Geresnio gyvenimo paieškos šilutiškę Vidą (vardas pakeistas – A.D.) atviliojo į Klaipėdą. Moteris, viena auginanti keturis vaikus, iš kurių du – neįgalūs, pasirodo, ir uostamiestyje nelabai kam reikalinga. Nes savivaldybės Socialinės rūpybos skyriuje ji sulaukė priekaištų, esą kodėl neliko gyventi "savo Šilutėje".

Negalėjo rasti darbo

Iš Šilutės kilusi, į penktą dešimtį įžengusi elegantiška tvarkinga moteris viena augina keturis vaikus – dvi paaugles mergaites ir du vyresnius sūnus, kurie abu – neįgalūs. Vienas jų turi neišsivysčiusias rankas ir sutrikusį regėjimą, kitam diagnozuota dalinė protinė negalia.

Vida neseniai išsiskyrė su vyru, – ne kiekvienas pajėgus pakelti tokius likimo siųstus išbandymus. Šilutėje darbą rasti faktiškai buvo neįmanoma, nuosavo būsto ji irgi neturėjo. Todėl Vida nusprendė kraustytis į Klaipėdą, kur didesnė tikimybė įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui.

"Šilutėje stovėjome eilėje gauti socialinį būstą, bet mums pasakė, kad geriau nė nesitikėtume. Tada nusprendėme kraustytis į Klaipėdą, nes tai vis tiek – didmiestis, kur daugiau darbo vietų. Čia atsikėlėme prieš porą metų. Išsinuomojome butą, darbą gavau nesunkiai. Mergaitės lanko mokyklą, berniukai mokosi Jaunimo centre. Gyvenimą labai palengvintų, jei turėtume nuolatinį stogą virš galvos", – dėstė moteris.

Neįgaliųjų integracija – fikcija

Tačiau viena bėda – ne bėda. Vaikai moteriai ne ką tegali padėti. Vyriausias sūnus, 21 metų vaikinas, turi gana sunkią fizinę negalią: ant abiejų rankų – tik po du pirštus.

Vis dėlto Neįgaliųjų reikalų departamento komisija jį pripažino 35 proc. darbingą. Tai reiškia, kad jis gali dirbti bei užsidirbti pragyvenimui ir socialinė parama jam nepriklauso.

"Vaikas trejus metus mokėsi Radviliškyje viešbučio darbuotojo specialybės ir negavo darbo. Rašiau net socialinės apsaugos ir darbo ministrei. Darbo birža šiaip taip pasiuntė ji mokytis į Jaunimo darbo centrą profesinei reabilitacijai. Tačiau jau dabar man pasakė: na ir kas, kad jis baigs tuos mokslus, dar pusę metų gaus stipendiją, tačiau vis tiek niekur taip ir neįsidarbins", – tvirtino motina, kuriai šią liūdną tiesą atskleidė sūnaus mokytojai.

Vida teigė, kad vėl galvą nuleidusi ėjo į Neįgaliųjų reikalų departamentą, tikėdamasi supratingumo ir užuojautos.

"Aš noriu išsiaiškinti, kiek jie gali tyčiotis iš manęs ir mano vaiko? Jam gi rankos neužaugs, nepriima jo tokio į jokį darbą. Na, tegul suteikia bent simbolinį darbingumą, kad gautume bent šiokią tokią valstybės paramą, nes pats jis niekada tokiomis sąlygomis neužsidirbs pragyvenimui", – teigė moteris.

Komisija mamą pasiuntė pažymų pas traumatologą ir psichiatrą. Esą traumatologas patarė vaiko nebekankinti, operacijų nebeplanuoti, nes esą tai gali tik dar labiau jam pakenkti. Gydytojas labai stebėjosi, kad jam suteikė tokį aukštą darbingumo procentą.

Kitas sūnus turi protinę negalią. Irgi mokosi viešbučio darbuotoju, bet dėl jo kol kas nėra didesnių problemų.

Pati Vida ėmė mokytis virėjos amato, kad gautų geresnį darbą. Ji dar tikisi kada nors užsidirbti ir įsigyti savo butą.

"Tikiu, kad galiu, juk turiu rankas ir kojas, galiu dirbti. Žinau, ko siekiu ir dėl ko. Vaikams daugiau nėra į ką atsiremti", – sakė moteris.

Užuovėją rado Melnragėje

Atsikrausčiusi į Klaipėdą, Vida butą nuomojosi iš asmens, kuris veikiausiai apie savo verslą nedeklaravo Mokesčių inspekcijai.

Kažkam užkliuvo ši šeima ir būsto savininką įskundė. Šis kažkodėl buvo įsitikinęs, kad tai padarė pati Vida, tikėdamasi, kad sumažins nuomos mokestį.

Buto šeimininkas liepė moteriai kraustytis lauk, o pats turėjo sumokėti nemenką baudą už neįteisintą verslą.

Vida iš nuomojamo buto turėjo kraustytis su keturiais vaikais prieš pat Kalėdas. Tačiau neturėjo kur.

Čia jai ranką ištiesė sodybos "SOS vaikai" vadovė Virginija Kairienė. Moteris vis dar bylinėjasi su savivaldybe, kad apleistų socialinei veiklai jai suteiktas patalpas Melnragėje.

Artimiausio teismo sprendimo laukiama po mėnesio, sausio 28-ąją. Miestui esą tokių paslaugų nereikia. Bet akivaizdu: jei ne V.Kairienė, Vida su vaikais būtų likusi Klaipėdos gatvėje.

Klerkų akibrokštas

Vis dėlto uostamiestyje socialiniai būstai irgi labai geidžiami. Jų čia laukia keli tūkstančiai asmenų.

Tikimybė sulaukti savivaldybės buto galbūt atsiras tik po dešimties metų. Tą patį išgirdo ir Vida, kuri dar pernai stojo į šią eilę.

"Ėjau, prašiau, sakiau, kad turiu du neįgalius vaikus ir dar dvi nepilnametes mergaites. O man atrėžė, kad mano vaikai nėra tokie jau dideli invalidai, juk nėra nevaikštantys. Ir pasiūlė gyventi bendrabutyje. Negaliu aš ten kraustytis viena su vaikais. Per silpna esu, kad apginčiau juos nuo ten klestinčių baisybių, nenoriu, kad jie augtų tokioje aplinkoje. Mes ten pražūsime, kokia ateitis laukia mano vaikų?" – baisėjosi Vida.

Labiausiai moteris esą pasijuto įskaudinta, kai Socialinės paramos skyriuje Laukininkų gatvėje viena darbuotoja papriekaištavo, ko ji apskritai atvažiavo į Klaipėdą.

"Labai širdį užgavo, kai ji man pasakė, ko aš čia iš viso į Klaipėdą atvažiavau iš tos savo Šilutės ir dar buto noriu. Bet negalėjau ten išgyventi, darbo nebuvo. Ir kodėl aš negaliu gyventi, kur mums geriau, kokią ji turi teisę taip bendrauti su žmonėmis, atėjusiais pagalbos? Ar iš gero gyvenimo prašinėju padėti? Galbūt ir jai kada taip atsitiks, kai ji neteks tos savo valdiškos kėdės", – apmaudą liejo moteris.