Stalinas mirė lageryje

1962 m. spalio 13 d. Dubravlage, lageryje Mordovijoje, mirė Stalinas. Ir tai jokia fikcija.

Miręs asmuo Stalinas tikrai egzistavo, jam buvo 51-eri. Jis – Lietuvos laisvės kovotojas, Tauro apygardos partizanų ryšininkas Stasys Žaliauskas, pasirinkęs Stalino slapyvardį.

Lietuvos partizanas, kuris savo tapatybę slėpė po šiuo garsiu vardu, kruvinąjį diktatorių Josifą Staliną pragyveno beveik 10 metų.

Lietuvos miškuose partizanavo bent trys Stalinai, be S.Žaliausko – Žemaičių apygardos kovotojas Juozas Akavickas (1913–1948 05 13) ir Vyčio apygardos partizanas Petras Kopūstas (1909–1946 12 20), žuvęs Panevėžio apskrityje, Vepų kaime.

S.Žaliauskui ilgiausiai iš jų pavyko išgyventi.

Net 23 Lietuvos kovotojai buvo pasirinkę Plieno slapyvardį, o tai tarsi būtų artima Stalino (rus. stal – plienas) slapyvardžiui.

Tarp romantikos ir konspiracijos

Pokario partizaninį judėjimą ketvirtį amžiaus tyrinėjantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas teigė, kad pirmajame etape dar 1944 m., kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, į partizanus daugiausiai pasitraukė tie lietuviai, kuriems grėsė mobilizacija, tie, kurie sielojosi dėl savo veiklos prieškario ar vokiečių okupacijos metais ir baiminosi, kad gali būti represuoti.

Sąrašas: vienas įdomesnių akcentų, tyrinėjant iš archyvų pateiktus partizanų duomenis, kokius pseudonimus rinkdavosi laisvės kovotojai. (K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Buvo ir trečia kategorija – idėjiniai žmonės, kuriuos sudarė daugiausiai gimnazistai, bet jų esą buvo mažiausiai.

"Dauguma norėjo išvengti kariavimo fronte, rizikos, be to, buvo tokia nuostata, kad Vakarų kariuomenės sumuš vokiečius ir rusus. Tada Lietuva bus laisva. Su tokia motyvacija žmonės dažniausiai ir išeidavo į mišką. Kalbu tik apie 1944 metus. Pradžioje jie ėjo į mišką, kad išlauktų, o ne partizanauti. Paskui situacija ir motyvacija išėjimo į mišką keitėsi, ypač, kai sovietai ėmėsi gyventojų represijų", – pasakojo R.Narvydas.

Buvo partizanas pravardę Bėda, jis į būrį atėjo ieškodamas prieglobsčio, sumuštas stribų.

Tokiu būdu miške atsidūrė nemažai išsilavinusių žmonių, galimas dalykas, vėliau tai turėjo įtakos jų slapyvardžių pasirinkimui.

Dauguma partizanų slapyvardžių – romantiški.

Tai rodo, kad partizanauti išėję asmenys buvo gana išprusę, apsiskaitę, tačiau slapyvardis kartais prilipdavo ir dėl komiškų buitinių aplinkybių.

"Buvo partizanas pravardę Bėda, jis į būrį atėjo ieškodamas prieglobsčio, sumuštas stribų. Po kiek laiko jį apniko parazitai, tai jis pasiskundė kolegoms: "Bėda, utėlės užpuolė". Šie jam ir sako, nuo šiol būsi Bėda, taip jam prilipo šis pseudonimas", – tikino partizanų veiklos tyrinėtojas R.Narvydas.

Istorinių garsenybių vardai

Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtų daugiau nei 12 tūkst. partizanų sąrašų matyti, kad net 5 kovotojai pasirinko dar vieno bolševikų lyderio ir idėjinio priešo Lenino slapyvardį.

Šeima: Vladislovas Mačernis-Miškinis (1919–1948 07 15) iš Žemaičių apygarda (stovi II-as iš kairės) – garsaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio brolis. Šioje fotografijoje yra ir V.Mačernio sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė, taip pat pokaryje talkinusi partizanams ir už tai buvusi nuteista. (V.Mačernio bibliotekos archyvo nuotr.)

Vienas jų – Vladas Senkus (1915–1947) šiuo pseudonimu veikiausiai pasivadino dėl panašaus vardo, kokį turėjo bolševikų vadas Vladimiras.

Hitlerio slapyvardį buvo pasirinkę penki Lietuvos partizanai, dviejų (A.Bareikos iš Ukmergės apskrities ir A.Maženio iš Biržų krašto) tikras vardas buvo, kaip ir nacių diktatoriaus – Adolfas.

Nacių lyderio vardu pasivadinę kovotojai buvo 19–35 metų amžiaus.

Lietuvos partizanų gretose kovėsi du Musoliniai, vienas – Benitas, du Tockiai, trys Rasputinai, trys Žukovai, vienas Magelanas, trys Paleckiai, vienas jų – Justinas Pinkauskas (1923–1948) tokį slapyvardį turbūt pasirinko dėl savo vardo panašumo į sovietinės Lietuvos veikėjo Justo Paleckio vardą.

Partizanų gretose būta ir 10 Čerčilių, 3 Trumenai, vienas jų nežinomas Žemaičių apygardos partizanas, žuvęs 1950 m. vasario 18 d.

Trumeno slapyvardį dar turėjo ir Vyčio apygardos vado pavaduotojas Vacys Burbulis (1917–1951 12 08), žuvęs Ukmergės rajone buvusio Pabaisko valsčiaus Trakų kaime.

Jis dar dangstėsi ir kitu – Bėgūno pseudonimu.

Pasirinkimas: vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų – A.Ramanauskas pasirinko Vanago slapyvardį, kuriuo, beje, naudojosi dar keliasdešimt partizanų. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Konstantinas Bajerčius (1903–1946), Dainavos apygardos kovotojas buvo slapyvardžiu Garibaldis.

Lietuvos miškuose partizanavo 3 Napoleonai, du Saliamonai, trys Samsonai, 4 Cezariai, 2 Spartakai, 4 Kolumbai, trys jų – kovojo Tauro apygardoje.

Paskutinysis Kolumbas – Juozas Sasnauskas buvo nužudytas Maskvoje 1952 m. lapkričio 15 d., jam buvo 26-eri.

Partizanai slapyvardžiais rinkosi ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardus – Vytautą, Jogailą, Skirgailą, Kęstutį, Mindaugą ir kt.

Pasivadindavo ir baltų dievu Patrimpu, šiuo pseudonimu buvo 7 partizanai, iš jų – du būrių vadai.

Tarp partizanų buvo kovotojas, pasivadinęs ir legendinio žynio Lizdeikos vardu.

Rašytojai ir jų personažai

Už Lietuvos laisvę kovėsi 11 Puškinų, trys Gorkiai, trys Kantai, trys Daukantai, šeši Kudirkos ir vienintelis Vaižgantas – partizanas Martynas Andriušas (1915–1951).

Basanavičiaus slapyvardį buvo pasirinkę trys kovotojai, dviejų tikrieji vardai buvo Jonas (J.Botyrius ir J.Lasavickas), jie buvo Dainavos ir Tauro apygardų partizanai.

Partizanavo 7 Cvirkos, vienas jų – Petras Mačiuitis (1921–1952) iš Žemaičių apygardos.

Taip pat – Vinetu – 17 metų Komijoje žuvęs Vitas Aleksandravičius.

Tarp partizanų buvo ir Džo. Tai 20-ies Aleksandras Aleknavičius iš Kęstučio apygardos.

Jaunuolis žuvo lygiai prieš 75 metus, 1946 m. sausio 15 d., Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Dukto miške.

Su sovietais kovojo ir Anykščių Šilelis – partizanas Antanas Žulys (1900–1950 11 01), ir net keturi Pupų Dėdės, vienas jų – Prisikėlimo apygardos būrio vadas 40-metis Vladas Krapavickas, žuvęs 1946 ar 1947 metais Kauno rajone, Kalagiryje.

Dar buvo partizanas Montekristas – Vladislovas Bekintis, žuvo 30-ies.

Vieno vardo neužteko

Kai kurie partizanai dėl konspiracijos turėjo ne vieną, o kelis slapyvardžius.

Nelietuvių kilmės Šakir Sadygov (1919–1951), kuris buvo sušaudytas po sovietų teismo, kaudamasis už Lietuvos laisvę, naudojosi net keturiais slapyvardžiais – Virgūnu, Valiu, Muzikantu ir Almu.

Ignalinos rajone, Dysnos kaime, 1950 m. gruodžio 13 d. žuvo irgi 4 slapyvardžius (Arminas, Dikeris, Girėnas, Žvalgas) turėjęs Kazys Balsys, jam buvo 28 m.

Jonas Andzelis (1923–1948), žuvęs Orijos kaime, Marijampolės rajone, buvo ir Meška, ir Tulpė, ir Dulkė.

Legenda: Tarzano slapyvardį pasirinko S.Guiga, vienas ilgiausiai, faktiškai iki pat savo mirties 1986 m., besislapsčiusių Lietuvos partizanų. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Viljamas Stomberas Žemaičių apygardos štabo narys, žuvęs 1947 m. balandžio 9 d. Telšių apskrityje Plungės valsčiaus Žvirblaičių kaime (gimimo data nežinoma), buvo slapyvardžiu Mjr.Villi (turbūt Majoras Vilis)

Partizanų gretose kovėsi 10 Valterių, vienas jų – Izidorius Flejeris (1917–1947) turėjo dvigubą pseudonimą – Valteris-Pušis.

Trys partizanai turėjo Vermachto slapyvardį, vienas jų – Vermachtas-Čigonas.

Kai kurie partizanai pasirinkdavo labai šmaikščius pseudonimus – Vabalas, Katinėlis, Medutis, Žirnelis, Bandelė, Čiura, Vikšras, Grambuolys.

Buvo ir Jaunikis – Jonas Ušackas iš Utenos apylinkių, vaikinukui buvo vos 16 metų, kai jo gyvybę 1949 m. birželio 6 d. nutraukė okupantai.

Jaunikiu jis veikiausiai buvo pramintas dėl labai jauno amžiaus.

Puskelnių kaime, Marijampolės apskrityje, 1945 liepą žuvo 19 metų Vincas Adomaitis. Jo slapyvardis buvo Šnapsas (degtinė).

Nuo Sakalo iki Vilko

Bene dažniausiai partizanai rinkdavosi gyvūnų pavadinimus.

Lietuvos miškuose kovėsi per pusė šimto Vilkų, du – Geležiniai Vilkai ir vienas – Vaišvilkas, 8 Smaugliai, 80 Sakalų, 59 Vanagai, tarp jų – ir Adolfas Ramanauskas (1918–1957), Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vadas, sušaudytas lapkričio 29 d. Vilniaus kalėjime po teismo.

Lokio slapyvardį pasirinko tik 35, tačiau buvo ir visas tuntas Meškų, taip pat 13 Taurų.

Aro slapyvardis labai patiko bendrapavardžiams, galbūt giminaičiams Aleksoms – Valentinui (1929–1950), Vytautui (1930–1953) ir Juozui (1924–1946). Visi jie buvo pasirinkę šį pseudonimą.

Tarp laisvės kovotojų buvo 59 Tigrai.

Tarp jų – Tigras ir Tigrienė – vyras ir žmona Marcelė Žindžiuvienė (1916–1951) bei Feliksas Žindžius (1912–1950), jie kovojo Tauro apygardoje. Feliksas buvo Žalgirio rinktinės vadas, žuvo Kazlų Rūdos rajone, Ardzijauskų kaime.

O štai partizanė Eleonora Žvirblienė buvo pasivadinusi Balandienės slapyvardžiu. Ši 31 metų kovotoja buvo nužudyta Maskvoje 1949 06 25.

Partizanai mėgo vadintis ir medžių pavadinimais. Daugybė jų buvo pasirinkę Pušies, Gluosnio, Šermukšnio, Liepos, Klevo, Beržo, Žilvičio ar Ąžuolo pseudonimus.

Tarp partizanų buvo keturios Lietuvaitės, 19–25 metų partizanės, visos žuvo 1949–1953 metais.

Pragariška kompanija

Partizanai savo tapatybes slėpė ne tik įprastais pseudonimais.

6 kovotojai pasirinko Slibino slapyvardį, vienas jų – Norba-Slibinas – Norbertas Tautoris (19 metų jaunuolis) Vytauto apygardos partizanas žuvo būdamas 22 metų 1951 m. spalio 28 d. Biržų rajone, Pariškių kaime.

Partizanų tarpe buvo 6 Velniai, tarp jų – trys vadai – Vladas Bilkis 1945 m. žuvęs Jurbarko raj., Seredžiuje.

Būrio vadas taip pat buvo Jonas Misiūnas (1911–1947 03 11) – Didžiosios Kovos apygardos vadas, Adolfas Kubilius-Šilo Velnias (1918–1946 03 09) Žemaičių legiono vadas iš Žemaičių apygardos.

Dar buvo Tyrulių Velnias – Jonas Snitkus, žuvęs 1945 m., Šiaulių raj. Skobiškių miške.

Jonas Strazdas (1920–1948 11 06) iš Didžiosios Kovos apygardos, žuvęs Ukmergės rajone, Verškainių miške, buvo pasivadinęs Belzabubu – vienintelis toks visoje Lietuvoje.

Tarp partizanų buvo keturi Vampyrai, vienas jų – Gavėnas Vitalis (1922–1950 02 09) Tauro apygardos štabo Baudžiamojo skyriaus viršininkas, 8 Vaiduokliai, tarp jų – mergina Eleonora Videikaitė, žuvusi 1949 m. kovą Varėnos rajone, Žaliamiškyje, jai buvo 22-eji.

Petras Subačius (g. 1922 m.) iš Dainavos apygardos vienintelis iš visų partizanų pasirinko Velionio slapyvardį, žuvo 1945 m. vasario 5 d. Lazdijų apskr. Kapčiamiesčio valsčiuje, Macevičių kaime.

O Petras Vaštakas (1907–1952) pasirinko Demono pseudonimą, jis mirė ar buvo nužudytas Oziorlage, Irkutsko srityje.

Vadai – Montės ir Tarzanai

Lietuvos miškuose partizanavo 4 Montės, taip sutrumpintai bent jau Žemaitijoje buvo vadinamas legendinis XIII a. didžiojo prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas.

Montės slapyvardį buvo pasirinkę du partizanų būrių vadai. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas (1913–1952 10 30) buvo Montė ir Tėvas.

Montė buvo ir Algimanto apygardos vadas Antanas Starkas, kuris vos 30-ies 1949 m. lapkričio 1 d. žuvo Šimonių miške.

Be garsiojo prūso vado vardo partizanams pritiko ir Tarzano slapyvardis.

Prieškaryje populiaraus ir Lietuvoje neretai rodyto kino filmo herojumi pasivadino 30 partizanų.

Tarzano slapyvardį turėjo net keturi būrių vadai – Adolfas Valančius (1912–1949 08 26) iš Prisikėlimo apygardos, žuvo Joniškio rajone, Obelynės miške, Justinas Tekutis (1912–1946), Kiuberis (vardas ir gimimo data nežinoma), žuvo 1948 m. Kėdainių rajone, Slikių kaime, taip pat Algimanto Apygardos būrio vadas Stasys Gimbutas (1916–1952 04 14), nužudytas Vilniaus kalėjime.

Tarzano slapyvardį pasirinko ir Stanislovas Guiga (1920–1986) iš Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrio, vienas ilgiausiai, faktiškai iki pat savo mirties, besislapsčiusių Lietuvos partizanų.

Svieto lygintojų kariauna

Tarp partizanų buvo ir svieto lygintojų, kurie pasirinko garsaus XIX a. Žemaičių plėšiko Tado Blindos slapyvardį.

Du partizanai Blindos kaip tik ir buvo iš Žemaičių apygardos – Kazys Gurbinas (gimimo data nežinoma, žuvo 1949 03 11 Šiaulių apskrityje Kruopių valsčiuje) ir Blažiejus Vasiliauskas (1922–1949 09 29).

Dar vienas Blinda – Juozapas Stanislovas Žiurlys iš Prisikėlimo apygardos – žuvo vos 20-ies 1951 m. kovo 21 d. Joniškio rajone Latveliškių kaime.

Tarp partizanų buvo Direktorius, Kaizeris, Daktaras, Vyskupas, Kunigas, Klierikas, Klebonas, Čempionas, Sukčius, Piratas, Korsaras, Muzikantas, Klajūnas ir keli Komendantai, vienas jų – Vyčio apygardos partizanas Marijonas Smetona (1932–1953 06 19), žuvo Ukmergės rajone, Medinių kaime.

Tikėtina, prezidento Antano Smetonos giminaitis.

KGB pseudonimai – kitokie

KGB aukomis Lietuvoje per visą okupacijos laikotarpį tapo ne mažiau nei 350 tūkst. žmonių (ištremtų, kalintų, nužudytų), per 100 tūkst. patyrė įvairiausius suvaržymus ir apribojimus. Dėl darbo, kelionių, gyvenamosios vietos ribojimų buvo pažeistas mažiausiai 600 tūkst. asmenų privatumas.

Prie viso to prisidėjo šimtatūkstantinė slaptų agentų ir informatorių armija.

Šį laikotarpį tyrinėjančių istorikų teigimu, agentų-savanorių būdavo ne itin daug, nors pasitaikydavo ir tokių, kurie sovietinę tėvynę "mylėjo" dėl karjeros, todėl skundė kitus.

Vertingiausi agentai buvo kunigai.

Tačiau esą 99 proc. iš jų į sovietų saugumo sistemą tikrai neatėjo patys.

Aišku, būdavo ir savanorių, bet tai – retenybė. Paprastai saugumiečiai sudarydavo tokias aplinkybes, kad nebebūdavo kur dingti.

Iš paviešintų slaptųjų KGB bendradarbių slapyvardžių matyti, kad nė vienas jų nebuvo pasirinkęs garsių istorinių asmenybių, rašytojų ar knygų bei filmų personažų vardų.

Sunkiai įsivaizduojamas, kaip kadrinis KGB darbuotojas savo tiesioginiam vadovui būtų pateikęs savo kuruojamo agento Stalino ar Hitlerio ataskaitą.

Vienu atveju tai būtų buvusi šventvagystė, kitu – pasityčiojimas iš pačios sovietinės saugumo sistemos.

Tad natūralu, jog KGB veikėjų slapyvardžiai buvo kur kas paprastesni ir mažiau pretenzingi.

Ir Roža, ir Šiknius

Išanalizavus dar ne taip seniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro puslapyje viešintą KGB agentų sąrašą, matyti, kad neretai vyrui būdavo skiriamas moteriškas pseudonimas (agentas Stefa), o moteriai – atvirkščiai (agentė Juozas).

Pagal spectarnybų vidaus taisykles, ypač vertingi agentai taip užšifruojami, kad kuo mažiau žmonių iš viso žinotų apie jų egzistavimą.

Buvo bijomasi, kad operatyvininkai, dirbę šalia, gali vienas kitą iššifruoti ir pradėti tarpusavio "žaidimą", todėl pagal slapyvardį nebuvo galima nuspėti, ar tai vyras, ar moteris.

Agentui pseudonimą esą leisdavo pasirinkti pačiam. Jūrininkais dirbantys agentai dažnai pasirinkdavo Vilko pseudonimą ar kokio nors laivo pavadinimą.

Kiti pasivadindavo skaičiais. Buvo agentų, kurių slapyvardžiai ypač lakoniški – N, O, Us, Nr. 5.

Daugelis KGB agentų mėgo gyvūnų (Briedis, Vilkas, Varnas, Ungurys, Tigras, Kiaunė), paukščių (Karvelis, Špokas, Žvirblis, Gaidys, Lakštutė, Pempė), medžių (Ąžuolas, Beržas, Alksnis, Putinas, Uosis, Obelis, Kadagys), miestų (Kaunas, Šiauliai, Smolenskas, Varėna) pseudonimus.

Galima tik nuspėti, kokias asmenines savybes turėjo agentai Pistoletas, Kerštas, Kardas, Žaibas, Lirik (Lyrikas – rus.), Roža (Snukis – rus.), Bessmertnyj (Nemirtingasis – rus.), Vernyj (Ištikimas – rus.), Gadun (Šiknius – rus.) , Zorkij (Akylas – rus.), Bistryj (Greitas – rus.).

Ant daugelio jų sąžinės nekaltų žmonių, taip pat ir partizanų gyvybės ir likimai.