Klaipėdietė mokytoja Žaneta Norkuvienė, auginusi tris savo sūnus, mirus draugei, ėmėsi globoti tris jos našlaites dukras. Didžiulės pagarbos už šį poelgį sulaukusi moteris atvirauja, kad nors dabar ir didžiuojasi globotinėmis, tačiau, pasiryžus svetimų vaikų iššūkiui, jai labai trūko emocinės ir dvasinės paramos.

Vidurinioji išėjo pas gimines

Pirmieji metai buvo ypač sunkūs, o daugybė žmonių, kurie gyrė ir drąsino, įsisukę į savo pačių buities verpetą, pamiršo pažadą padėti.

Ž.Norkuvienės šeimoje užaugo ne visos trys sesutės. Vidurinioji mergaitė po kelerių metų apsisprendė gyventi pas giminaičius. Tie, kurie apie tai žino, taktiškai neklausinėja, o kas nežino, klausimų ir nekyla.

Dabar Ž.Norkuvienė jau gali ramiai kalbėti apie globotines ir viliasi, kad ir trečioji sesutė yra mylima bei auga laiminga.

Šiuo metu Norkų šeimos narės yra jauniausioji 15-metė ir vyriausioji 19-os jau sulaukusios mergaitės.

Nuo pat pradžių buvo sutarta, kad jos Ž.Norkuvienę vadins mama. Pradžioje taip stengtasi išvengti bereikalingų aplinkinių žmonių klausimų.

Po truputį kitaip kreiptis į mirusios mamos draugę sesutėms net nebeapsiversdavo liežuvis, jos tapo tikromis Norkų šeimos narėmis.

"Jau atėjo laikas, kai galiu pasidžiaugti ir pasigirti savo mergaitėmis. Abi gerai mokosi, nuolat gaunu padėkas už pasiekimus mokyklose bei dalyvavimą projektuose", – gyrė globotines Ž.Norkuvienė.

Siunčia mamai dovanas

Baigusi dešimtą klasę vyresnioji įstojo į Šilutėje esančią profesinę mokyklą, pasirinko viešbučių tarnautojos profesiją. Puikiai besimokanti mergaitė išlaikė valstybinius egzaminus. Šeima džiaugiasi, kad vyresnėlė jau turėjo progą išvykti į užsienio šalis, mat atliko praktiką Graikijoje.

Mergaitė jau lyg ir gyvena savarankiškai, bet nuolat skambina Ž.Norkuvienei, prašo patarimo, pasakoja apie viską, kas jai atsitinka ir rūpi.

Vasaros atostogų metu vyresnėlė dirba. Mergina planuoja stoti į kolegiją, kur bus priimta iškart į antrąjį kursą.

Jaunesnioji taip pat džiaugiasi gerais pažymiais, lanko lengvosios atletikos treniruotes. Šią vasarą mergaitė baigė aštuonias klases ir nusprendė stoti į Turizmo mokyklą. Porą metų ji mokysis gimnazijos klasėje, o tada galės nuspręsti, ar svajonė apie konditerės specialybę nepasikeitė.

Kai vyresnioji globotinė atsiunčia dovaną ar pačios iškeptą pyragą, Ž.Norkuvienė jaučia, kad mergaitė tai daro nuoširdžiai ir ilgėdamasi šeimos.

Įdomu, kad sesutės daugiau bendrauja su naująja mama nei tarpusavyje. Galbūt geriausiomis draugėmis jos taps ateityje.

"Esu tikra, mergaičių gyvenimas ir likimas susiklostė gerai. Paprastai bendraujame visos kartu. Jeigu vyresnioji skambina, įsijungiame telefono garsiakalbį ir plepame drauge", – pasakojo Ž.Norkuvienė.

Seserys turės tėvų butą

Atmesdama išgyventas emocijas, Ž.Norkuvienė tiki, kad ateityje, kai visos trys sesutės bus suaugusios ir savarankiškos visomis prasmėmis, bendraus tarpusavyje.

Tėvų butas yra jų visų nuosavybė. Pasiekusios pilnametystę jos pačios galės spręsti, kaip dalytis šį turtą.

Moteris neslepia, kad vienos seserų išėjimas į kitus namus buvo dar viena sunki trauma visai šeimai.

Pasaulyje stengiamasi tėvų netekusius vaikus grąžinti į jiems artimų žmonių šeimas. Dažniausiai tai yra giminaičiai, kurie paprastai vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir jų tikrosiose šeimose.

Ž.Norkuvienė atvirauja, kad jos globojamos mergaitės pateko į visiškai kitokios patirties šeimą. Todėl jų adaptacija nebuvo lengva.

Dirbdama mokytoja moteris yra susidūrusi su ne viena šeima, globojančia tėvų netekusius vaikus. Tiesa, globėjais tapo tikri seneliai, tad mažieji atėjo gyventi pas savus žmones, kuriuos pažinojo nuo mažumės.

Pedagogė žino, kad globojamus vaikus vienija tos pačios problemos. Jas suprasti ir įveikti Ž.Norkuvienei padėjo pokalbis su psichologe iš Vilniaus.

Specialistė pateikė labai daug panašių situacijų, kurios rodo – globėjai ir globotiniai išgyvena panašias situacijas.

"Kai pradėjome patirti sunkumų, ir mums psichologai įvardijo, kad mergaitės jau jaučiasi saugiai, ir ėmė atsiskleisti. Imdamiesi globoti svetimus vaikus, žmonės žino, kad bus nelengva, bet neįsivaizduoja, kokie tie sunkumai. Po pokalbio su psichologe man pasidarė lengviau", – atviravo moteris.

Taisyklės suteikia saugumo

"Mūsų šeimoje yra tam tikros taisyklės, jomis vadovaudamiesi auginome savo sūnus. Jeigu prie griežtų reikalavimų pratini savas atžalas, esi gera mama, bet pratinti prie tokios tvarkos globojamus vaikus yra labai sudėtinga. Turėjome tris savo nepilnamečius vaikus, atėjo dar trys su savo patirtimi, skausmu ir jėga. Gavome po vieną nemokamą psichologo konsultaciją ir viskas. Ne vienos organizacijos buvome kontroliuojami, stebimi. Tada labiau reikėjo emocinės, dvasinės paramos. Likimas mergaites labai nuskriaudė, atimdamas tėvus. Jos pateko pas svetimus žmones ir joms tai buvo sunkus išbandymas. Emocinio prisirišimo teko laukti ilgai. Tikiu, kad vieną dieną sulauksime dėkingumo, bet auginome jas ne tam. Aš žinau, kad ateis laikas, kai mergaitės supras – taisyklės, kurių išmokėme laikytis, išėjo į gera joms pačioms. Taip gyvenant yra saugiau visiems", – išgyvenimais ir patirtimi dalijosi Ž.Norkuvienė.

Dvigubai pagausėjusiai šeimai buvo sunku ir dėl buities. Psichologai paprastai pataria užsiožiavusiam vaikui leisti pabūti vienam, tačiau Norkų šeima neturi buto, kuriame kiekvienas turėtų atskirą kambarį. Gausiai šeimynai teko sutilpti ankštame bute ir ieškoti kitokių išeičių.

Moteris neturėjo net savo darbo kampo. Nors ir buvo šešių vaikų mama, ji dar tęsė studijas. Mokytis teko virtuvėje tada, kai triukšmingas būrys sumigdavo.

Ž.Norkuvienė supranta, kad ėmusi globoti draugės dukras gerokai nuskriaudė savo vaikus, jiems dėmesio tekdavo kur kas mažiau.

Dabar didžiųjų švenčių metu namuose būna tikrai ankšta. Susirenka sūnūs su žmonomis, atsiveža anūką, prie bendro stalo sėda ir abi mergaitės.

Tas džiaugsmingas šurmulys verčia Norkus džiaugtis ir pripažinti, kad šeima, užauginusi penkias atžalas, yra didesnis gėris, nei turinti tris vaikus.

Dažniausiai atsisako giminės

Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai stengiasi, kad kaip galima daugiau vaikų, netekusių gimdytojų, augtų šeimose.

Šios tarnybos uostamiestyje vadovė Gražina Aurylienė teigė, kad globėjai daugiausia problemų turi, kai vaikai sulaukia paauglystės. Ypač sunku vyresnio amžiaus globėjams.

"Labai gaila, bet būna atvejų, kai tenka nutraukti globą. Šiemet turime tokį atvejį. Žmonės globojo svetimą vaiką, bet paauglystės problemos jiems buvo neįveikiamos, tad vaikas grįžo į valstybinę įstaigą. Tokių dalykų pasitaiko. Įvaikinto vaiko nebegalima atsisakyti, nors įtėviai ir susiduria su auklėjimo problemomis. Tada specialistai stengiasi padėti šeimoms", – pasakojo G.Aurylienė.

Paradoksalu, bet globos kur kas dažniau atsisako giminaičiai, nei giminystės ryšiais su vaikais nesusiję globėjai.

Klaipėdos vaiko ir šeimos gerovės centro vyresnioji socialinė darbuotoja Laura Lukauskienė pasakojo, jog visos globėjų šeimos išgyvena panašius santykių etapus.

Pradžioje tai būna savotiškas medaus mėnuo, kai globėjai ir vaikai džiaugiasi vieni kitais, jiems viskas yra nauja ir šviesu.

Vėliau prasideda adaptacija, kai vaikai turi priprasti prie naujų taisyklių, reikalavimų. Savotiška trintis gali atsirasti net dėl smulkmenų. Jeigu jos nesureikšminamos, problemos greitai išsisprendžia.

Kartais vaikai nepatenkina globėjų lūkesčių – nepakankamai gerai mokosi, yra netvarkingi ar ne itin stropūs.