Apima penkis skyrius

Apie tai, kaip muziejus kūrėsi, kaip gyveno skirtingais laikais, bus galima sužinoti apsilankius jau vakar atvertoje lauko parodoje, kuri eksponuojama muziejaus kiemelyje.

Parodoje bus galima pamatyti net praeities žinovams įdomių ir nematytų kadrų.

Retai besilankantiesiems panašiose vietose verta pasakyti, kad tai yra kiemas su įspūdinga siena, primenančia nuplėštą senovišką tapetą.

Muziejus išgyveno tris laikotarpius: prieškario, kai vadintas krašto muziejumi, kraštotyros – sovietmečio ir Nepriklausomybės metų, kai gavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vardą.

Dabar jį sudaro Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Kalvystės, Pilies muziejai, Tremties ir rezistencijos ekspozicija bei Skulptūrų parkas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys teigė, kad šimtmetis yra gera proga prisiminti paties muziejaus istoriją, kuri atspindi ir miesto istorijos lūžius.

Pasirengimas: Z. Genienė žadėjo, kad apžiūrėdami lauko ekspoziciją lankytojai patirs įdomią ir daugeliui dar negirdėtą muziejaus istoriją. / V. Jašinskaitės nuotr.

Tai, kad 1924 metais Klaipėdoje atsirado muziejus, byloja apie miesto intelektualinio potencialo buvimą.

Muziejai Europoje buvo kuriami, kaip saugyklos, jais siekta pasididžiuoti istorine praeitimi, vėliau jie pradėjo formuoti žmonių tautines ar tapatumo vertybes. Klaipėdoje muziejus kūrėsi taip pat, kaip bandymas rasti bendrą kalbą palaikantiesiems lietuvių kultūrą.

„Dabar muziejus yra ne tik kultūrinės atminties saugojimo institucija. Mes kalbame apie klaipėdietišką lietuvių mentaliteto bei identiteto formavimą. Klaipėdos kraštas ir miestas turi labai komplikuotą istoriją. Čia nėra bazinės etninės bendruomenės, kuri galėjo būti miesto kūrėja XIII amžiuje. Gyventojai čia pasikeitę, atėję iš kitur. Todėl Klaipėdos muziejaus funkcija – formuoti pagarbą ir meilę miestui bei klaipėdiečio tapatumą, kad žinodamas istoriją jis nesijaustų čia svetimas, o jis yra vėliausias klaipėdietis. Mūsų tikslas – padėti žmonėms jaustis šiame mieste komfortabiliai ir išmokyti gerbti Klaipėdą“, – teigė J. Genys.

Monetos – pieno butelyje

Neseniai muziejininkai sukūrė sovietmečio ekspoziciją, kurią apžiūrėję jauni žmonės galėtų pažinti sovietmetį, o vyresni – diskutuoti ir dalintis savo prisiminimais.

„Tai yra praeitis. Apie ją turime kalbėti. Eksponuojame labai unikalių dalykų. Šios ekspozicijos plačiai dar nesame pristatę, neabejojame, kad lankytojus ji sudomins“, – atviravo muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Ji pasakojo, kad metų pabaigoje lankytojai pamatys ir atnaujintą Atgimimo laikotarpio ekspoziciją.

Neseniai įsigytus Petro Dusburgiečio kronikos kopijos ir Christopho Hartknocho veikalo „Senoji ir naujoji Prūsija“ pagrindu bus parengta ekspozicija apie Prūsijos istoriją nuo seniausių laikų iki Prūsijos karalystės įsikūrimo 1701 metais.

Populiarumas: viena populiariausių tapo prieš šešerius metus muziejininkų įrengta pokariui skirta ekspozicija. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Atnaujinta numizmatikos ekspozicija, kuri, edukatorių teigimu, ypač domina moksleivius.

Vienas naujesnių eksponatų šiame skyriuje – 150 monetų lobis, rastas kol kas neužstatytame Didžiosios Vandens gatvės sklype, atspindintis miesto gyvenimą per kelis šimtus metų.

Naujausią mįslę užminė radinys pernai rekonstruotame Skulptūrų parke. Kasant tranšėją rastas tarpukario Lietuvos litro talpos pieno butelis, su sovietinėmis, iki 1961 metų piniginės reformos monetomis.

Kol kas neaišku, kas ir kokiam tikslui kapinių teritorijoje jas paslėpė.

Atspindėjo krašto praeitį

„Lietuva buvo drąsi šalis, ji kūrė valstybę: steigė bankus, muziejus, universitetą. Archeologijos entuziastas Petras Tarasenka buvo prie muziejaus kūrimo ištakų. Tuo metu tarnavęs 7-ajame Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke, jis kvietė vienyti pastangas steigiant muziejų ir kėlė mintį, kad tai turėtų būti ne tik Klaipėdos krašto, bet visos Vakarų Lietuvos istorijos-archeologijos muziejumi. Kiti muziejaus kūrėjai buvo labiau realistai ir iškart siūlė kurti krašto muziejų, išsyk paskaičiuodami, iš ko jis bus išlaikomas“, – pasakojo Z. Genienė.

Naujai sukurtas muziejus paveldėjo 1910 metais įkurto miesto muziejaus daiktus.

Praeities reliktus rinko ir 1904 metais įkurta evangelikų liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo draugija „Sandora“, atstovavusi lietuvių tautiniam sąjūdžiui.

1924 metais jie susivienijo, ir buvo įkurtas krašto muziejus.

Jam porą metų vadovavo P. Tarasenka, vėliau šį darbą dirbo pedagogai Martynas Kaulius ir Emilis Nauburas.

Tilpo keliuose kambariuose

Į muziejaus draugiją įstojo magistratas, Klaipėdos apskrities valdyba, oficialios valdžios įstaigos rėmė jį ne tik pinigais, bet ir eksponatais.

To meto muziejus buvo savotiška artefaktų saugykla, kad vis labiau nebenaudojami buityje daiktai ir archeologiniai radiniai būtų išsaugoti ateinančioms kartoms.

Tai buvo visuomeninis muziejus, jis išsilaikė iš renkamo muziejaus draugijos nario mokesčio. Būtent todėl nusipirkti kokį daiktą buvo retas atvejis.

Vienas tokių buvo iš Šiaulių kunigo už 150 litų nusipirktas lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, išleistas apie 1800 metus.

Dokumentuose fiksuota, kad muziejus turėjo, bet istorijos verpetuose prarado Klaipėdos pilies komtūro kandeliabrą (žvakidę), Septynmečio karo metu (1756–1763) Klaipėdoje buvusio Prūsijos pulko vėliava, kuri rusų buvo paimta kaip karo trofėjus, nuvežta į Peterburgą, o vėliau Rusijos carui susitikus su Prūsijos karaliumi grąžinta.

Prieškariu muziejus turėjo nemažą numizmatikos bei archeologinių radinių kolekciją.

Muziejininkai vykdė ir kraštotyrinę veiklą: rinko vietovardžius, registravo senas sodybas, kuriose buvo įdomių ir vertingų etnografinių artefaktų. Darbuotojai negalėjo jų kaupti, nes neturėjo tam patalpų, mat keliavo iš vietos į vietą.

Pradžioje muziejus glaudėsi direktorijos name prie reformatų bažnyčios, vėliau persikėlė į dabartinę S. Šimkaus gatvę, kur dabar yra konservatorija, vėliau jį priglaudė „Aukuro“ draugija, dabartinėje S. Daukanto gatvėje (tuo metu ji vadinta Simono Dacho vardu).

Lietuviai turėjo tikslą parodyti krašto baltiškąją tradiciją. Vėliau, augant politinei įtampai krašte, iš krašto muziejaus valdybos išstojo visi vokiečiai.

Jonas Genys / V. Jašinskaitės nuotr.

Norėjo skirti Vytautui Didžiajam

1930 metais po Lietuvą keliavo Vytauto Didžiojo paveikslas, mat buvo minima 500 metų jo mirties sukaktis. Tais metais vienas didžiausių darbų buvo Vytauto Didžiojo muziejaus steigimas Kaune ir Klaipėdoje.

Todėl buvo nutarta, kad toks muziejus turi būti įsteigtas beveik sunykusioje Klaipėdos pilyje.

Ten turėjo persikelti ir krašto muziejus, galbūt – ir muzikos mokykla. Piliavietė turėjo tapti kultūros centru su apžvalgos bokštu.

Mūsų tikslas – padėti žmonėms jaustis šiame mieste komfortabiliai ir išmokyti gerbti Klaipėdą.

„Buvo pašventintas kertinis akmuo, rinkti pinigai. Visame krašte tam reikalui buvo surinkti 5 tūkst. litų. Adomas Brakas paruošė muziejaus eskizą. Tai turėjo būti istorinės atminties vieta piliavietės teritorijoje, kur vyktų paradai ir švenčiamos šventės. Ši vizija prieškariu dėl istorinių peripetijų užgeso, o mūsų laikais išsipildė. Apie tai visada žinojome, bet kai, ruošdamiesi muziejaus 100-mečiui, dar kartą pamatėme, suskambo naujas Pilies muziejaus akcentas“, – istorijos paraleles įžvelgė Z. Genienė.

Ragino grąžinti vertybes

Po 1939 metų, kai kraštas buvo aneksuotas nacistinės Vokietijos, muziejus buvo uždarytas ir neveikė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Vertybės liko muziejaus patalpose, ir, panašu, karo metais įstaiga neveikė, nes jas prižiūrėti buvo paskirtas Nidos muziejaus įkūrėjas.

Tyrinėdami pokarinius aprašymus muziejininkai susidarė įspūdį, kad pastatas Simono Dacho gatvėje, priešais „Ryto“ spaustuvę, kur veikė muziejus, nors ir buvo šiek tiek apgriautas, bet muziejaus rinkiniai buvo išlikę.

Tik pokariu sukauptos vertybės pradėtos grobstyti.

„Požiūris į muziejaus rinkinius buvo sovietinis, tarsi tai būtų bešeimininkis turtas, o tai reiškia – visų. Apie tai sprendžiame iš likusių liudijimų, kad 1948 metais, organizuodami muziejų, darbuotojai ragino klaipėdiečius grąžinti, atiduoti, atvežti pasisavintus daiktus. Kai kurie muziejaus inventoriniais numeriais pažymėti daiktai sugrįžo tais pačiais ar vėlesniais metais. Vienas tokių radinių – Zapyškio bažnyčios apmatavimo dokumentai į muziejų buvo atnešti po 1950-ųjų. Keli šimtai eksponatų pateko į Kretingos muziejų, matyt, kažkoks protingas žmogus juos paėmė ir taip išsaugojo. Vėliau kretingiškiai grąžino šiuos daiktus“, – apie muziejaus rinkinių likimus pasakojo Z. Genienė.

Bene prieš 15 metų Istorijos skyriaus vedėja sulaukė keisto skambučio. Rusiškai kalbėjusi moteris prisistatė rašanti apsakymus ir papasakojo, kad jos pažįstami, gyvenantys I. Kanto gatvėje, turi lėlę, pažymėtą Klaipėdos krašto muziejaus ženklu. Tačiau, kur yra ta lėlė ir ar ją būtų galima atgauti, neatskleidė.

Dovana: pernai minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį šalies Prezidentas Gitanas Nausėda muziejui padovanojo sukilimo vado Jono Budrio grafiną. / I. Kiseliovaitės nuotr.

Išsivežė, kas brangiausia

1945 metų lapkritį uostamiesčio vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas pasirašė nurodymą įkurti Klaipėdos atstatymo muziejų. Tikslas – fiksuoti bei rinkti duomenis apie miesto atstatymo darbus.

Tiesa, šių duomenų nespėta surinkti.

Tik 1948 metais Sovietų Sąjungos ministrų tarybos nutarimu Klaipėdoje, kaip ir kitų apskričių centruose, įsteigtas muziejus. Tada jam buvo deleguota ideologinio poveikio paskirtis.

Vis dėlto sykiu vyko ir kraštotyrinis darbas. Tada daug kas priklausė nuo darbuotojų, daugelis jų siekė išsaugoti išvykstančių į Vokietiją vietos gyventojų buities reliktus. Dabar šie eksponatai sudaro muziejaus aukso fondą.

Išliko liudijimas, kad vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, toks Borodočenko, gavęs paskyrimą dirbti kažkur kitur, išsivežė, jo nuomone, vertingesnius muziejaus eksponatus.

Sovietmečiu kraštotyros muziejus turėjo savo padalinius Nidoje, Šilutėje, Liaudies meno skyrių ant Jono kalnelio (čia dabar įsikūrusi Evangelikų liuteronų bažnyčia), Jūrų muziejus taip pat yra buvęs kraštotyros muziejaus dalimi. Net Parodų rūmai yra buvęs muziejaus skyrius, o Didžiojoje Vandens gatvėje, kur dabar veikia muziejus, buvo liaudies ūkio paroda.

Kas muziejuje buvo sukaupta iki karo, žinoma tik nuo 1931 metų, kai pradėtas vesti dienynas, kuriame registruoti gaunami eksponatai.