Lietuvoje žinoma apie seniausius dvarus, piliakalnius, kūlgrindas, bet beveik nieko arba mažai kas žinoma apie jūrinį paveldą ir dar mažiau tam skiriama dėmesio. Netgi Klaipėdoje, kur kasmet aprašomi 2–3 paveldo objektai, jūriniam paveldui skiriamas tik paviršutiniškas dėmesys.

Paminklai – nežinomi

Didelę spragą jūrinio paveldo, tiksliau jūrinę senovę liudijančių daiktų išsaugojimo srityje ketina užpildyti parengus paveldo tyrimo gaires. Jų iniciatoriai yra Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyrius, Lietuvos jūrų muziejus ir Mažosios Lietuvos muziejus.

Pakrančių ir jūrinio bei povandeninio kultūros paveldo tyrimo gairės jau beveik parengtos ir bus teikiamos tvirtinti Klaipėdos savivaldybės tarybai. Gairės apibrėš visus materialus bei nematerialus pakrančių, jūrinio ir povandeninis kultūros paveldo objektus miesto teritorijoje.

Kiek tokių objektų yra Klaipėdoje, šiandien niekas negalėtų atsakyti. Bus tiriami visi įmanomi materialiniai ir nematerialiniai daiktai, pradedant antikvariniais, daugiau kaip 50 metų amžiaus daiktais, jūrinėmis ir upeivių tradicijomis, kalba, amatais, kulinariniu paveldu, kitomis išraiškos priemonėmis ir baigiant laivais, senaisiais uostų krovos objektais, krantinėmis, pramonės paveldu, po vandeniu esančiais daiktais.

"Materialinių galimybių tirti jūrinius objektus nebus daug. Todėl reikės tiksliai apsispręsti, pagal kokius kriterijus tyrimus atlikti pirmiausiai. Jūrinio paveldo objektų tyrimai bus numatyti parengtame plane", – tikino Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška.

Pinigų – iš uosto

Kaip ir daugelyje sričių, šiandien pagrindinis klausimas, iš kur imti lėšų jūrinio paveldo tyrimams? Vykdyti tyrimus lyg ir paskatinęs Kultūros paveldo departamentas šiandien nuo pažado skirti paramą tarsi "nusiplauna". Ne vien Klaipėdos, bet ir šalies mastu svarbus valstybę reprezentuojantis jūrinis paveldas paliekamas vietiniam finansavimui.

Vilniuje yra mąstoma taip, kad Klaipėdoje ir stiprios jūrinės organizacijos, todėl jos suras pinigų jūriniams tyrimams. Prieš kurį laiką tas klausimas jau buvo keliamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto taryboje.

Tuomet kalbėta apie jūrinio paveldo tyrimams reikalingą maždaug milijono litų sumą.

Galbūt jūrinio paveldo tyrimų problema iš esmės būtų pašalinta keičiant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą? Dabar jame nėra nuostatos, kad uosto finansavimas galėtų būti skiriamas pakrančių, jūrinio ir povandeninio kultūros paveldo išsaugojimui, nors tai yra svarbu Lietuvos jūrinės valstybės įvaizdžiui.

Pajėgų, kurios išaiškintų, aprašytų ir susistemintų jūrinio paveldo objektus Klaipėdoje, yra. Tuo suinteresuotas ir reikalingą įrangą, technologijas, kvalifikuotus specialistus turintis Klaipėdos universitetas, ir Klaipėdos muziejai, ir atskiri jūrinės srities entuziastai.

"Aš jums seniai sakiau, kad visos Lietuvos, kaip jūrinės valstybės įvaizdžio problemos išsispręstų, jei pavyktų sostinę iš Vilniaus perkelti į Klaipėdą", – juokavo jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Tarsi niekam nerūpėjo

Prieš dešimtmetį nuskambėjo tai, kad didžiulė žala jūriniam paveldui buvo padaryta Klaipėdoje, uosto teritorijoje nugriovus istorinę vedlinę (bakeną). Apleisti ir nesaugomi, kartais netgi sąmoningai inspiruoti sunykti griūva seni pastatai.

Šiandien jau pripažįstama, kad didelė klaida padaryta Veterinarijos tarnybai perdavus naudoti šalia uosto esantį buvusio pirmojo uosto kapitono Liudviko Stulpino namą.

"Kad bent kas iš jūrinės bendruomenės ar paveldosaugininkų būtų viauktelėjęs, jog reikėtų išsaugoti jūriniams reikalams, kai "veterinoriams" atidavinėjome L.Stulpino namą. Su nostalgija iš "Baltijos" žvejybos kolūkio laikų prisimenu seną vilkiką, kuriame mėgome rinktis, pasikalbėti. Kiek ten laiko praleista. Kur šiandien tas laivas?" – klausė S.Šileris.

Iki šiol ne senieji jūriniai laivai, nei jūrinę istoriją turintys pastatai pernelyg niekam daug nerūpėjo. Dar daugiau – jūrinis paveldas netgi turi ir nemažai "priešų". Egzistuoja vadinamoji juodoji rinka, kurioje parduodamos vertybės, pavogtos iš pakrančių ir jūrinio bei povandeninio kultūros paveldo objektų.

Siekdamos didesnio pelningumo, dalis uosto bendrovių neatsižvelgia į viešąjį interesą saugoti gamtos ir kultūros paveldą, stengiasi jį pašalinti, kad netrukdytų plėtrai.