Uostamiesčio publikai pristatytas šokio ir kino performansas „Garšva“

  • Teksto dydis:

„Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – apie pirmuosius žingsnius šokio pasaulyje kalbėjo profesionalus šokio artistas iš Ukrainos Mykhailas Mordasovas. Jaunasis šokio talentas jau beveik penkerius metus dirba Klaipėdoje, sukūrė ne vieną vaidmenį šokio spektakliuose uostamiestyje ir kitose Lietuvos scenose. Šią savaitę 24 metų baleto artisto Mykhailo laukė premjera – klaipėdiečio režisieriaus Taurūno Baužo ambicingas kinematografinis projektas, kuriame ukrainietis įkūnijo vieną ryškiausių praėjusio amžiaus Lietuvos literatūrinių herojų.

Išskirtinis meninis projektas

Rugpjūčio 10-ąją Klaipėdos publika pirmoji turėjo galimybę išvysti jaunąjį Ukrainos baleto talentą kiek kitokiame amplua. Tai buvo naujas, pagal garsiojo Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ motyvus režisieriaus T. Baužo sukurtas šokio ir kino performansas „Garšva“.

T. Baužo ir plačios kūrybinės komandos interpretacijoje romanas „Balta drobulė“ virto film noir (liet. juodasis kinas) elementais persmelktu šokio filmu, kurį premjeros metu vainikavo gyvas šokio spektaklis, o šio performanso premjera įvyko ten, kur buvo sukurta didžioji dalis filmo – industrinėje uostamiesčio erdvėje.

Išskirtiniame kiną ir šokio teatrą sujungiančiame reginyje ukrainietis baleto šokėjas M. Mordasovas įkūnijo pagrindinį romano „Balta drobulė“ herojų Antaną Garšvą. Kaip teigė pats pagrindinio vaidmens atlikėjas, „Garšva“ yra išskirtinis meninis projektas ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos mastu.

M. Mordasovas pasidalijo mintimis apie karjeros šokių pasaulyje pradžią, santykį su karu gimtinėje ir iššūkius tik kūno kalba įkūnijant vieną emociškai sudėtingiausių lietuvių literatūros herojų.

Įkūnijo romano personažą

– Naujausiame projekte „Garšva“ įkūnijote psichologiškai itin sudėtingą personažą Antaną Garšvą. Kokį įspūdį apskritai jums paliko garsusis A. Škėmos romanas „Balta drobulė“?

– Kai T. Baužui kilo mintis statyti šokio spektaklį–filmą pagal šį kūrinį, jis pakvietė prisijungti ir aš net nedvejodamas sutikau. Šis romanas yra neabejotinai liūdnas, minorinis, tačiau kartu priverčia susimąstyti ir apie savo gyvenimą, priimamus sprendimus bei reakcijas į skirtingas gyvenimo situacijas.

– Kokie didžiausi iššūkiai kilo, siekiant labiau įsijausti į pagrindinį romano „Balta drobulė“ veikėją?

– Tikriausiai sunkiausia buvo įsijausti į tą pakankamai depresyvią nuotaiką, atrasti tinkamas mintis, norint kuo stipriau įsikūnyti į personažą. Sunkiausia buvo įžvelgti personažo gyvenimo tikslą ir prasmingumą gana sudėtingoje jo kasdienybėje.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Karas – baisiausias košmaras

– Šiais laikais, bendraujant su žmogumi iš Ukrainos, labai sudėtinga nepaliesti skaudžios karo temos. Kaip ir kiek šis žiaurus karas jūsų tėvynėje paveikė jus asmeniškai?

– Pirmiausia norėčiau padėkoti visiems mūsų šalies kariams. Dėl jų pastangų šiandien galiu jaustis ramesnis dėl savo šeimos narių, giminaičių ir draugų saugumo. Šis karas yra itin žiaurus ir baisus. Labai norėčiau, kad apie tokio karo baisumus mano tauta apskritai niekada nebūtų sužinojusi. Jis atnešė daugybę mirčių, suluošintų gyvenimų.

Žinoma, šis karas labai pakeitė ir mane. Jo pradžioje apskritai nenorėjau nieko daryti, porą mėnesių sunkiai suvokiau, kas vyksta, gyvenau lyg baisiausiame košmare, iš kurio niekaip nepavyko pabusti. 2022 m. kovą pas mane į Klaipėdą atvyko du jaunesni mano broliai ir iki šiol čia gyvena. Man dėl jų daug ramiau, tačiau mano tėvai vis dar yra likę Kijeve, todėl kasdien viliuosi, kad jiems nieko nenutiks. Per visą šį laikotarpį nuolat aukoju pinigus įvairioms Ukrainos organizacijoms, savanoriams, ligoninėms ir labai tikiuosi, kad žmonės ir toliau šioje kovoje rems Ukrainą kaip tik gali. Dabar mums liko tik skaičiuoti dienas iki Ukrainos pergalės prieš besieles, grobuoniškas būtybes.

Sujungė dvi meno formas

– Naujoji T. Baužo „Baltos drobulės“ interpretacija išsiskiria menine forma. Ar buvo sunku dirbti šiame projekte, kuris jungia dvi meno formas?

– Tai buvo labai įdomi ir išskirtinė patirtis, sujungiant kiną ir šokio teatrą. Tai man labai patiko. Visuomet norėjau dalyvauti tokiame projekte, ir esu labai dėkingas Taurūnui už galimybę būti to dalimi, taip pat visai komandai už didžiulį profesionalumą ir puikią atmosferą viso kūrybinio proceso metu.

– Ar buvo sunku vien judesiais įkūnyti kūrinį, kurio didžiausias išskirtinumas – savitas rašymo ir kalbos stilius? Kas jums labiausiai padėjo vien per šokį atskleisti Antano Garšvos psichologinį portretą?

– Tai tikrai nebuvo lengva užduotis, tačiau manau, kad mums tikrai neblogai pavyko atskleisti Antano Garšvos minčių pasaulį ir jo kasdienybės atmosferą. Režisierius T. Baužas aiškiai man išdėstė savo viziją, todėl jo patarimai ir pamokymai labai padėjo įkūnijant šį sudėtingą personažą.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Laukia publikos reakcijos

– Jūsų nuomone, kas galėtų suintriguoti publiką?

– Visų pirma, savo išraiška ir forma tai yra kitoks meninis projektas, nei Klaipėdos ar net visos Lietuvos publika yra įpratusi matyti. Be to, naujasis performansas yra paremtas vienu žymiausių ir moderniausių Lietuvos literatūros kūrinių, kuris atskleidžiamas filmo–šokio spektaklio formatu. Todėl su nekantrumu laukiu publikos reakcijos ir minčių apie šį projektą. Jei bus susidomėjimas, parodysime jį dar ne kartą.


Šokio ir kino performansą „Garšva“ kūrė režisierius T. Baužas, baleto artistas M. Mordasovas, operatorius, montuotojas Sergejus Bezuglovas, kompozitoriaus Jonas Raudonius, grimo dailininkė Rima Balsienė, garso režisierius Kristijonas Lučinskas, šviesų dailininkas Aleksandras Popovas, prodiuseris Tomas Jašinskas, fotografė Eglė Sabaliauskaitė, komunikacijos partnerė Edita Valinčienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SB

SB portretas
Ačiū visiems už premjerą!!!
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių