Tūkstančiai tonų teršalų kasmet Lietuvoje išleidžiama į vandenis ir į atmosferą. Visa tai legalu, nes įstatymai leidžia tai daryti, mat teršiančios įmonės moka milijoninius mokesčius. Tačiau nutylima, kad šie teršalai atsiduria maiste, kuris nugula ant gyventojų stalų.

Žuvyse – gyvsidabris

Vienais sveikiausių maisto produktų vadinamos žuvys jau kurį laiką specialistams kelia nerimą.

Jūrinių tyrimų centro Ekotoksikologijos skyriaus vedėja Galina Garnaga tikina, kad tirdami Baltijos jūros taršą, mokslininkai žuvyse aptinka sunkiųjų metalų, dioksinų ir furanų, kenksmingų žmogaus organizmui.

„Vienas jų – gyvsidabris. Nors jūros vandenyje ir dugno nuosėdose jo koncentracijos nėra didelės, bet gyvsidabrio koncentracija plekšnių raumenyse viršija aplinkos kokybės standartus. Gyvsidabrio aptinkama ir moliuskuose“, – patvirtino G.Garnaga.

Visoje Baltijos jūroje, ne tik prie Lietuvos krantų, žuvyse dioksinų ir furanų koncentracija viršija didžiausias leistinas normas. Jie į aplinką išsiskiria degimo proceso metu iš katilinių ar net deginant žolę.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjo, biologo Sauliaus Karaliaus, daugiausia aplinkoje esančių teršalų savyje kaupia plėšriosios žuvys, kurios yra mitybinės piramidės viršūnėje: lašišos, menkės, unguriai, otai.

„Švedijos dietologai teigia, kad Baltijos jūroje sugaunamų žuvų per daug valgyti nereikėtų. Baltijos jūra lieka užteršta, nes uždara“, – teigė S.Karalius.

Uždraudė menkių kepenis

Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Antanas Bauža teigė, kad jų tarnyba taip pat tiria Baltijos jūroje pagaunamas žuvis.

„Tirdami žuvis, mes sunkiųjų metalų jų organizmuose nerandame. Pagrindinis rodiklis – dioksinai. Jie rodo aplinkos taršą“, – neslėpė A.Bauža.

2008 m. veterinarijos tarnybos specialistai tyrė 24 žuvų mėginius, užteršti buvo 5. 2009–2011 m. tyrė po 12 mėginių, dioksinų rasta šeštadalyje. 2012 m. tirta 16 mėginių, teršalų neaptikta.

Tačiau, pasak veterinarijos specialistų, tai nereiškia, kad jų nėra kitose žuvyse.

Kai kuriems žuvų produktams prekybos draudimai galioja iki šiol. Pavyzdžiui, jau kurį laiką neleidžiama pardavinėti Baltijos menkės kepenų.

„Dėl to, kad menkių kepenyse dar prieš dvejus metus rasta dioksinų, jomis prekiauti uždrausta“, – patvirtino A.Bauža.

Menkių kepenimis taip pat neleidžiama šerti naminių gyvulių, išskyrus kailinius žvėrelius.

Nuodai tūno ir sauskelnėse

Jūrinių tyrimų centro specialistams nerimą kelia ir kiti metalai, patenkantys į jūros vandenis. Vieni jų – alavo organiniai junginiai, aptinkami Baltijoje. Jie esą žinomi seniai, tai – istorinė tarša.

„Jais anksčiau dažydavo laivų korpusus, kad neapaugtų gyvais vandens organizmais. Dabar juos uždrausta naudoti, tačiau uosto akvatorijoje dugno nuosėdose aptinkamos didelės alavo junginių koncentracijos“, – teigė G.Garnaga.

Teigiama, jog buvo atlikti tyrimai, kad dabar šitie junginiai į vandenis patenka iš įvairių įmonių. Alavo organiniai junginiai naudojami, kad greičiau vyktų cheminės reakcijos, pavyzdžiui, gaminant poroloną baldams, stiklo taros padengimui, kilimų dangai apsaugoti nuo grybelio.

„Šių junginių aptinkama netgi sauskelnėse. Galima teigti, kad tokie junginiai į marių ir jūros vandenis pakliuvo su nuotekomis“, – tvirtino G.Garnaga.

Rūpestį kelia ir ftalatai. Tai – dažnas teršalas, jų yra plastikiniuose gaminiuose. 2012 m. atlikti tyrimai rodo, kad Kuršių mariose ftalatų koncentracija viršijo normą, jų yra ir Baltijos jūroje.

Ftalatai – vieni dažniausiai naudojamų dirbtinių priemaišų, jų yra plastikuose. Ftalatai plastike yra nelabai įsitvirtinę, tad nesunkiai patenka į aplinką.

„Aptinkama ir kitų teršalų, bet jų koncentracija nėra pavojinga. Tačiau nuolat atsiranda naujų teršalų, Lietuvoje net jų tyrimų nėra“, – patvirtino Jūrinių tyrimų centro specialistė.

Kasmet – po milijoną

Visi šitie cheminiai junginiai į aplinką patenka iš pramonės įmonių.

Stambių bendrovių, kurių nuotekas valo bendrovė „Klaipėdos vanduo“, uostamiestyje yra apie 300, smulkių – dar apie 3 tūkst.

„Klaipėdos vanduo“ ne tik valo, bet ir vykdo stambiųjų įmonių nuotekų kontrolę. Bendrovės generalinis direktorius Leonas Makūnas teigė, kad nors nuotekų valymo įrenginiai yra labai modernūs, tačiau nuo teršalų nuotekos nėra visiškai išvalomos.

„Yra reikalavimai, kokie teršalai ir kiek turi būti išvalomi. Tuos reikalavimus mes tenkiname. Azoto yra leidžiama 10 mg/l, fosforo leidžiama – 1 mg/l“, – tvirtino L.Makūnas.

Kitaip tariant, įstatymai nedraudžia į aplinką išleisti tam tikrą kiekį teršalų, kurių vien Klaipėdos įmonės per metus išleidžia tūkstančius tonų.

Kadangi negalima išvalyti visų teršalų, pagal tas liekamąsias koncentracijas skaičiuojama, kiek tų teršalų su išvalytomis nuotekomis išleidžiama į aplinką. Oficialūs leistini jų kiekiai fiksuoti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos agentūroje.

„Už tai mokamas mokestis. “Klaipėdos vanduo„ per metus už teršalus sumoka apie 1 mln. litų“, – sakė L.Makūnas.

Tikrina kas mėnesį

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Andrius Kairys patvirtino, kad bendrovės „Klaipėdos vanduo“ į aplinką išleidžiamų nuotekų būklę tikrina 12 kartų per metus, tai yra kartą per mėnesį.

Pažeidimų nebūna, nes gerai veikia nauji valymo įrengimai.

Pasak A.Kairio, teršti galima tiek, kad nebūtų padaryta žalos aplinkai. Nors bendras teršalų kiekis, per metus išleidžiamas į orą ir vandenį, yra tūkstančiai tonų.

„Tai, kas prateka Kuršių mariomis pro Klaipėdą – 70 proc. visos Lietuvos teršalų. Viskas, suprantama, patenka į jūrą. Kiekiai – dideli. Bet, palyginti su Europa, Lietuva CO2 į aplinką išmeta 1,3 proc., o lyginant su pasauliu – 0,03 proc. Taigi, pasauliniu mastu mes esame labai švarūs“, – mano A.Kairys.

Leidžiama nuodyti

Ne mažiau nei vanduo teršiamas ir oras. Pagal teisės aktus per metus tarša atmosferoje Klaipėdoje gali būti viršijama 36 kartus.

Tai yra vidutiniškai kas 10 dienų tarša uostamiestyje gali viršyti leistiną normą.

„Žiemą oras labiau užterštas. Kai būna saulėta ir šalta, kietosios dalelės neišsisklaido ir tvyro ore. Tačiau dažniausiai taršos neužfiksuojame daugiau nei leidžiama“, – tikino Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiasis specialistas Rimantas Giedraitis.

Nepaisant to, pripažįstama, kad net leistinų teršalų kiekio poveikis aplinkai ir žmonėms – didelis.

„Tas nekaltas taršos įteisinimas atsiliepia žmonių sveikatai“, – neslepia A.Bauža.