Į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie senovės Romos ir Graikijos gyventojų kasdienybę šiandien bent iš dalies mėgina atsakyti Garrettas Ryanas – mokslininkas, Mičigano universitete apsigynęs graikų ir romėnų istorijos daktaro laipsnį. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Nuogų žmonių skulptūros, stori gladiatoriai ir kovos drambliai“ Garrettas Ryanas pateikia gausybę atsakymų į pačius netikėčiausius klausimus.

Tik neapsigaukite, knyga apie Antikos laikotarpį nė iš tolo neprimena rimtų istorijos vadovėlių, parašytų moksline kalba ir pripildytų gausybės terminų. Priešingai – knygoje skaitytojui pateikiama informacija, kuri neabejotinai sužadins smalsumą ir leis bent akies krašteliu žvilgtelėti į gyvenimo rutiną tų, kurie šiandien mums pažįstami tik kaip tolima praeitis.

„Dėstytojaudamas Mičigano universitete, prieš kelerius metus vieną paskaitą nusprendžiau vesti Detroito meno institute. Kai apėjome senovės Graikijai ir Romai skirtas sales, prie manęs prisigretino studentas. Pasilenkė ir lyg koks suokalbininkas sušnabždėjo:

– Daktare Ryanai... Noriu paklausti... O kodėl tokia daugybė graikų skulptūrų vaizduoja nuogus žmones?

Šioje knygoje rasite atsakymą į šį ir kelias dešimtis kitų klausimų. Jei jums bent sykį gyvenime buvo parūpę, kada romėnai ėmė dėvėti kelnes, ar graikai tikėjo savo pačių mitais, kokie darbai Antikoje buvo dosniausiai apmokami arba kas Koliziejui tiekdavo liūtus, jūs nesuklydote atsivertę šią knygą. Čia esama daug ko: paslapčių ir magijos, gladiatorių ir žudikų, puikaus vyno ir kovos dramblių.

Pateikiami atsakymai – ne kas kita kaip glaustos iki šiol sukauptų mokslinių žinių santraukos, paskanintos iš senųjų šaltinių pasiskolintais anekdotais ir papildytos autorių teisių nesaugomomis iliustracijomis. Nė nemėginsiu apsimesti, jog tekstai pateikia išsamius atsakymus, nes informacijos tėra tiek, kiek įmanu sutalpinti keliuose maksimaliai koncentruotuose puslapiuose, tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad jie sužadins jūsų smalsumą“, – sako knygos autorius.

„Nuogų žmonių skulptūros, stori gladiatoriai ir kovos drambliai“ – lengvu, šmaikščiu stiliumi parašyti pasakojimai, sukelsiantys ir šypseną, ir susidomėjimą. Nors knygoje nerasite išsamių tyrimų apie tai, kaip Antikos žmonės skutosi barzdas, kodėl visada sportuodavo nuogi ir kodėl skulptūroje žmogus dažnai vaizduojamas be drabužių, neabejotina – gausite nepakartojamos vaizduotės, humoro ir antropologinių žinių dozę.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Ką jie laikė didžiausiais delikatesais?

Viduržemio jūroje gyvenančios murenos – ne pačios mieliausios žuvys. Vingrūs jų kūnai išskiria gleives. Akys mažutės ir šaltos. Murenos lindi urvuose arba įsitaiso tarp akmenų ir, slėpdamos lenktus dantis, tyko grobio. Nors jose dera tai, kas mus atstumia žvelgiant į plėšrūnus, ir tai, kas nemiela stebint kirmėlę, Antikoje murena buvo delikatesas. Nuo gličių jos apžavų sunkiausiai sekėsi gintis romėnų elitui. Murenos plaukiojo ornamentais išpuoštuose tvenkiniuose ties vilomis, kurių šeimininkai brangakmeniais nusagstytomis rankomis vis įmesdavo joms mėsos. Dailiausios žuvys tapdavo popinamais naminiais gyvūnais, joms būdavo duodami vardai, jos puoštos pakabukais ir auskarais. Nedidelės žuvys būdavo smagiai suvalgomos su tirštais padažais.

Tik turtingieji galėdavo sau leisti abejotinų skanėstų iš murenos. Didžioji dauguma graikų ir romėnų ryte, dieną ir vakare dažniausiai tenkindavosi duona ir košėmis, paskanintomis aliejumi, medumi arba žolelėmis. Priklausomai nuo metų laiko ir šeimos galimybių, ant jos stalo galėjo atsirasti ožkų pieno sūrio, pupų, kiaulienos arba vištienos. Kaimo vietovėse valgiaraščio monotoniją praskaidrindavo medžiotojų ir žvejų parneštas laimikis. O miestuose, ypač graikų poliuose, didesnės maisto įvairovės būdavo galima tikėtis per religines šventes, nes tuomet ant ugnies čirškinti visos bendruomenės labui paaukoti gyvuliai. Kai graikiškajame pasaulyje įsigalėjo Roma, ėmė populiarėti kiauliena, o antra svarbia naujove tapo naujų kultūrų, ypač persikų, abrikosų ir citrinų, paplitimas

Didikų virtuvė, priešingai, pasižymėjo nepaprasta įvairove ir sparčia madų kaita. Daugumoje miestų veikė tavernos, tačiau nebuvo nė vieno aukšto lygio restorano. Ir graikų, ir romėnų aristokratai valgydavo namuose, o maistą jiems ruošdavo gausybė kruopščiai apmokytų vergų. Valgytojai išsitiesdavo ant gultų ir pasiremdavo kairiąja ranka. Naudodavo peilius, šaukštus ir dantų krapštukus, bet ne šakutes. Todėl maistas būdavo patiekiamas jau supjaustytas nedideliais gabaliukais, o valgytojams tekdavo dažnai valytis rankas. Servetėles naudojo tik romėnai.

Kadangi antikinės demokratijos normos neskatino puikuotis turtais, klasikinio laikotarpio Atėnuose net elito puotos bū- davo palyginti kuklios. Pradžioje susirinkusieji ragaudavo puikios kvietinės duonos su jūrų gėrybėmis, daržovėmis ir kitais užkandžiais. Tuomet būdavo nešamas pagrindinis patiekalas. Ožiukų ir ėriukų mėsa visuomet laikyta delikatesu, tačiau išties prašmatni puota Atėnuose pasižymėdavo žuvies gausa. Gurmanai buvo sudarę sudėtingą hierarchinį sąrašą, kurio apačioje atsidūrė kuklūs ančiuviai, o į viršų iškilo karališkieji tunai. Patys brangiausi buvo Kopajaus ežere gaudomi gėlavandeniai unguriai: vienos žuvies kaina galėjo siekti dvylika drachmų, o geras amatininkas per dieną uždirbdavo vieną drachmą.

Kaip galima tikėtis, spartiečiai turtingais vaišių stalais ne itin pasižymėjo, o vienas iš jų žinomiausių patiekalų – karti juodos spalvos sriuba iš kraujo ir acto. Graikiškasis pasaulis maisto gamybos požiūriu bene gražiausiai atsiskleidė Sicilijoje – turtinguose šios salos miestuose parašytos pirmosios istorijoje kulinarinės knygos. O Helenistinio laikotarpio monarchų rū- muose gurmaniški įgeidžiai būdavo tenkinami nepaisant jokių ribų. Karalius Ptolemėjas VIII – vienas iš ne pačiais gražiausiais poelgiais pasižymėjusių valdovų (dar pagarsėjęs tuo, kad vienu metu buvo vedęs ir savo seserį, ir dukterėčią). Tačiau apie įvairius skanėstus it koks mokslo vyras rašė traktatus, o pats nuo besaikių puotų taip išstorėjo, kad jam net vaikščioti tapo sunku.