Penktadienį 18 val. LFS Klaipėdos skyriaus fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) atidaroma pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda. Dalis parodos bus eksponuojama Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kūrybinėse dirbtuvėse.

Šių metų pradžioje itin džiugina diskusijos, siūlančios susimąstyti apie maišto fotografijoje kainą ir būtinybę.

Šios diskusijos vis dar semiasi syvų iš NDG vykstančios V. Luckaus fotografijų parodos, kuri tarsi eksponuotas fotopopierius vėsokų ryškalų vonelėje vis dar neleidžia aiškiai įžiūrėti problemų kontūrų ir akcentų. Stebime atsirandant vis naujas detales, kurios nustelbia anksčiau išryškėjusias, o koks bus galutinis rezultatas – neaišku. Bet ar turi būti aišku? Ar fotografija turi tikslą? Ar ji reprezentuoja autorių?

Kartais atrodo, kad fotografą pažinti galime, žvelgdami į jo darbus, betgi žiūrovo akis ir žiniasklaida godi – darbuose mėgstama ieškoti fotografo gyvenimo faktų, kurie kaip efektingas filtras iškreipia ir darbų suvokimą.

Smagu, kad tokios diskusijos veikia ir kaip katalizatorius – štai „Prospekto“ galerija šiuo metu pristato „Negražių fotografijų“ parodą, primindama, kad turime ir daugiau maištininkų. (Kiekvienas laikmetis godus skirtingiems vaizdams… Klasikinis grožis tampa vis labiau neįdomia kategorija). Pripratome prie A. Šeškaus albumų ir jau beveik spėjome užmiršti ne taip seniai atrastus Kauno plėšriuosius, kurie tai pat nesijautė reikalingi ar svarbūs. Tokiame kontekste smagu pamatyti fotografijų parodą, kuri nieko nedeklaruoja ir prisistato ne su manifestais. Tai paroda, kurios dalyviai tiesiog rodo savo kūrybą.

Lietuvos analoginės fotografijos asociacija, įsikūrusi 2013 metais, LFS Klaipedos skyriuje prisistato su paroda, kurioje bus galima susipažinti ne tik su senosiomis fotografinėmis technologijomis, bet ir su originaliomis kūrybinėmis idėjomis.

Autoriai eksponuoja darbus, kuriuos vienija dėmesys analoginei technikai. Kodėl senosios technologijos aktualios dabar, kai skaitmeninė technika atpalaiduoja ir idėjas leidžia realizuoti itin lengvai? Kiekvienas parodos dalyvis į šį klausimą turės kiek skirtingus atsakymus.

Beveik kiekvienam iš jų skaitmeninė technika – darbo įrankis. O analoginis fotoaparatas, kaip pasakytų ne vienas parodos dalyvis – tai įrankis sielai. Jis leidžia būti ritualo kūrėju, pajausti laiko tirštumą. Analoginis procesas užburia ir neretai pateikia pačiam autoriui netikėtą rezultatą. Todėl darbai, susirinkę parodoje, kalba skirtingomis kalbomis.

Kipro Kaspučio stereofotografijoje pagalio tekštelėjimas į vandenį suaidi klasikiniu J. Wall’o pieno pakelio išsitaškymu, Ginto Kavoliūno fotoaparatu-automobilio priekaba atlikti inversiniai pozityvai, kupini postapokaliptinės vienatvės, nors ir atlikti provincijos užkaboriuose, netikėtai primena E. Atget tuščio miesto vaizdus. Paralelės su fotografijos klasika čia neatsitiktinės. Neretai pati technikos ar technologijos kuriama vaizdo estetika prisideda prie Déjà vu jausmo, kuri patiri žiūrėdamas šiuolaikines analogines fotografijas.

Tai natūralu. Ir puiku, kad parodos autoriai, kurdami senosiomis technologijomis, nebijo tapti senamadiškais ar neaktualiais. Toks nebijojimas leidžia žiūrėti į senas technologijas tiesiog kaip į įrankį, kuris gali būti naudojamas šviežių idėjų realizacijai. O senamadiškumo ar tiesioginių reveransų tradicijai čia ieškoti neverta…

Senąją techniką LAFA nariai myli ne dėl pagarbos istorijai, o labiau dėl to, kad ji suteikia kitokias galimybes, nei suteikia skaitmeninė technika. Ne vienas parodoje dalyvaujantis autorius susikonstruoja kokią kamerą ir pats. Beje, parodos atidarymo metu (vasario 14 d., 16.00 val.) bus galima pamatyti ne tik fotografijų autorius, bet ir fotokameras, kuriomis jie fotografavo eksponuojamus darbus. Puiki proga pamatyti žinomus ir nežinomus kūrybos įrankius! O ką pamatysime dar?

Vytauto Krakausko lith-print technologija atliktuose darbuose rasime žvejį, laikantį gelbėjimosi ratą, o žuvis, kurią, tikėtina, žvejys turėtų laikyti rankoje, guli ant smėlio. To paties autoriaus ambrotipuose matome klouną, eksperimentuojantį su elektra (ambrotipo klestėjimo metu elektra buvo beveik niekam nežinomas dalykas…) arba draugą, papuoštą spygliuota viela. Akivaizdu, šiam autoriui nesvetima ironija, kuri paprastai toks retas svečias kūryboje…

Kęstutis Pleita tapo vaiduoklio autoriumi, kai savo milžinišką fotogramą su baltu žmogaus siluetu naktį plovė kūdroje. Palikta fotograma, lėtai praplaukusi po tiltu, rimtai išgąsdino atsitiktinį naktinėtoją. Štai taip ir gimsta sakmės…