Klausinėja to paties

"Jau baigiu pamiršti savo tikrąjį vardą. Kartą ligoninėje ilgai pralaukęs eilėje taip ir nebuvau pakviestas, nes darbuotoja nesugebėjo jo ištarti", – atsiminė Jamaika.

Nuolat besišypsantis 33-ejų A.Achouras uostamiestyje – apie septynerius metus ir, skirtingai nei dauguma kitų atvykėlių, puikiai kalba lietuviškai.

Gal todėl, kad išskirtinio dėmesio tunisiečiui mūsų šalyje netrūksta. Daugumai smalsuolių įdomu, ką egzotiškos išvaizdos vyras veikia Lietuvos pajūryje.

Dažniausiai žmonės prašo kartu nusifotografuoti, paliesti susivėlusius dredus ir užduoda vienodus klausimus: kuo vardu, iš kur atvyko, ar patinka Lietuvoje.

"Jaučiu į mane nukreiptus aplinkinių žvilgsnius, tačiau patyčių dėl rasės nesu patyręs. Tiesa, kartais tas dėmesys būna įkyrus. Kadangi dirbu padavėju, turiu atsakinėti į tuos pačius lankytojų klausimus. Sezono metu jų būna šimtai, turbūt net kantriausiajam įgristų kartoti tą pati per tą patį", – šyptelėjo pašnekovas.

Neretai jis sulaukia ir komplimentų dėl savo gero lietuvių kalbos mokėjimo.

Dažnai girdžiu, kad Klaipėdoje daug metų gyvenantis rusas taip gerai nekalba lietuviškai, kaip aš.

"Dažnai girdžiu, kad Klaipėdoje daug metų gyvenantis rusas taip gerai nekalba lietuviškai, kaip aš", – prasitarė A.Achouras, dažniau vadinamas Jamaika. Išmokti lietuviškai jam padėjo žmona, be to, jis dažnai žiūri televizorių, daug bendrauja darbe.

Nustebino sniegas

Tunisietis puikiai prisimena tą 2009-ųjų dieną, kai pirmą kartą apsilankė Lietuvoje ir palietė sniegą.

"Buvo labai gili žiema, jei gerai pamenu, spigino 20–25 laipsniai šalčio. Tuo metu Tunise – beveik 40 laipsnių karščio. Įsivaizduokite, kaip keistai jaučiausi. Gerai, kad žmona man patarė į lagaminą įsimesti šiltesnių drabužių, tai nespėjau mirtinai sušalti", – įsijautęs pasakojo pašnekovas.

Pirmoji viešnagė atmintyje išliks dar ilgai. Beveik tris mėnesius Jamaika lindėjo namuose, nes išeiti į lauką, jo žodžiais, buvo keista. Ir, suprantama, labai labai šalta.

Vedė lietuvę

Jamaika yra kilęs iš Hamameto – poilsiautojų pamėgto kurortinio miesto šiaurės rytų Tunise.

Augo keturių vaikų šeimoje, o baigęs mokyklą nutarė studijuoti su viešbučiais ir turizmu susijusią specialybę – rengė nuotaikingus pasirodymus, vaidino, užimdavo atostogautojų vaikus.

Su klaipėdiete Vilma jis susipažino 2008 m. savo gimtajame mieste. Kaip dauguma to krašto gyventojų, dirbo viešbutyje, kur atostogoms buvo apsistojusi lietuvė.

"Sutikau Vilmą restorane. Pradėjome bendrauti, o po beveik pusės metų draugystės apsimainėme žiedais. Vestuvės įvyko Tunise. Jei myli, nėra ko laukti. Jau beveik aštuonerius metus esame kartu", – skaičiavo vyras.

Tunisas – musulmoniška arabų valstybė Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantėje. Ten pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis – nenutrūkstantis turizmas, kitaip tariant, pramogos ir linksmybės. Todėl daugumai kyla klausimas, ar Lietuvoje A.Achouro neužklumpa gimtinės ilgesys.

"Labai pasiilgstu. Hamamete nebuvau dvejus metus. Ten liko mano mama ir du broliai. Dar vienas brolis su žmona šiuo metu gyvena Prancūzijoje. Prieš trejus metus mirė tėtis, tuo metu buvau Lietuvoje ir negalėjau greitai sugrįžti. Bilietai į Tunisą buvo per brangūs, kainavo beveik 3 tūkst. litų", – atviravo vyras.

Biurokratinėse pinklėse

Jamaika kartais pasvajoja, kad jo mama su broliais kada nors galėtų atvykti pas jį į Lietuvą. Nors puikiai susivokia, kad migrantams prasigyventi čia nelengva.

Savo ateitį sieju su Lietuva.

"Norėčiau atsivežti savo jaunesnį brolį, bet kitataučiams sąlygos Lietuvoje labai sudėtingos. Kad gautum nuolatinio gyventojo statusą, reikia įveikti biurokratines kliūtis, daug popierizmo. Ir dabar, per septynerius čia praleistus metus, turiu tik leidimą laikinai gyventi ir dirbti. Dėl to mano galimybės veikti labai ribotos. Bandysiu ieškoti pagalbos Vilniuje esančiame Migracijos departamente. Savo ateitį sieju su Lietuva ir noriu būti visavertis šios šalies pilietis", – tvirtino tunisietis.

Nepaisant biurokratinių trukdžių, gyventi Lietuvoje jam patinka. Klaipėdoje jis susirado draugų, pažįstamų, su kuriais leidžia laisvalaikį.

"Kiek teko girdėti, Lietuvoje per visą šį laiką buvo penki, gal šeši tunisiečiai. Klaipėdoje, mano žiniomis, jų nėra. Turiu vieną draugą iš Alžyro, kuris ketverius metus gyvena uostamiestyje ir vairuoja autobusą. Visai atsitiktinai susitikome prekybos centre. Išgirdau jį kalbant arabiškai, pasisveikinau, taip ir pradėjome bendrauti", – prisiminė pašnekovas.

Rado svajonių darbą

Įsitvirtinti Lietuvoje tunisiečiui nebuvo lengva. Iš pradžių Jamaika sporto klube dirbo treneriu, o kai pramoko kalbos, įsidarbino bare.