazdelės, Vladas visada turėdavo atsargoje kitas. Tokius momentus būtina numatyti.

Būgnininkui, kaip ir bet kuriam kitam muzikantui, fizinės jėgos ir energijos reikia nemažai.

Vladas teigia, kad daug juda, sportuoja, vaikštinėja molu.

„Reikia palaikyti formą, nors visi Ten būsime, bet neskubėkime. Nemėgstu pasiduoti – jei kviečia groti, neatsisakau. Mano politika yra groti taip, kad žmonės liktų patenkinti“, – šypsojosi Vladas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių