Klaipėdietės kūriniuose – ir išmonė, ir tai, kas tikra (interviu)

Dianos Latvės literatūriniu pseudonimu besivadinanti klaipėdietė neseniai sulaukė pasirodant antrosios savo knygos. Romane „Garmėjimas“ aprašomi įvykiai ne tik traukia skaitytojus sekti pagrindinio herojaus likimą. Jie praplečia žinias apie XVII amžiaus pabaigos Klaipėdą, Vilnių, Kauną, čia gyvenusių žmonių buitį ir papročius.

Sudomino kriminalinė istorija

– Kaip kilo idėja knygai? Ar pagrindinio veikėjo gyvenimas „apaugo“ istoriniais įvykiais, ar priešingai – karo istorijoje užgimė įdomus personažas?

– Knygą inspiravo vienas istorinis teismo šaltinis apie keistą nusikaltėlį iš Mėmelio, šykšti detalė apie tai, kad kažkuriuo metu jis buvo rekrutas, o nusikaltimą įvykdė Vilniuje. Užsikabinau. Istoriniai teismo šaltiniai – vaizdingi kalba, tačiau nepasižymi detalių gausa. Paleidau pagrindinį veikėją keliauti Nemunu į Vilnių. Senokai kirbėjo mintis parašyti apie laivybą vidaus vandenimis. Faktų beveik nebuvo, teko išsigalvoti, o kad atrodytų įtikinamai, pagrindinę siužeto liniją paguldžiau realioje laiko juostoje. Iškilių figūrų, tvirtai įsikirtusių laike, nejudinau, atsakingai elgiausi su realiais faktais. „Garmėjimas“ yra nuotykinis romanas istorine tema, jį parašiau taikiu metu. Tarsi turėjau nuojautą kalbėti visiems, nutolusiems nuo karų, apie mumyse snaudžiantį blogį, kuris gali atgyti. Kol knygos leidybai ieškojau finansavimo, Europą ištiko karas.

– Kodėl savo romaną pavadinote „Garmėjimu“?

– Pradžioje šį pavadinimą naudojau kaip darbinį, vėliau jis man pradėjo patikti. „Garmėjimas“ yra skambus lietuviškas terminas, kuris apima ir Lietuvos valstybingumo byrėjimo, ir pagrindinio veikėjo nuopuolį, ir paprastų žmonių likimų griūtį karo akivaizdoje. Romano pradžioje minimi 1695 metai – Lietuvos valstybingumo byrėjimo pradžia. Tai yra laikas, kai nebegalima pakreipti likimo norima linkme: antroji švedų invazija ir karas dėl Baltijos, bajorų kivirčai, intrigos, magnatų kova dėl galios ir asmeninės naudos griauna Respubliką.

– Kiek Klaipėdos ir kitų mums žinomų vietų knygoje ras skaitytojai?

– Rašau apie vietas, kurias geriausiai pažįstu, kur gimiau, augau, gyvenau, man aiškūs žmonių tipažai, papročiai, suprantu tarmes, kalbos manierą ir viską, kas padeda skaitytojui įsijausti, suprasti ir pažinti. Skaitytojai ras platų dabartinės Lietuvos geografijos spektrą: su pagrindiniu veikėju vytine keliaus Nemunu į aukštupį. Tai bus Mėmelis (Klaipėda), Smiltynė, Rasytė, Tilžė. Viename epizode sušmėžuos Vilkaviškio prieplauka, stabtelės Veliuonoje, Kaune, pasieks Vilnių, apsistos prie Vilijos upės turtingoje pirklio sodyboje su prieplauka vytinėms, vaikščios senomis gatvelėmis, užlips ant Trijų kryžių kalno. Klaipėdos šįkart bus mažai – pagrindinio herojaus atmintyje išnyra jūros vaizdai, laivai, tėvas, šeima, kava, cinamono kvapas, daugelio tautų žmonės, skirtingų konfesijų bažnyčios.

– Ar lietuvė Klaipėdoje – tik pagrindinio veikėjo Martino auklė?

– Knygoje trumpai užsimenu apie Martino auklę lietuvę, kilusią iš laisvųjų činšininkų (žemės rentos mokėtojų) šeimos. Ji atvyko į Mėmelį uždarbiauti ir pagrindiniam veikėjui atstojo mirusią motiną. Jos paveikslas iškyla herojaus prisiminimuose kartu su gimtojo miesto gatvių, jūros, lietuviškų padavimų vaizdais. Auklės dėka vokietis Martinas Lietuvoje puikiai susikalba lietuviškai.

Kraštui aprašyti – tikri faktai

– Kaip galime trumpai apibūdinti Martiną?

– Klaipėdietis, vokietis, puikus sąskaitininkas, gerai išmano laivybą, prekybą, turi įdomų pomėgį – moka atrakinti įmantriausias spynas.

– Vaizdingai ir tikroviškai aprašytas pašto kelias per Kuršių neriją.

– Kelionės nuotykiai, visos jos detalės yra mano pramanas. Prieš daug metų Kuršių nerija tapo labai svarbiu karo, pašto keliu, vedančiu į Livoniją. Ties dabartiniu Krantu (Zelenogradsku) egzistavo protaka į Kuršių marias. Vėjai pustė smėlį, atverdavo daugiau protakų, jas žmonės panaikindavo. Senasis oficialus Brandenburgo-Prūsijos pašto kelias itin išpopuliarėjo XVIII a. pabaigoje (Friedricho Didžiojo laikais), o 1700 metais pasiekė Rytprūsius ir Mažąją Lietuvą (maršrutas Karaliaučius–Mėmelis per Kuršių neriją buvo labai pavojingas). Pašto vežimai vežė ne tik pašto siuntas, bet ir keleivius.

Kare viskas įmanoma, karo metu nustoja veikti moralės dėsniai, išnyksta žmogaus pareigos visuomenės ir kitų žmonių atžvilgiu.

– Romane aprašyta smuklė ant kopos. Ar čia turima omenyje Smiltynės smuklė?

– Smuklę aprašiau vos keliais štrichais, tiek, kiek reikėjo ją matyti pro šalį vykstantiems keliautojams ir skaitytojams. Smuklės istorija yra gerokai turtingesnė.

Karas – siužeto fonas

– Šiurpus epizodas – švedai pakabino kūdikį. Ar istoriniuose šaltiniuose yra tokių įvykių aprašymų?

– Kare viskas įmanoma, karo metu nustoja veikti moralės dėsniai, išnyksta žmogaus pareigos visuomenės ir kitų žmonių atžvilgiu. Įsivyrauja nebaudžiamumo ir gėdos jausmo reliatyvizmas. Senovėje karas kai kuriems būdavo įprastas gyvenimo būdas, pragyvenimo šaltinis. Jei užklupdavo sunkmetis: sausra ar liūtys, žūdavo derlius, ir žemė nepajėgdavo išmaitinti valstiečių šeimų, vyrai užsirašydavo į kareivius. To meto mūšiai buvo labai vaizdingi: tam tikra kareivių rikiuotės forma ir tvarka, vėliavos, būgnai, spalvingos uniformos suteikdavo net džiaugsmo. Civiliai būriais rinkdavosi pasižiūrėti mūšių lyg milžiniškų spektaklių, panašiai kaip taikos metu turgaus aikštėse mėgo stebėti budelius, vykdančius mirties bausmę: nukirsdinimą ar korimą.

– Romano siužetas – kriminalinė istorija. Bet knygos moto – apie karą.

– Karas yra siužeto fone. Jis pažeidė Martino psichologiją. Jo gyvenimas buvo lengvas. Kilęs iš pasiturinčios pirklio šeimos jis galėjo gauti puikų išsilavinimą, galbūt jis ir toliau būtų likęs toks lengvabūdis, paviršutiniškas. Būtent karas buvo tai, dėl ko jam teko iškęsti daug kančių: tapo dezertyru, nušovė žmogų.

Kamienas apauga šakomis

– Įdomus personažas Justas Johansenas. Ar istoriniuose šaltiniuose yra aprašytas Karolio XII juokdarys?

– Rašydama galvoje paprastai turiu siužetą kaip medžio kamieną. Paskui jis natūraliai apauga šakomis – įvairiais veikėjais. Kur jos nuves, pati nežinau. Švedijos karalius Karolis XII – labai įdomi, daugelio autorių aprašyta asmenybė. Labiau domino karaliaus juokdarys, tačiau jis yra mano fantazijos vaisius. Jis gimė netikėtai, berašant išdygo ir per plauką neužgožė pagrindinio herojaus. Protingas, sumanus, linksmas vyrukas laiku atsitraukė. Jis labai savarankiškas. Su senaisiais istoriniais šaltiniais jį sieja tik juokdario profesija.

– Kodėl tokiam nepatraukliam išoriškai karaliaus juokdariui pagrindinis herojus pajunta ypatingus jausmus?

– Jis – labai spalvingas, labai protingas ir išmintingas, jis – artistas, tokius žmonės pamilsta ne už išvaizdą. Aš ir pati jį įsimylėjau, tik nežinau kodėl. Kalbant apie moterų numylėtinio Martino jausmus šiam neužaugai, svarstau – juk visko gyvenime būna. Jie užgimė netikėtai, pačiai dėl to buvo keista, bet paskui pamaniau, o kodėl gi ne.

– Justas kažkaip apmaudžiai dingsta iš siužeto. Kodėl neleidote pasimėgauti tokio spalvingo herojaus buvimu?

– Jis tiesiog turėjo sujungti pasakojimo grandinę, mat buvo tikimasi Švedijos karaliaus vizito į Vilnių, visi jo laukė, bet Karolis XII su visa savo kariauna pasuko kitais keliais. Man reikėjo kažkokio išrišimo. Justas vienos nelaimės metu pradingo, bet nežuvo, vėliau atsirado Vilniaus šurmulyje.

Pažintis: liepą romanas bus pristatomas Palangoje, o rugpjūtį – Girulių skaitykloje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Veikėjai – fantazijos vaisius

– Dar vienas spalvingas romano personažas – ragana, išgelbėjusi Martinui ir ne tik jam gyvybę. Ar tokias moteris viduramžiais degindavo ant laužo?

– Ji – žiniuonė, žolininkė, kuri daug žino apie žmogaus organizmą, psichologiją, atrodo keista ir net bauginanti, gebanti atgaivinti beveik mirusius žmones. Knygoje mažas, gašlus juokdarys ir ši ragana susitinka ir kažkaip vienas kitam pajunta simpatiją: švelnius motiniškus jausmus, sumišusius su laukine meile.

– Ar kuris kitas romano veikėjas turi prototipą?

– Beveik visi veikėjai – išgalvoti. Vienintelė išimtis yra Maria Aurora, grafienė von Königsmarck – vokiečių bajorė, Augusto II Stipriojo, Saksonijos kurfiursto ir Lenkijos karaliaus meilužė. Daugelį metų ji buvo galinga Saksonijos rūmų figūra, ėjo didikų pasauliečių kanauninkų administratorės pareigas Kvedlinburge, Vakarų Saksonijoje. Aurora von Königsmarck buvo grožinės literatūros rašytoja, aktyviai veikė ir kitose kultūros srityse. Jos pažintis su aštuoneriais metais jaunesniu Saksonijos kurfiurstu peraugo į ketverius metus trukusius santykius (ji buvo pirmoji oficiali meilužė), iš kurių gimė sūnus Moritzas de Saxe – būsimasis Prancūzijos maršalas. Įdomi detalė: grafienės bendravardė maršalo Moritzo de Saxe proanūkė iš tėvo pusės buvo jos proproproanūkė Amandina Aurora Liusilė Diupen, kuri vėliau tapo prancūzų rašytoja George Sand (Žorž Sand).

Nemėgstu persūdyti, nes būna neskanu.

– Be galo ryškiai aprašytos muštynės smuklėje.

– Savo kūrybą pradėjau nuo neįvykusio romano apie žemaičių bajorų gyvenimą, meilę ir mirtį. Šiuo metu jis sėkmingai pasitarnauja kitiems mano kūriniams. Iš ten perkeltas epizodas iš Kauno smuklės ir dar vienas epizodas – vytinės krovinio gelbėjimas.

– Kaip ir daugelyje romanų, „Garmėjime“ gana daug intymių scenų, bet jos nėra gašlios. Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?

– Manau, paaugliai ją galėtų skaityti, joje nėra smurto ar ko kito, kas vaikų teisių saugotojams atrodytų draustina. Nesu erotinių romanų autorė. Nemėgstu persūdyti, nes būna neskanu. Užtenka jautrias vietas (nebūtinai erotines) paliesti pirštų galiukais, kad skaitytojui įsijungtų fantazija.

Leidykla – it kokybės ženklas

– Ar planuojate, o gal net jau pradėjote rašyti kitą knygą? Ar bus joje Klaipėdos?

– Taip. Dalį jau parašiau. Nuo Klaipėdos toli nenutolsiu.

– Romano kalba – itin sklandi, išraiškinga, aiškiai dėstomos mintys.

– Mano galva, knygos turi tarnauti ne autoriui, o skaitytojams. Nekenčiu puslapiuose įmantriais tekstais suraityto autoriaus ego, narcisizmo ar paniekos skaitančiajam apraiškų. Tam tikros rūšies knyga-performansas gali būti nesuprantama žiūrovui ar skaitytojui, tačiau kūrėjo mintis turi pasiekti estetine-sensualine (grožine-jutimine) išraiška.

– Abi jūsų knygas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Ar autoriui svarbu, kas leidžia jo kūrinius?

– Ši leidykla ėmėsi pirmosios mano knygos „Memelio gaisras“. Dėl antrosios knygos klausimų nekilo. Rašytojų sąjungos leidyklos logotipas – pegasiukas man asocijuojasi su teksto ir leidinių kokybe. Tai, kad ši leidykla ėmėsi leisti mano romanus, man prilygsta stebuklui ir yra savotiškas kokybės ženklas, nes leidykla atsirenka tik nedaugelio autorių kūrinius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių