Joje eksponuojami per pastaruosius du šios vasaros mėnesius Nidos meno kolonijoje gyvenusių ir kūrusių aštuonių menininkų ir jų kolektyvų darbai, su žiūrovais mezgantys dialogą ne tik apie sukonstruotus Nidos kraštovaizdžius, bet ir sparčiai kintančius globalaus pasaulio įvaizdžius. Jų darbuose hibridiniai peizažai išnyra tada, kai, kilstelėję kurortinę Nidos odą ir išsklaidę idiliškos gamtos miglą, kūrėjai parodo, jog Neringa anaiptol nėra tik tokia, kokią ją esame įpratę matyti. Suvenyrinį vienas kitą dengiančių miško, smėlio, vandens ir dangaus horizontų kraštovaizdį parodoje bandoma paneigti, teigiant, kad į Kuršių neriją įžengiame kaip į tokį pat dirbtinį, tik žaliąjį muziejų – istorinių (miškininkystės) technologijų ir gamtos sąveikos parką. Menininkai čia trina ribas tarp vidaus bei išorės, ekspozicinio balto ir koncertinio juodo kubo, įtraukdami ir žalio kubo metaforą. Kraštovaizdžio sąvoka praplečiama iki garsovaizdžio, laikovaizdžio ar technovaizdžio sąvokų, o tokie įvaizdžių mišrūnai atveria daugiabriaunę įtinklintos Neringos, nerijos ir Nidos perspektyvą.

„Hibridinių peizažų“ erdvėje išnyksta sezoniškumas, o laikas ištįsta, skirtis tirpsta ir tarp lokalumo bei globalumo. Pasaulinio atšilimo akivaizdoje menininkai pateikia utopinės, o kai kuriais atvejais ir distopinės ateities scenarijus. Pavyzdžiui, vokietės Franziskos Nast dirbtinės palmės padeda suprasti ne tik tai, ko Nidai trūksta iki visaverčio kurorto, bet ir kodėl biuruose, namuose ar mokyklose įkaliname tropikų, kuriuose nebuvome, įvaizdžius. Lietuvių menininkų kolektyvas Pakui Hardware sintetinius darinius įšaldo lede, o jiems tirpstant prašo pagalvoti, kas nutiks su mūsų kūnais, kai pakis klimato ir biotechnologijų sąlygos.

Iki paskutinio vasaros savaitgalio veikianti Vytauto Michelkevičiaus kuruota paroda stengiasi praplėsti ne tik poilsiautojų maršrutus; joje iš Austrijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Estijos, Lietuvos ir Brazilijos atvykę menininkai savo patirtimis ir meninėmis praktikomis atokią Nidą įrašo ir į aktyvių tarptautinių procesų žemėlapius. Kad išgirstume išsirangiusio po Baltijos jūrą dujotiekio „Nord stream“ (1 224 km) garsą, Anna Romanenko ir Björnas Kühnas sunkonstravo muzikos instrumentą-rimą. Muzikuojant juo tarsi erogenišku ir politiniu kūnu, galima galvoti apie ryšius tarp Rusijos ir Vokietijos. Skirtumus ir panašumus tarp Rusijos ir Lietuvos kviečia įžiūrėti austrė Liddy Scheffknecht, realiu laiku transliuojanti vos už kelių kilometrų esančio pasienio dangaus peizažo liniją. Brazilų DISTRUKTUR šią vietinę pagonišką panoramą 16 milimetrų juostos filme supynė net su Pietų Amerikos kultūros elementais. Taigi gamtiškoji idilė sugriaunama, kai menininkai tyvuliuojančius Nidos peizažus dekonstruoja iki konkrečių politinių, technologinių, socialinių ar kultūrinių procesų, kurie dažnai užkaišomi paraštėse, jūros dugne ar pasilieka kirtavietėse, bet be kurių iš pažiūros mums natūralus Nidos kraštovaizdis, ko gero, taip neatrodytų.

Paroda veikia kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 12 iki 20 val. VDA Nidos meno kolonijoje (Taikos g. 43).