Uostamiesčio Parodų rūmuose atidaromos keturios naujos parodos

  • Teksto dydis:

Šį penktadienį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose bus atidarytos net keturios naujos parodos: 17.30 val. lankytojams duris atvers jungtinė fotografijos paroda „Pa’matai“, Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Anekdota II“ ir Miguelio Rozo Balboa videomeno kūrinio „Nematomas“ / „Not in Sight“ paroda, o 18 val. vyks Kristinos Švenčionytės instaliacijų parodos „Plyšys“ / „Crevice“ atidarymas ir autorės performansas.

„Pa’matai“: fachverko akcentai

Parodų rūmų antrajame aukšte įkurdinta jungtinė fotografijos paroda „Pa’matai“. Parodos koordinatorė ir edukatorė – Simona Martinkutė. Parodos sumanytojai ir rengėjai kviečia atverti akis į tai, kas išlieka ilgam, kaip pamatinės vertybės. Nuotraukose, sufokusuotose į Klaipėdos fachverkinės architektūros tradiciją, galima atrasti autentišką miesto veidą ir prisiliesti prie analoginės fotografijos procesų.

Jungtinė paroda „Pa’matai“ yra Gedimino Juškos ir Audroniaus Žemgulio kūrybinės analoginės fotografijos dirbtuvių, vykusių Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus ir KKKC įrengtoje fotolaboratorijoje 2023 m. gruodį, rezultatas. Dirbtuvėse dalyvavo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro ir Klaipėdos technologijų mokymo centro fotografijos mokiniai, kurių mokytojas ir yra G. Juška. Prie sumanymo įgyvendinimo taip pat svariai prisidėjo ir KKKC darbuotojai bei LFS Klaipėdos skyriaus nariai.

Dirbtuvių tikslas buvo supažindinti jaunuosius fotografus su klasikinės fotografijos technologijų procesu, suteikti pamatinių žinių apie jį, išmokyti fotografuoti juostiniais fotoaparatais, ryškinti juosteles, spausdinti nuotraukas senuoju būdu ir atverti fotolaboratorijos erdves plačiajai visuomenei. Pasak G. Juškos, technologijas išmanyti – būtina, jei nori suprasti, iš kur ateini, ir tikintis kur nors nukeliauti, reikia turėti atspirties tašką. „Mano patirtis rodo, kad fotografija keičia gyvenimus. Ir ne tik vaikų, o visų, kurie prie jos prisiliečia. Ji ištirpdo ambicijas, pyktį, pagiežą ir intrigas. Tai savybės, kurios nedera kuriant, – įsitikinęs jis. – Tad švieskime, apšvieskime ir ryškinkime!“

M. R. Balboa „Nematomas“ / „Not in Sight“ / Organizatorių nuotr.

Fotografinė dirbtuvių užduotis arba fokusas – Klaipėdos fachverkinės architektūros akcentai. Klaipėdos senamiestyje aptinkama įvairių architektūros stilių, tačiau fachverkinių statinių kompleksas – vienas svarbiausių išlikusių kultūros paveldo objektų mieste, labiausiai reprezentuojančių jo architektūrinį išskirtinumą. Dirbtuvių metu buvo siekiama atkreipti projekto dalyvių dėmesį į šį unikalumą, jį pažinti ir patyrinėti, paskatinti susimąstyti, kaip supanti aplinka formuoja klaipėdiečio identitetą.

„Anekdota II“: kaip raktas

E. Ulčickaitės tapybos parodoje „Anekdota II“ bus pristatyti ne tik naujausi, bet ir anksčiau menininkės sukurti paveikslai.

E. Ulčickaitė sakė, kad kūryboje ilgai gilinosi į laiko ir tikrovės patyrimo, atminties, daugialypumo temas. „Tapybinėje plotmėje apmąstydama medžiaginę aplinką – daiktus, interjerus, peizažo elementus, – didžiausią dėmesį skiriu kintančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Pastaruoju metu aktualu tapo ne tik tapomo motyvo reikšmės, anksčiau labiau dominusios kaip sąlyginis praeities patyrimas dabartyje, siekiant aiškesnio suvokimo, bet ir paties tapybinio vaizdo kaip terpės apmąstymas“, – teigė ji. E. Ulčickaitė akcentavo, kad jau kelerius metus tapybos darbuose renkasi vizualiai konkrečius, bet kontekstualiai gana abstrakčius motyvus. Pasak parodos autorės, jai įdomus pats jų paviršius – ne tik tiesiogine, bet ir metaforine to žodžio prasme. Paviršiaus klausimas iš tikrųjų aktualus tiek tapytojams, tiek filosofams, šiandienos skaitmenizuotame ir „post-tiesos“ amžiuje jis tapo ypač svarbus. Tai, ko tapydama ji ieško laiko pažymėtuose daiktuose ir vaizduose, yra ne tik bandymas suprasti, kaip mes patiriame savo kultūrinio konteksto fragmentus (o tik fragmentiškai patirti ir galime), ar kaip mums gyventi su nebereikalingais daiktais ir kokį gyvenimą jie patys toliau gyvena. Atsispirdama nuo tokių konkrečia žyme pažymėtų daiktų patirties ar lokalių problemų, ji bando priartėti prie pačios tikrovės struktūros klausimų, įskaitant ir tapybos problemą. „Kaip ir ar dabar mes apskritai patiriame daiktus, kiek išvis to daiktiškumo / medžiagiškumo dar likę ir kas likę iš to „dabar“? – klausia parodos autorė.

Pasak E. Ulčickaitės, pats žodis „anekdota“ (gr. „a“ – ne + „ekdidonai“ – publikuoti) kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „nepublikuota“. Dar kitaip tai – slapta, privati istorija, neskirta ar netinkanti viešai dalytis. Ši sąvoka pasirinkta ne tiek parodos koncepcijai nusakyti, kiek kaip raktas prieigai prie tapyboje apmąstomų motyvų ir tapytojo santykio su sociokultūriniais procesais. Tai sąvoka, žyminti kelerių pastarųjų metų jos kūrybinius ieškojimus, taigi parodoje pristatomi ne tik naujausi, bet ir anksčiau nutapyti paveikslai.

Parodoje „Pa’matai“ / Organizatorių nuotr.

„Šiandien vyraujantis informacinis ir vaizdinis triukšmas, produkuojantis pats save ir skatinantis nieko nepasilikti sau, viską atiduoti bendram srautui, sukelia savotišką patyrimo, išgyvenimo neįgalumą. Provokuoja nenorą įgalėti. Tačiau čia labiau akcentuotina net ne pati sąmonės negalia išbūti, patirti išorinį pasaulį, mat su stabtelėjimu besiveriančią tuštumą mikliai maskuoja vis nauji patirčių protezai, o būtent patys išorinio pasaulio daiktai, vaizdai, kurie, paradoksalu, nors ir iki begalybės įvairiai medijuojami, taip ir lieka pasislėpę, nepažinūs. Arba geriausiu atveju teatveria, težymi tuštumą, kuri tarytum koks slaptas pasakojimas negali būti paviešinta. O ir nenori. Neišgali“, – mintimis apie parodos inspiracijas dalijosi autorė.

E. Ulčickaitė (gim. 1989 m. Alytuje) – tapytoja, Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigė

bakalauro, magistro ir meno doktorantūros studijas. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje, dėsto VDA. Yra surengusi 11 personalinių parodų, nuo 2010 m. aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

„Nematomas“: tragedijos atspindys

M. R. Balboa paroda „Nematomas“ / „Not in Sight“ – tai videomeno kūrinys, kuriuo siekiama, kad labiau būtų matoma žmogiškoji tragedija, kurią šiandien atspindi Afrikos imigracija į Europą. Tai kūrinys, kurio kadruose dėmesys yra sutelktas į Amadou Bahą, jauną Afrikos pabėgėlį, kirtusį Viduržemio jūrą ir išgyvenusį žmogų, apsuptą ir padengtą auksinėmis išlikimo antklodėmis, išmirkytomis garsu, kurį jos sukuria. Jis iš žiūrovų reikalauja dėmesio, pripažinimo ir empatijos.

Kuratorius Ofiras Doras sakė, kad „Nematomas“ / „Not in Sight“ yra kaip metavaizdis, multisimbolis, gija, jungianti įvairias idėjas, sukuriančias M. R. Balboa videoinstaliaciją. Jaunuolis stovi kambario centre, savo vieninteliame dramatiškame veiksme, scenos pradžioje apsivyniojęs auksinėmis paklodėmis. Matome tai, ką būtų galima vertinti kaip apsaugos veiksmą, arba slapstymąsi ar apsirengimo ritualą, kuriam patys ir turėtume suteikti reikšmę. Vaizdas savo simboliniu sudėtingumu, sulėtinto judesio pailgėjimu atveria apmąstymų erdves.

Ką tas jaunuolis daro? M. R. Balboa pasakoja istoriją apie asmenį, kuris pasiryžo pavojingai kelionei per jūrą iš Afrikos į Europą, apsivilkęs auksines gelbėjimo paklodes. Kontrastingas ir tamsus veidas tampa gyva kovos, vilties ir žmogiškumo emblema. M. R. Balboa videoterminija yra paremta prieštaravimu, o kadro centras – tamsiausias, vaizde tviskantys auksiniai lakštai kontrastuoja: šviesa prieš tamsą, matymas prieš aklumą, pasislėpimas prieš buvimą dėmesio centre, apsauga prieš atsiskyrimą.

M. R. Balboa videomeno darbas veikia kaip įtaigus liudijimas apie atkaklumą ir neišsenkantį kiekvieno individo, kuris imasi pavojingų kelionių, siekdamas geresnio gyvenimo, orumą. M. R. Balboa informuoja apie migrantų patirtį ir kviečia peržiūrėti mūsų pačių pasakojimus ir vizualines reprezentacijas, kurios formuoja būties suvokimą.

M. R. Balboa – iš Čilės kilęs Belgijos menininkas, gimęs 1971 m. Šiuo metu jis gyvena dažnai keliaudamas, tai Berlyne, tai Briuselyje. M. R. Balboa vizualinėje kūryboje, turinčioje ryškų sociopolitinį aspektą, iškalbingai atsispindi jo asmeninis atsakas į istorinius ir socialinius įvykius, ypač globalizacijos ir neoliberalaus modelio krizės laikotarpiu. Jo darbai kviečia atidžiau pažvelgti į pasaulį aplink save, siekiant atrasti grožį ir žmogiškumą neįprastose vietose. M. R. Balboa studijavo vizualinius menus Santjage, Vircburge ir Tulūzoje, taip pat dalyvavo magistrantūros programoje Berlyno menų universitete 2013 m.

Menininko darbai pristatyti visame pasaulyje: Splito videomeno festivalyje Kroatijoje, „Galleri Heike Arndt DK“ Berlyne Vokietijoje, 15-ajame Busano tarptautiniame videomeno festivalyje ir „Czong Institute for Contemporary Art“ Pietų Korėjoje, videomeno ir eksperimentinio kino festivalyje „Play“ Buenos Airėse Argentinoje, Batumio šiuolaikinio meno erdvėje Gruzijoje, „Fotografic“ galerijoje Prahoje Čekijoje, Timišoaros „Simultan video festival XVII“ Rumunijoje, „/ SI:N /“ vaizdo ir performanso bienalėje Palestinoje, 35-ajame festivalyje „Les instants vidéo“ Marselyje Prancūzijoje, Pekino tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje „BISFF“ Kinijoje, „Bærum Kunsthall“ Norvegijoje, Madrido videomeno platformoje „Proyector“ Ispanijoje, Tilburgo „VAEFE II“ Nyderlanduose ir „Video Art Meiden“ Atėnuose Graikijoje.

Performatyvus „Plyšys“

K. Švenčionytės performatyvioje parodoje „Plyšys“ / „Crevice“, kuri veiks ne tik kaip instaliacijų paroda, bet ir kaip performansų atlikimo aikštelė, bus bandoma išryškinti kelias plyšio formas. Bus aptariamas parodos lankytojų ir kūrėjo santykis, nagrinėjamas žmonijos nesusikalbėjimas, užčiuopiami jautriausi netekties palikti plyšiai.

Parodos autorė – menininkė, performansų kūrėja ir aktorė K. Švenčionytė sakė, kad nors ,parodos pavadinimas yra „Plyšys“, ji mintyse ištaria antrąją – nutylėtą – pavadinimo dalį: „be pabaigos“. „Plyšys – įtrūkusi vieta, pailga skylė, spraga, tuščia ertmė. Pabaiga – galutinis taškas, po kurio įvyksta virsmas, pokytis, atsiranda nauja tėkmė. Plyšio pabaigos nebuvimas žymi tai, kad žiojėjanti spraga niekada nepasibaigs. Tokioje spragoje, tarsi juodojoje skylėje, įmanoma prasmegti, patirti nesvarumo būseną, galima joje nardyti skersai ir išilgai, nes jos gylis – beribis, – kalbėjo K.Švenčionytė. – Man svarbūs įvairūs plyšiai, įtrūkiai, skilimai ir galimas jų kosmosas, harmoningas sambūvis. Plyšys įprastai laikomas neigiamu krūviu įkrautu žodžiu / vaizdiniu, dažnu atveju norima jį užtaisyti, užlopyti, o šioje parodoje jis įgauna teigiamą konotaciją – savivokos ir savianalizės, melo demaskavimo, atvirumo sau. Įkūnydama meninę praktiką, taip pat ir biografines patirtis, paroda „Plyšys“ atveria tuštumos (o gal – praradimų / skausmo?) diapazoną. ,,Plyšiu“ noriu pasidalyti, kad nebandyčiau jo per prievartą užlopyti, o panaršius po jo pakampius, gal net jais pasimėgavus, gal pavyktų vis mažiau jį neigti. Tada, tikėtina, ir jo kraštelis pasirodys.“

E. Ulčickaitės tapybos parodos „Anekdota II“ plakatas / Organizatorių nuotr.

Parodos metu KKKC taps plyšiu, suteikiančiu galimybę panirti į įvairialypes draskančias ir užliuliuojančias ertmes. Todėl parodos metu numatyti keturi menininkės performansai. Bilietus į parodą ir performansus bus galima įsigyti kasoje (bilieto kaina – 3 Eur, su nuolaida – 1,5 Eur).

Sausio 19 d. 18–18.20 val. – K. Švenčionytės performansas „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“, sausio 20 d. 18–18.15 val. – „Išvirkščias profilis“, vasario 2 d. 18–19.00 val. – „Demo versio“, vasario 3 d. 18–18.20 val. – „Atminties linija“. Po performansų žiūrovai kviečiami į diskusijas.

K. Švenčionytė (gim. 1992 m.) – profesionali aktorė, sukūrusi per 40 vaidmenų Lietuvos ir užsienio teatruose bei kine, Lietuvos šiuolaikinio performanso kūrėja ir atlikėja, jungianti instaliacijų meną ir tekstus bei performansą. Ji yra tarpdisciplininė menininkė, baigusi aktorinio meistriškumo bakalauro studijas LMTA ir šiuolaikinės skulptūros magistro studijas VDA. Ji stažavosi ir dirbo užsienio meno lauke – Danijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Kūrėja gilinasi į performanso meną, audiovizualinę kūrybą, sintetina tekstą, jo akustinę raišką ir skulptūrą / instaliaciją. K. Švenčionytė pastaraisiais metais dirbo ir savo kūrybą pristatė bendradarbiaudama su kitais menininkais Nacionalinėje Danijos galerijoje Kopenhagoje (,,Statens Museum for Kunst“), Barselonos galerijoje ir knygyne ,,La Social“ Ispanijoje, Atėnų teatre ,,KET“ Graikijoje, taip pat Lietuvoje – Užupio meno inkubatoriaus galerijoje, ,,Galerijoje 11“, galerijose ,,Morka“ ir ,,5 malūnai“, kultūriniame taške ,,Paviljonas“, Vilniaus rotušėje, ant Vilniaus Žaliojo tilto platformų, Kauno kultūros centre.

Visos keturios parodos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki vasario 11 d.


Šiame straipsnyje: Parodų rūmaiparodosatidarymas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių