Namelyje vidury miško

Lietuvoje gimusiam karo vaikui Angelikai ryškiausiai įsiminė 1952-ųjų Kalėdos.

Tada ji su mama, močiute Veronika ir trimis mažais triušiukais gyveno Bubiuose, Šiaulių rajone, kaip pati teigė, keistame namelyje viduryje miško.

"Namas vasarą man patiko, o žiemą – ne, nes žiemą ten būdavo labai negera. Reikėdavo miegoti su vatinuku, o mama visą naktį kūrendavo "buržuiką", kad nesušaltume. Valgyti žiemą irgi kartais būdavo, kartais ne. Mano geroji močiutė labai sulyso. Ji pasidarė tokia liesa, kaip skiedra. Labai bijojau, kad nesulūžtų, o ji tik šypsojosi, meldėsi ir giedojo liūdnas giesmes", – prisiminė Angelika.

Tų metų Kūčių vakarą buvo daug sniego, kai prie namelio atvažiavo didelė mašina, sunkiai stumdamasi per pusnis.

"Kai ta mašina privažiavo, mama ant rankų iš trobos išnešė močiutę, ėmiau šaukti, kur ją neša, juk šiandien – Kūčios. Mama tik prasitarė, kad Kūčios – ne visur ir ne visiems. Negalėjau to suprasti, juk Dievas gimė šiandien visiems ir mums, taip sakydavo močiutė. Sunkvežimis išvažiavo. Pamenu jame stovinčią vienplaukę mamą, o prie trobos durų sniege – nukritusią baltą močiutės skarelę. Pradėjo labai stipriai snigti, tokiomis didelėmis snaigėmis. Pamenu, bijojau, kad tik neužpustytų kelio, nerimavau, kaip jos išlips iš sunkvežimio", – pasakojo Angelika apie savo vienišas vaikystės Kūčias, per kurias iš namų išvažiavo brangiausi žmonės, o namie nebuvo nieko valgomo.

Mama pažadino jonvabalius

Maža mergytė vidury miškų liko vienui viena, ji grįžo į trobą, kurioje pro plyšius snigo ant lovos.

Mamai šaukiau, kad pas mus atėjo Kūčios, kad Kalėdų Senelis atnešė pilną maišą žvaigždžių ir jas išpylė troboje.

"Viduje buvo labai šalta. Mėginau užkurti "buržuiką", bet šlapios malkos nedegė, iš pliauskų lašėjo vanduo. Pamenu, palikau praviras duris, kad Kalėdų Senelis nepraeitų pro šalį. Atsisėdau ant apsnigtos lovos ir laukiau Kūčių, Kalėdų Senelio, mamos, močiutės ir tėvo. Mama sakydavo, kad tėvas pasiklydo kažkur Vakarų fronte. O kai imdavau jos klausinėti apie tėtį, ji pradėdavo verkti. Ar aš bijojau tąnakt? Ne", – kalbėjo Angelika.

Angelika prisiminė, kad, taip laukdama Kalėdų stebuklo, prisnūdo, kai grįžo mama. Ji prinešė iš kiemo sutrešusių kelmų ir užkūrė "buržuiką".

"Pasidarė taip gera, sušilau. Ir staiga troboje tarsi įvyko stebuklas – visi kampai, sienos ir oras ėmė žybsėti mažomis žalsvomis švieselėmis. Jos lakstė, žaidė, šokinėjo. Mamai šaukiau, kad pas mus atėjo Kūčios, kad Kalėdų Senelis atnešė pilną maišą žvaigždžių ir jas išpylė troboje. Mama nusišypsojo ir pasakė, kad tai nuo šilumos pabudo kelmuose snaudę jonvabaliai ir pradžiugino mūsų tuščius namus, kuriuose neturėjome ką padėti ant Kūčių stalo, tiesą sakant, ir stalo nebuvo, tik – dvi taburetės, bet buvo trys "plotkeliai" – vienas jų močiutės. Jonvabaliai šokinėjo ir mamos plaukuose, ji man buvo tokia graži, kaip karalienė iš pasakos. Pasidarė labai gera. Tai buvo pačios gražiausios, bet ir pačios liūdniausios Kūčios mano gyvenime", – pasakojo Angelika.

Angelikos mama tąnakt grįžo pėsčiomis iš Šiaulių, ligoninėje palikusi močiutę, ji visą kelią skubėjo bijodama, kad mirtinai nesušaltų namie likusi jos dukrytė.

"Sėdėjome abi apsikabinusios. Pažvelgusi pro langą, mama prasitarė, kad jau aušta ir pasveikino mane su Kalėdomis. Abi verkėme, kad ir per šias Kalėdas nesulaukėme tėčio, kad močiutės nėra su mumis. Gal todėl kiekvienos Kūčios po to man nebūdavo linksmos, tik – apmąstymų, vilties ir tylaus dvasinio buvimo laikas", – kalbėjo Angelika, išpasakojusi lig šiol ryškią atmintyje savo vaikystės kalėdinę istoriją.

Viską surijo karas

Abi verkėme, kad ir per šias Kalėdas nesulaukėme tėčio, kad močiutės nėra su mumis. Gal todėl kiekvienos Kūčios po to man nebūdavo linksmos, tik – apmąstymų, vilties ir tylaus dvasinio buvimo laikas.

Angelikos vyras Olafas apie Kalėdas kalbėti nemėgsta. Jis irgi karo vaikas, tik dar blogiau – paženklintas vilko vaiko žyme, nes gimė Vokietijoje.

Taip po Antrojo pasaulinio karo imta vadinti vokiečių vaikus našlaičius, kurie gindamiesi nuo bado, pagalbos ieškojo Lietuvoje.

Tad gražių Kalėdų Olafo gyvenime buvo labai mažai, tik tada, kai gyveno su savo tėvų šeima gimtajame mieste.

"Kalėdos gražios buvo labai seniai – Kionigsberge. Sėdėjome prie stalo aš, sesuo Ingeborg, mama ir tėvelis. O ant stalo – neapsakomai skanus kisielius. Paskui karas viską surijo. Likome tik mama ir aš. Lageryje nebuvo stalo, nebuvo ką valgyti, bet buvo mama, jos malda ir šiltos rankos. Paskui neliko nieko. Sako, Kalėdos nemėgsta griuvėsių", – kalbėjo vilko vaikas iš Kionigsbergo Olafas.

Kad išgyventų, Olafas bėgo iš savo gimtinės, sulygintos su žeme. Užuovėją rado Lietuvoje, tik 50 metų teko atsisakyti tikro savo vardo ir savo kilmės.

"Pirmosios Kalėdos Lietuvoje buvo sočios – ir stalas buvo, ir daug duonos. Tik aš įlindau į kampą toks svetimas, toks niekam nereikalingas. Ten žmonės irgi meldėsi, o aš verkiau ir man trūko tiek nedaug, ir tiek daug – mamos ir tėvo. Praėjo daugybė metų, daug Kalėdų, bet nei mama, nei tėvas negrįžo. Netgi sapnuose, Kalėdų liūdesys neišnyko, gal tik tapo lengvesnis, na, kaip pievų rūkas ankstų rudens rytą", – liūdnai šypsojosi Olafas.

Šventė pokario Klaipėdoje

Marija neturėjo nė dešimties, kai 1945 m. birželį su mama ir močiute iš Kauno atvyko gyventi į Klaipėdą.

Iki tol švęstų Kalėdų Kaune, vokiečių okupacijos metais, Marija neprisimena, ir ne todėl, kad buvo labai maža, tiesiog laikai buvo įtempti ir labai slogūs.

Kad ir kaip skurdžiai gyvenome, mano mama ir močiutė sugebėdavo kažką skanaus paruošti faktiškai iš nieko.

Atvykus į Klaipėdą iškart po karo, miestas jai paliko liūdną įspūdį, tuomet vadintoje Montės (Herkaus Manto – A.D.) gatvėje aplinkui stūksojo vien griuvėsiai, žmonių mieste buvo labai nedaug.

"Miestas buvo pustuštis, mes gyvenome dabartinėje Valstiečių gatvėje, prieš tai ten buvo Linden štrasė. Dar ilgai stovėjo tokia pakrypusi lentelė su šiuo užrašu. Mūsų gatvėje buvo vos septyni namai, o šalia – miškelis. Iš ten Kalėdoms mama parnešė eglutę. Gal todėl 1945 metų Kalėdas pamenu labai gerai. Ją papuošėme tokiais mažais raudonais rojaus obuoliukais ir mamos keptais sausainiukais. Dar pakabinome kelis tikrus eglutės žaisliukus, kuriuos atsivežėme iš Kauno, pamenu lakštingalą ir kelis burbulus", – kalbėjo Marija, pabrėždama, jog stebuklas, kad per kraustymąsi iš Kauno į Klaipėdą jie nesudužo.

Prisiminimai: nuotraukoje užfiksuotai klaipėdietei Marijai šiandien – 85-eri, tačiau ji su nostalgija ir virpuliu širdyje prisimena savo pirmąsias vaikystės Kalėdas pokario Klaipėdoje. Redakcijos archyvo nuotr.

Tačiau svarbiausia Marijai įstrigo pakili nuotaika ir virtuvės kvapai, nepaisant to, kad Kūčių stalas buvo kuklus.

"Kad ir kaip skurdžiai gyvenome, mano mama ir močiutė sugebėdavo kažką skanaus paruošti faktiškai iš nieko. Tada ir paskui ant stalo visada būdavo tradicinė žemaitiška cibulynė, nes mano močiutė buvo kilusi iš Žemaitijos. Man patiko vadinamoji ubagynė – tai toks pasaldintas vanduo su į ją sumerktomis juodos duonos plutelėmis. O mano bočelis nežinia iš kur sugebėjo gauti kanapių sėklų, kurias sutrynė ir sumaišė su druska. Į jas mirkėme virtas bulves su lupenomis ir valgėme. Buvo labai skanu, man atrodo, kad skaniau nesu nieko valgiusi", – prisiminė Marija, pabrėždama, kad, nepaisant skurdo, per Kūčias ir Kalėdas nuotaika buvo šventiška.

Kiekvienam karo ir pokario vaikui, ištvėrusiam ne pagal amžių skirtas netektis ir išbandymus, Kalėdos visam likusiam gyvenimui įgavo tokį sunkiai suvokiamą krūvį, kai šventės džiaugsmą nenorom užgožia liūdesys ir pavogtos vaikystės skausmas.