Klaipėdietis prasitarė žinantis, kur paslėptas Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų žydų auksas. Vyras galimą lobio vietą jau parodė žydų bendruomenės atstovui. Jei versija pasitvirtintų, tai būtų bene vienintelis atvejis Lietuvoje, kai paslėpto aukso legenda virto tikrove.

Istorija verta detektyvo

Klaipėdietis Stanislovas (vardas pakeistas) ilgai slėpė tikslią vietą, kurioje gali būti užkastas žydų auksas, kol po publikacijos dienraštyje "Klaipėda" apie Pasaulio teisuolius (žmones, karo metais gelbėjusius žydus), ryžosi ieškoti žydų bendruomenės atstovų, kuriems ir perdavė žinią apie galimai žemėje glūdinčias holokausto aukų brangenybes.

Visoje Lietuvoje mažuose miesteliuose prieškaryje didžioji dalis gyventojų buvo žydai. Dauguma jų – pasiturintys žmonės.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir kilus lig tol neregėtoms masinėms žudynėms, žydai išslapstė savo užgyventą turtą. Manoma, kad dalis jo nesurasta iki šiol.

Stanislovas papasakojo, kad viename Kretingos rajono miestelyje gyvenusi turtinga žydė, nujausdama tragišką lemtį, savo tarnaitei lietuvei prasitarė, jei jiems kas nors atsitiktų, ši nueitų ir išsikastų paslėptas brangenybes.

"Tiek, kiek ten paslėpėme, užteks jums, jūsų vaikams ir anūkams", – prieš tragišką lemtį esą prasitarusi moteris.

Tą naktį baltaraiščiai išsivedė visus miestelio žydus į netoliese esantį mišką ir sušaudė. Tarnaitė paslaptį apie užkastą lobį saugojo dešimtmečius ir ją papasakojo tik savo anūkams. Taip

Stanislovas esą ir sužinojęs šitą istoriją.

Klaipėdietis tikino, kad žydų aukso lig šiol niekas neišdrįso išsikasti ir jis žinąs, kur viskas paslėpta. Paslaptį vyras patikėjo Klaipėdos žydų bendruomenės atstovams, nes tai – jų tautiečių turtas.

Svetimas turtas laimės neneša?

Kodėl niekas iki šiol neišsikasė šitų žydų turtų, jei žinojo, kur jie paslėpti?

Galima spėti, kad paslaptį saugojo padorūs žmonės, kuriems žydų tragedija sukėlė didelį šoką. Jie buvo tikintys žmonės ir jiems buvo didžiulė nuodėmė pasinaudoti turtu, juolab, žinant, kokiomis aplinkybėmis žuvo jų savininkai.

"Keliaudami po Lietuvos miestelius, kuriuose gyveno žydų bendruomenės, išgirdome daug pasakojimų iš anų laikų. Pasakojo, kai prasidėjo žydų parduotuvių plėšimas, vienas kaimo berniukas lietuvis pasiėmė dviratį, nes jo labai norėjo. Kai tuo dviračiu parvažiavo namo, tėvas paliepė jam jį grąžinti pagrasinęs, jog svetimas turtas laimės neatneša", – prisiminė Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis.

Pasak jo, tikrai ne visi žmonės tuo baisiu laikotarpiu elgėsi niekšiškai, dalis jų į tuos įvykius nesikišo, dalis – pripažinti Pasaulio teisuoliais už žmogiškumą ir drąsą karo metu gelbstint žydus.

Kur dingo žydų turtai?

Iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 tūkst. žydų. Po holokausto, kai žydai buvo masiškai išžudyti, jų liko vos dešimtadalis.

"Nemažai turto susigrobė tie, kurie šaudė, visa kita galėjo atitekti vietiniams gyventojams. Gandų apie paslėptą žydų auksą Lietuvoje yra labai daug, tačiau pirmąkart į mus kreipėsi žmogus, kuris tiksliai nurodė vietą, kur reikia ieškoti. Ar yra prasmė jį išsikasti, net nežinau", – dvejojo žydų bendruomenės atstovas.

Žurnalistas Eugenijus Bunka pasakojo, kad Mažeikų rajone Pikelių kaime sutiko tokią Šneiderienę, kurios tėvas ir mama Ylakiuose prieš karą prižiūrėjo kelias žydų parduotuves ir taip vertėsi.

"Kai prasidėjo visa ta bjaurastis, pirmosiomis karo dienomis vienos parduotuvės savininkė atėjo pas Šneiderienės mamą ir paprašė, kad ji pasaugotų šeimos brangenybes ir religinės paskirties indus. Ta žydė nesitikėjo, kad juos sušaudys, ji manė, jog juos išveš į Palestiną ir, kai ji tenai nuvyks, Šneiderienės mama turėtų jai persiųsti jos paliktą turtą", – pasakojo E.Bunka.
Lietuvė nesutiko, nes nebuvo tikra, ar sugebės išsaugoti tuos daiktus. Esą, jeigu jai pačiai bus bėda, ką nors iš to turto parduos, kaip ji atsiskaitys su savininke?

"Kad nebūtų pagundos, moteris atsisakė priglobti svetimas brangenybes. Ji teigia negirdėjusi, kad kas nors prisiėmė jas saugoti. Gali būti, kad tie turtai yra paslėpti žemėje", – mano E.Bunka.

Beje, Pikeliuose ilgai sklandė legenda apie aukso veršį. Tai neturi nieko bendro su I.Ilfo ir J.Petrovo kultine istorija apie avantiūristą O.Benderį.

"Pasakojama, kad sinagogoje kažkada stovėjusi auksinio veršio skulptūra, kuri po karo dingo. Bet esą kažkas Pikeliuose ją turi, tik neprasitaria, ir niekas to aukso veršio iki šiol nerado", – sakė E.Bunka.

Deimantai paskendo dulkėse?

E.Bunka pasakojo girdėjęs dar vieną istoriją apie deimantus. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis vieno Žemaitijos miestelio žydų tautybės vyrus surinko ir sušaudė, liko moterys, seniai ir vaikai. Visus juos suvarė į sinagogą.

"Vaikams buvo smalsu, kaip ten viskas atrodo, vienas jų užsilipo ant krosnies, rado maišelį su "stikliukais" ir jį pasiėmė. Kai jie išėjo į lauką, vienas vaikų sako: negerai padarei, negalima nieko imti iš sinagogos, tada tas sviedė maišelį priekaištautojui. Maišelis buvo neužrištas ir tie "stikliukai" išbyrėjo", – pasakojo E.Bunka.

Šios istorijos dalyvis išgyveno holokaustą, ir po to žurnalistui tvirtino, kad tik tada, kai suaugo, suvokė, jog tame maišelyje buvo deimantai. Ar jis bandė ieškoti tų "stikliukų", tada pažirusių į dulkes, niekam neprasitarė. Veikiausiai, deimantai taip ir prasmego žemėje.

Juodoji senienų rinka

Paradoksalu, bet antikvariatuose senovinių žydų apeiginių relikvijų ar kokių kitų daiktų su jų simbolika, kuri liudytų, jog daiktai galėjo priklausyti žydų šeimoms, beveik nebūna. Tokiais daiktais prekiaujama ne viešai.

"Antikvariatuose tokių dalykų nepamatysi, pas juos visi daiktai registruoti knygose. Tų daiktų, kurių įsigijimo kilmė abejotina, niekas nerodo, klientų ieškoma kitais kanalais. Mes nežinome, ar antikvarai iš tiesų prekiauja tokiais dalykais, tačiau kad neoficiali senienų rinka egzistuoja, neabejotina", – įsitikinęs paveldosaugininkas Vitalijus Juška.

"Visai neseniai vienas žmogus man siūlė pirkti senovinį kilimą, kuriame išausti Jeruzalės vaizdai su žydais. Akivaizdu, kad daiktas dar prieškario laikų. Tas pardavėjas norėjo gauti nerealią sumą, už kilimą prašė ne mažiau 10 tūkst. eurų", – pasakojo F.Puzemskis.

Pašnekovo teigimu, neseniai jo vienas pažįstamas iš sendaikčių prekiautojo išpirko torą (Penkiaknygę, pagrindinį judėjų religinį-teisinį traktatą), tai – žydų religinė relikvija, kuriomis niekas neprekiaudavo ir ją galėjo paimti tik iš sinagogos.

E.Bunka pasakojo, kad pažįsta kolekcininką, kuris turėjo sidabrinę ranką su ištiestu rodomuoju pirštu, šis daiktas skirtas skaityti torą. Tokio dalyko ne žydai turėti negalėjo. Tad veikiausiai tai irgi gali būti holokausto aukų palikimas.

Avantiūristus vilioja gandai

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys, paklaustas apie lobių ieškotojus, prisiminė dvi garsiausias istorijas krašte – nacių trofėjus tikėtasi rasti Kuršių mariose Preiloje. Buvo dar vienas atvejis Priekulėje, kai lobio ieškota ypač slaptai.

"Į muziejų atėjo paslaptingas žmogus ir pradėjo teirautis, kokios garantijos, kad jis gautų atlygį, jei lobį atiduotų valstybei. Jį domino atlyginimo mechanizmas. Tada jis pasakė, kad žino šalia Priekulės vietą, kur užkastas didžiulis brangių indų lobis", – prisiminė J.Genys.

Muziejaus administracija paskyrė savo archeologą, kad šis prižiūrėtų tą paiešką. Bet nieko toje vietoje nerasta. Žmogus neatskleidė, iš kur jis gavo informacijos apie lobį.
"Lobis dažnai nėra fantazijos rezultatas. Jų juk išties pasitaiko. Džiuginėnų dvare prie Telšių buvo rastas prabangus indų komplektas, dabar eksponuojamas muziejuje. Taigi reikia tikrinti tokias versijas", – įsitikinęs J.Genys.

Komentaras
Laisvūnas Kavaliauskas
Paveldosaugininkas

Tos legendos apie įvairiausius lobius ar nuskendusius tankus labai retai pasitvirtina. Per 13 metų mano darbo praktiką jokių lobių mūsų regione niekas nėra radęs. Tačiau patikrinti menamą lobio būvimo vietą yra įmanoma. Žydų bendruomenei reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą su prašymu. Kai gaus leidimą, reikės išsiaiškinti, kam priklauso žemės sklypas, kuriame užkastas tariamas lobis. Jei tai valstybinis sklypas, – vienas dalykas, jei privatus, teks derėtis su savininkais dėl leidimo kasinėti. Viską sutarus, reikės samdyti profesionalų archeologą, kuris galės atlikti legalią archeologinę žvalgybą. Šiuo metu yra puikios techninės galimybės – georadarai, metalo ieškikliai, juos pritaikius ir kasti nereikėtų, būtų matyti, ar toje vietoje apskritai kas nors yra. Neaišku, kiek rimta ši informacija, bet, manau, sureaguoti reikėtų.