- Aida Valinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Sekmadienį krikščionims prasidėjo rimties ir susikaupimo laikas – adventas. O išorinis gyvenimas pursloja: puošiamos eglutės, medžiojamos dovanos, nepaisoma pasninko... Ką vaikai sužinos apie adventą, kaip laikysis jo tradicijų, priklauso nuo tėvų. Kaip šeimose reikėtų gyventi šį ypatingąjį laikoptarpį iki šv.Kalėdų?
Metas stabtelėti
Etnomuzikologei, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėjai Zitai Kelmickaitei keista girdėti, kad jaunimas nebežino advento tradicijų.
"Man visada kyla klausimas: o ką – jie be tėvų augę? Kaip mano teta sakydavo: ar jis maiše gimęs ar terboj krikštytas?" – sako etnologė. Tačiau ji sutinka – kad ir kaip liūdna, advento laikotarpis svarbus išliko tik labai tikintiems, praktikuojantiems katalikams.
Adventas laikomas šv.Kalėdų laukimo laikotarpiu, kurio tradicijos skatina susilaikyti nuo linksmybių ir tam tikro maisto. Pasninkas – keturios advento savaitės, per kurias mūsų protėviai iki Kalėdų gerokai sumažindavo suvartojamo maisto kiekį ir beveik nevalgydavo mėsos.
Nerūšiuokime: šitas – tikras katalikas, o šitas – tai ne. Tikėkime, kad mūsų žmonėms tų švenčių reikia ir daugelis dar prisimena papročius, moka jais pasidžiaugti.
"Tai laikas, kai sumažinamos apsukos, nes viskas nurimsta: nurimsta gamta, derlius nuimtas, viskas yra podeliuose – kompotai padaryti, žolelės sudžiovintos, kopūstai suraugti, visi ūkio darbai pabaigti. Ratas apsisuko, metų ciklas eina į pabaigą, – pasakoja Z.Kelmickaitė. – Dabar dauguma advento neakcentuoja, bet tikintys, praktikuojantys žmonės žino – tai yra metas, kada turi stabtelėti. Tačiau mūsų gyvenimas pasikeitė, ir kai šiandien kas nors sako – mielieji, tas keturias savaites dabar imkite ir pristabdykite arklius, mes negalime. Kaip? Juk verslas sukasi, darbai laukia, čia turiu sužiūrėti, čia patikrinti. Jei žmogus yra tikintis ir praktikuojantis katalikas, jis sekmadienį eina į bažnyčią ir jam kunigas per pamokslą tą sprandelį šiek tiek pasuka: žmogau, neskubėk, apsidairyk, pamąstyk, pažiūrėk, ką esi nuveikęs, ko nenuveikęs, ką dar turi padaryti – juk metai baigiasi. Baigiasi ciklas, ratas apsisuko. Bet jis vėl pradės suktis. Ir kas tada? Ir tada – vėl gyvenimas."
Prasmingas buvimas su vaikais
Yra ir nepraktikuojančių katalikų, kurie tų tradicijų laikosi, bet, Z.Kelmickaitės manymu, tai nereiškia, kad jie tai daro dirbtinai.
"Kartais tradicijos glūdi labai giliai, tiesiog žmogaus pasąmonėje. Gal nebėra mamos, kuri, susiėdus prie Kūčių stalo, paragintų sukalbėti poterius, prisiminti žmones, kurių šalia šiandien nėra. Bet tie, kurie vis dar kartu susėda prie stalo, pasąmonėje žino, ką tai reiškia, jie prisimena, kaip mama tai darydavo. Ir niekas nežino, kada kuris nors vaikelis, kurį geras tikybos mokytojas pamokys, vėl paragins visus sukalbėti maldą. Tad nerūšiuokime: šitas – tikras katalikas, o šitas – tai ne. Tikėkime, kad mūsų žmonėms tų švenčių reikia, ir daugelis dar prisimena papročius, moka jais pasidžiaugti. Nesuprantu, kodėl mes norime sumenkinti, kad tai nėra svarbu, gal jau nebemadinga? Tai ir madinga, ir svarbu, ir amžina", – neabejoja Z.Kelmickaitė.
D. Umbraso / LRT nuotr.
Kaip prasmingai tą advento laikotarpį nugyventi šeimoje? Pašnekovės patarimas: būti su vaikais. Vaikui reikia tėvų, o šiandieniams tėvams, deja, dažnai nebereikia vaikų, nes nėra kada su jais užsiimti.
"Tėveliai, dabar ir yra tas laikas: sustokite, pažiūrėkite savo vaikams į akeles, papasakokite jiems pasaką, papasakokite, kaip jūs įsimylėjote, kaip mergaites už kasų tampėte, kaip į balą įkritote. Vaikas nustebs – pasirodo, ir tėtis yra kritęs, ir purvinas namo grįžęs, ir iškadų pridaręs. Tada vaikai supras, kad šalia jų toks pat žmogus, tik jau didelis, daug ką patyręs. Vaikas, vien išgirdęs, kad ir tėtei ar mamai taip buvo, pasijus kitaip. Ir tada galėsite visi sykiu laukti, būti, kažko atsisakyti vien tam, kad tą naktį ir Kalėdų rytą iš tikrųjų įvyktų kažkas labai netikėta", – sako Z.Kelmickaitė.
Svarbu rasti pusiausvyrą
Etnologo Liberto Klimkos teigimu, visuomenė keičiasi, ir senosios mūsų tautos tradicijos vis labiau pamirštamos, pasiskoliname naujų. Neturime atsparumo svetimoms įtakoms. Tai nėra natūralu – čia turbūt sovietmečio tautai įdiegtas bruožas.
"Žinoma, visuomenė įvairi. Yra tautinio jaunimo, turinčio labai gražių nuostatų išlaikyti senąją tradiciją, kad ir šiek tiek modernizuota forma, bet vis tik su didele pagarba praeičiai, – džiaugiasi L.Klimka. – Bet didesnė dalis visuomenės yra labai labili, palanki masinės kultūros dalykams, o kadangi dabar mūsų jaunimas nuvažiuoja padirbėti ir į Norvegiją, ir į Airiją, ir dar daug kur, tai iš ten atsiveža, ką pamatę, ir atrodo, kad kitur viskas šauniau, blizgiau. Antra vertus, mūsų švietimo sistema prarado tautiškumo spalvą, nedaug jaunimas gauna žinių apie mūsų senąją kultūrą ir net apskritai apie Lietuvos istoriją. Matyt, akcentai ne ten dedami. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl jaunimui amerikietiškos Padėkos dienos ar Helovino reikia labiau nei savų papročių."
Etnologo įsitikinimu, vienpusiškumas žudo visa, kas vertinga. Todėl reikia derinti savo tautinius dalykus su tarptautiniais, globaliais reikalais. Kai kurios tautos sugeba tą derinį rasti, pavyzdžiui, japonai. Jie labai saugo savo tautines tradicijas, o kartu yra labai moderni tauta. Tad reikia rasti pusiausvyrą, ypač – mažoje šalyje, kuriai visada gresia tautos nykimo pavojus.
Tie žmonės, kurie laikosi tradicijų formaliai, patys nežinodami, dėl ko, L.Klimkos manymu, turėtų pasiimti knygą, pasiskaityti ar internete susirasti informacijos apie senąsias lietuvių tradicijas, patys prisiminti ir savo vaikams papasakoti. Nuo seno būtent Kūčių vakare seneliai pasakoja savo anūkams apie jų šeimos istoriją, giminės ištakas, prosenelių vardus pamini, kokie jie buvo, papasakoja. Toks šeimos buvimas kartu ir yra didžiausia vertybė. Per Kūčias perduodama šeimos tradicija, jau nekalbant apie tautos tradicijas. Daugelis Europos tautų labai vertina savo giminės tradicijas, daug žino ir stengiasi išsaugosi žinias apie savo giminės ainius, jų veiklą ir darbus, o pas mus vaikai net savo senelių vardus ne visada žino. Tačiau juk būtent šeima yra yra valstybės tvirtumo pagrindas, viskas nuo to prasideda.
Vakarojimo tradicija
Pasak etnologo, adventas prasideda ketvirtąjį sekmadienį iki šv.Kalėdų ir paprastai sutampa su Šv.Andriejaus diena – sakydavo, kad "šventas Andriejus stygas nutraukia". Tai reiškia, kad pasilinksminimai baigėsi, prasideda susikaupimo, apmąstymo, šeimos ir bendruomenės artumo laikas, nes visi didieji metų darbai užbaigti.
"Advento metu buvo draudžiami jaunimo pasilinksminimai. Nuo Šv.Andriejaus buvo neleidžiama šokti, linksmintis, tačiau žmonės rinkdavosi pavakaroti. Vakaronių metu susirinkusios moterys megzdavo, verpdavo, mindavo mįsles. Dzūkijoje moterys dažnai dainuodavo santūrias dainas, o jaunimas eidavo ratelius, išmėgindavo burtus ir liaudiškus žaidimus, – sakė L.Klimka. – Nors to neliko, tačiau šeimos ir dabar gali dažniau pavakaroti kartu, pasišnekėti, pabendrauti – juk ilgi vakarai."
Be to, šis laikas turėjo ir linksmesnių dienų. Linksmintis negalima, bet kiekvieną sekmadienį vykdavo teminis turgus, o kaimo žmogui tai būdavo didelė pramoga – susitinki gimines, pažįstamus, pasišneki. Ir tie turgūs būdavo labai įdomūs, kiekvienas vis kitoks – ne tokie kaip dabartinės mugės.
Pirmasis turgus gruodžio pradžioje buvo vadinamas šeškaturgiu. Samdiniai gaudavo metų algas ir grįžę namo sugalvodavo gaudyti šeškus ir kiaunes. Jų kailiukus džiovindavo ir gamindavo apykakles. Šeškaturgyje jas parduodavo. Pati turgaus esmė buvo prekiauti viskuo, kas padėtų apsiginti nuo žiemos šalčio.
Antrasis turgus – skaistaturgis. Į jį užklydę pirkėjai pirkdavo viską, kas susiję su grožiu. Samdiniai mamoms pirkdavo šilkines skareles, karolius, net kosmetiką. Buvo sakoma, kad nuo tokių dovanų žmonės tapdavę skaistesni ir gražesni.
Trečiasis turgus, prieš pat šv.Kalėdas, buvo vadinamas saldaturgiu. Jame buvo parduodama viskas, kas reikalinga šventiniam stalui. Žmonės pirkdavo viską, ko trūkdavo: vieni – gabalinio cukraus, kiti – spanguolių ar aguonų.
Šiais laikais po eglutėmis dedamos brangios dovanos atpratina vaikus džiaugtis dovanos stebuklu. Lepindami vaikus atimame iš vaikų džiugesį mėgautis dovana.
"Advento laikotarpiu būdavo minima Arklių diena, Šv.Barboros arba Avelių diena, tad Kalėdų laukimas neprailgdavo, kad ir be šokių, vakaruškų, – sako L.Klimka. – Tradicinėms žiemos šventėms būdinga tai, kad joms reikia ruoštis ir tas pasiruošimas kartais kelias dienas trunka: daromos kaukės, papuošalai eglutei – štai kiek veiklos vaikams: karpiniai, šiaudinukai, marginti kankorėžiai. Juk šv.Kalėdos neįsivaizduojamos be žaliaskarės, žaislais padabintos."
Naudinga: tie, kurie laikosi tradicijų formaliai, etnologo L.Klimkos manymu, turėtų pasiimti knygą, pasiskaityti apie senąsias tradicijas ir savo vaikams papasakoti. Šarūno Mažeikos / Fotobanko nuotr.
Reikia daug ką papasakoti
Pašnekovo manymu, advento laikotarpiu vaikams reikėtų daugiau pasakoti apie gamtą, apie astronomiją: juk ateina žiemos saulėgrįža – Saulės sugrįžimo šventė.
"Svarbu vaikus užimti ir kažkaip prasmingai tai daryti, kad jie įsijungtų savo fantaziją. Vaikams dabar trūksta kūrybos ir išmonės – štai kas blogai, trūksta galvojimo savo protu, – sako L.Klimka. – Iš pedagogų pasakojimų žinau, kad dabar vaikai nemėgsta klausyti pasakų, nes priprato žiūrėti filmukus, o šie iškart duoda vaizdą, tad smegenys nesistengia kurti savo vaizdo. Tie filmukai nežadina vaikų kūrybiškumo. Ir papasakoti jiems reikia daug ką: kodėl žiemą taip tamsu, kada saulutė pradės grįžti ir kodėl diena pradės ilgėti."
Dar vaikai gali stebėti gamtą, nes nuo gruodžio 13-osios, kuri senovėje buvo vadinama Šviesos diena, o vėliau krikščioniškajame kalendoriuje – Šv.Mergelės Liucijos diena, kaime žmonės stebėdavo orus ir spėdavo, koks bus kiekvienas ateinančių metų mėnuo. Nuo Šv.Liucijos lieka dvylika dienų iki šv.Kalėdų. Tikima, kad kiekviena diena simbolizuoja vieną mėnesį. Pavyzdžiui, gruodžio 13-osios oras išpranašaudavo sausio mėnesio orus, 14-osios – vasario, 15-osios - kovo ir t.t. Jei tą dieną sninga, tikėta, kad ir atitinkamą mėnesį sulauksime sniego, vėsos ar kritulių. Tad ir dabar vaikai galėtų stebėti, užsirašyti, ar sninga, ar vėjas pučia, ar saulutė švysteli, o kitais metais pažiūrėti, kiek tos prognozės teisingos.
Paklaustas apie tradicijas per Kalėdas dovanoti brangias dovanas, etnologas sako, kad anksčiau pagrindinė dovana būdavo gardūs valgiai, tėvų skiriamas dėmesys vaikams, tarpusavio bendravimas.
"Šiais laikais po eglutėmis dedamos brangios dovanos atpratina vaikus džiaugtis dovanos stebuklu. Lepindami vaikus atimame iš jų džiugesį mėgautis dovana", – svarsto L.Klimka.
Smagus užsiėmimas su vaikais – kurti kalėdines puošmenas
Vienas iš paprasčiausių ir sykiu daug galimybių atveriantis kalėdinės puošybos būdas – popieriaus karpiniai ir lankstiniai. O kur dar kankorėžiai, įvairios iš gamtos atsineštos smulkmenos, kurios kūrybingose rankose gali virsti gražiomis puošmenomis eglutei ir namams. Užkrėskite šiuo smagiu užsiėmimu vaikus ramiais advento vakarais.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Karalius Karolis ir „Amazon“ kurs išskirtinį dokumentinį filmą
Didžiosios Britanijos Karalius Karolis III kartu su vaizdo perdavimo srautu milžine „Amazon“ kurs išskirtinį dokumentinį filmą, kuriame daugiausiai dėmesio bus skiriama jo „harmonijos filosofijai“. ...
-
Londono požeminiuose tuneliuose – pamiršta šnipų buveinė
Už mėlynų durų siaurame Londono praėjime giliai po žeme slypi menkai žinomas tunelių tinklas, kadaise naudotas britų šnipų, ten įrengusių slaptą tolimojo ryšio telefonų stotį. ...
-
Maironio muziejuje atgijo baltų raštų ženklai ir simboliai
Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų menėje, tautodailininkės Nijolės Jurkuvienės ir jos mokinių darbuose atgijo baltų raštų ženklai ir simboliai. ...
-
Vilniaus savivaldybė dar šiais metais ketina paskelbti konkursą Smetonos paminklo projektui
Vilniaus miesto savivaldybė ketina dar šiais metais paskelbti konkursą dėl paminklo pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai įamžinti. ...
-
Senjorams atsivėrė saugykla
Uždarieji Ąžuolyno bibliotekos fondai atsivėrė smalsiems senjorams. Iš septinto aukšto jie mėgavosi Kauno panorama, kilnojo sunkiausias knygas, susipažino su knygose paliktų daiktų kolekcija. ...
-
Iš muitinės – į pilvo šokius: išlįsti iš uniformos labai norėdavosi
Moterys nenuspėjamos. Aiste Sabaliauskienė – akivaizdus šių žodžių įrodymas. 20 metų dirbusi muitinėje, išėjusi į pensiją ji ėmė šokti pilvo šokius ir burti bendramintes. ...
-
Siuvinėtose fotografijose – namų ilgesys
Sausio 31 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) bus atidaryta personalinė Ulos Kociūtės paroda „Namų beieškant“. Tai – trijų dalių siuvinėtų nuotraukų serija, pasakojanti intymią ir tuo pat metu universalią ist...
-
Senelis tapo legenda: papasakojo ir apie neįtikėtiną rankos istoriją
Keli tūkstančiai tapytojo Eugenijaus Kulviečio paveikslų yra pasklidę po visą pasaulį. Šį įstabų kūrėją likimas nubloškė į tolimąją Kolumbiją, tačiau jis visada norėjo grįžti į gimtinę. Dailininko svajonę įgyvendino jo a...
-
Laikrodžių muziejuje – ir dailės šedevrai
Laikrodžių muziejus vilioja ne tik vis papildoma naujais eksponatais ekspozicija, bet ir vertingais meno kūriniais. Šią savaitę klaipėdiečiams pristatyta XVI–XIX a. Europos tapybos šedevrų paroda iš Lvivo nacionalinės Boryso...
-
Vienys ukrainiečių ir lietuvių muzika
Šiandien 11.30 val. Klaipėdos tautinių kultūrų centre vyks lietuvių ir ukrainiečių koncertas, kuriame akordeonu bus atliekami lietuvių ir ukrainiečių autorių kūriniai. O vasario pabaigoje centre bus prisimintos trečiosios karo Ukrainoje met...