100-metis – tiek praėjo nuo poeto, dramaturgo, kritiko ir avangardinio kino kūrėjo gimimo. Semeniškiečio atminimas buvo įprasmintas įvairių renginių gausa, o pirmasis surengtas dar iki 2022-ųjų, Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje vyko paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“.

Filmininko 100-metis pasižymėjo naujai išleistu autoriaus „Prozos“ leidiniu, visą Lietuvą apkeliavusia „Semeniškių idilių“ fotografijų paroda. Graži sukaktis buvo minima ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, Niujorko Žydų muziejuje, kur pirma retrospektyvinė paroda Amerikoje „Kamera visados sukosi“ („The Camera Was Always Running“) įvietino J. Meko subjektus Didžiajame obuolyje. J. Meko vardas ir asmenybė neaplenkė ir kitų miestų visame pasaulyje, pavyzdžiui, Romos ar Kosta Adechės. Tiesa, menininko metai išsitęsė ilgiau, tad jam skirtų renginių galima išvysti ir šiemet. Vienas jų – iki balandžio pradžios Kauno paveikslų galerijoje veikianti paroda „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“.

Vaizdų kūrėjas

Parodos kuratorius, Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas Gintaras Sodeika, dalį parodos Vilniaus publikai pristatė dar vasarą. Tąkart audiovizualinėje instaliacijoje „Jonas Mekas...iš arčiau ir iš toliau...“ buvo galima susipažinti su videofilmais, kuriuose įvairūs menininkai, bičiuliai ir kolegos įamžino J. Meką. Bendradarbiaujant su M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, paroda Kauno paveikslų galerijoje buvo pristatyta gruodžio gale, prieš pat J. Meko gimtadienį. Šįkart papildyta dar vienu audiovizualiniu kūriniu: „Jonas Mekas – 365 dienos“, todėl susipažinti su Jono Meko asmenybe galima žvelgiant į dviejų kūrinių sintezę.

Mes visi esame vaizdų kūrėjai.

„Mes visi esame vaizdų kūrėjai“ – taip viename vaizdo įraše yra sakęs menininkas. Jo manymu, kiekvienas nuolatos kuriame, sąmoningai ar ne, tačiau įvairius vaizdus nuolat projektuojame į kitų širdis ir mintis. Ši žinutė rezonuoja su parodos koncepcija, į kurią galime žvelgti kaip į dialogą tarp dviejų instaliacijų: vienoje salėje matome J. Meko akimis užfiksuotas kasdienybės minutes, o kitoje vaizdus kuria jo bičiuliai, kurie perima kamerą į savo rankas tam, kad įamžintų žmogų, didžiąją savo gyvenimo dalį likusį už kadro. Žiūrint į šiuos vaizdus atrodo tarytum menininkas sava kūrybine galia užkrėtė ir kitus, tad vaizdų kūrėjų J. Meko aplinkoje padaugėjo. Sujungus abi audiovizualines instaliacijas, paroda pateikia du žiūros taškus į tą patį subjektą – J. Meką. Lankytojai gali išvysti kaip iš arčiau savo gyvenimą matė pats menininkas, kaip iš toliau jį stebėjo kiti, kokį įspūdį ir emociją ši asmenybė jiems paliko.

Parodoje eksponuojama instaliacija „Jonas Mekas – 365 dienos“, ne kartą pristatyta visame pasaulyje – Vokietijoje, Paryžiuje, Niujorke, yra įgavusi panašiai išgrynintą vaizdą: salėje lankytojus pasitinka griežtai išdėlioti dvylika tamsių kolonų-obeliskų, kuriuose įterpti jutiklio ekranai. Kiekvienas obeliskas pažymėtas atitinkamu mėnesio pavadinimu, o prie jų pateikta trumpa dienoraščio išklotinė.

2007 m., kai toks internetas, kokį žinome dabar, tapo prieinamas kiekvienam, turinčiam tuometį išmanųjį telefoną, o jutube buvo galima išvysti pirmųjų vaizdo dienoraščių, filmininkas J. Mekas išsikėlė sau iššūkį – kiekvieną dieną į savo interneto svetainę įkelti trumpą dienoraštį. Tad ši instaliacija yra savotiškas J. Meko gyvenimo archyvas, užšaldytas 2007 m. laiko kapsulėje. Lankytojai gali regėti, išgirsti tai, ką galvojo menininkas, kas jam rūpėjo, ką jis norėjo transliuoti pasauliui. Šiuos filmus menininkas papildė ir tekstu: kartais tai eilės, padrikas tekstas ar trumpas dienoraščio įrašas.

Apsilankius parodoje nekyla klausimo, kodėl perteikti savo gyvenimiškas patirtis menininkas pasirinko vaizdo formatu. Kadaise tai buvo vienintelis būdas, kuriuo svetimoje šalyje J. Mekas galėjo bendrauti su aplinkiniais ir užmegzti neverbalinę kalbą. Derindamas vaizdinį su trumpais įrašais, menininkas sujungia sau pavaldžias priemones – žodį ir vaizdą, pabrėždamas, kad yra filmų kūrėjas ir poetas.

Filmininko ištakos

Rašymas kaimo vaiko gyvenime suvaidino lemiamą vaidmenį ir tapo nuosprendžiu, po kurio sekė kančia ir pasaulinis pripažinimas. Romane-dienoraštyje „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“, menininkas atviravo, kad, kaip ir daugelis jaunų žmonių, jis buvo įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę pogrindžio veiklą. Jam tekdavo rašymo mašinėle perrašyti ranka rašytas, slaptai gautas žinias apie nacių veiklą. Jo mašinėlės šriftas buvo lengvai atpažįstamas ir ieškomas tuometės valdžios, todėl J. Mekas ją slėpdavo malkų stirtoje. Pastebėjęs, kad jo spausdinimo mašinėlė dingo, maištininkas suprato, jog yra ieškomas ir ilgainiui bus suimtas, tad teko bėgti. Kartu su Jonu pabėgti pasiryžo ir jo brolis Adolfas. Pasak J. Meko, jie buvo labai artimi ne tik kaip broliai, bet ir savo darbais, planais ir sapnais. Padedami dėdės, Mekai gavo dokumentus išvykti studijuoti į Vienos universitetą.

Liepos dvyliktą dieną mes atsisveikinome su savo tėvais ir įsėdome į traukinį, kuris mus nešė į nežinomą pasaulį. Tai čia ir prasideda mano dienoraščiai.

 

„Liepos dvyliktą dieną mes atsisveikinome su savo tėvais ir įsėdome į traukinį, kuris mus nešė į nežinomą pasaulį. Tai čia ir prasideda mano dienoraščiai.“ Žinantiems J. Meko biografijos faktus šie naivūs ir viltingi žodžiai įgauna liūdesio ar net ironijos atspalvį, nes traukinys Vienos taip ir nepasiekė. Jis buvo sustabdytas vokiečių kareivių, o broliai Mekai atsidūrė Elmshorno karo belaisvių lageryje.

Neprarasdamas vilties, o gal nenorėdamas susitaikyti su gyvenimo neteisybe J. Mekas ėmėsi rašyti dienoraštį, kuriame satyriška rašymo maniera, primenančia kitus likimo nelaimėlius – Balį Sruogą ir Kurtą Vonnegutą, jis aprašė savo dienas tokias, kokios jos buvo: kartais melancholiškos, su laukų gėlėmis, kurios priminė gimtuosius namus ir laisvę; kartais su lietumi, sriuba, pilna jį stebinčių didžiaakių kirmėlių, ar šaukšte kepama mėsa. Viskas poeto akimis atrodė vienodai svarbu ir įdomu. Dienoraščių autorius dalijosi fragmentiškomis gyvenimo detalėmis, negailėdamas pokalbių nuotrupų ar į tekstą įsiterpiančių eilių.

Dešimt metų užfiksuotą kasdienybę J. Mekas, pats nenumanydamas, rašė kinematografiniu principu. Tarsi susitapatindamas su vaizdo kamera, jis fiksavo aplinkinius vaizdus ir juos transliavo sau pavaldžiu būdu – raštu. Šiuose dienoraščiuose galima išskaityti ne tik karo beprasmybę ar žiaurumą, bet ir J. Meko filosofiją, kurią jis taikė rašydamas, o vėliau kurdamas filmus.

Kūrybinis J. Meko principas – koncentruotis į momentą, noras fiksuoti tai, ką mato čia ir dabar, tad šiam menininkui yra svarbu greitai, fragmentiškai įamžinti aplinką. Jis – žurnalistas, mokslininkas, tyrėjas, šališkai perteikiantis kuo objektyvesnę tiesą. Tai pabrėžia ir parodos kuratoriaus G. Sodeikos parinkta J. Meko citata: „Nežinau, ar rašau eilėraščius... Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau... Poezija čia ar proza... Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau...“.

Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau...

 

Iš arčiau

Ką karo belaisvio dienoraštis, rašytas daugiau kaip prieš 60 metų, turi bendro su 2007 m. vaizdo dienoraščiu? Ištrūkus iš darbo stovyklos, laikinai pagyvenus fermoje, o vėliau – išvietintųjų asmenų stovykloje, broliams Mekams pasisekė – 1949 m. jie paliko stovyklą ir padedant Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO) iškeliavo į Ameriką. Nors galutinė stotelė buvo Čikaga, jaunuoliai nusprendė kelionę baigti anksčiau, pasilikdami meno sostinėje Niujorke.

„Pagal konsulo popierius, mes turėjome važiuoti į Čikagą. Bet pamatėm New Yorko šviesas ir sakom: mūsų vieta čia. Būtų kvaila, sakom, būt New Yorke ir važiuot į Čikagą.“ Visa tai J. Mekas aprašė savo dienoraštyje, kaip ir lemtingą žingsnį – filmavimo kameros nusipirkimą. „Prieš tris savaites Peerless parduotuvei įmokėjom pusantro šimto dolerių, užu filmavimo aparatūrą. Trūksta dar $ 550. Išėjome linksmi – o, pasiskolinsim iš ko nors tuos $ 550, čia Amerika.“ Taip net nenutuokdamas J. Mekas pradėjo savo filmininko kelią, o vėliau ir avangardinio kino judėjimą visoje Amerikoje.

Nemokėdamas anglų kalbos ir bijodamas, kad jo poezijos niekas nesupras, savas mintis J. Mekas sumanė materializuoti vaizdu, juk tai universali kalba, kurią galėjo suprasti ir amerikiečiai. Nusipirkęs „Bolex“ 16 mm kamerą, jis pradėjo filmuoti. Fiksavo savo kasdienybę, tačiau tai darė nenuosekliai, matomi vaizdai padriki, trumpi, eskiziški. Turėdamas nedaug laiko ir kino juostos J. Mekas sukūrė savitą meninį stilių. Jo kino kamera užfiksuoti fragmentai – tarsi iki tol rašyti dienoraščio įrašai. Galima sakyti, kad kinas J. Meko gyvenime atsirado iš kalbos barjero, o avangardinis, neholivudinis žiūros taškas – iš praktiškumo. Tad iki tol rašytas dienoraštis išliko, tačiau transformavosi į naują formą – vaizdinę kalbą su tuo pačiu kasdienybės nuotrupų turiniu.

Parodoje matomas 2007 m. dienoraštis, nors ir kurtas skirtingomis aplinkybėmis, turint kitokių vilčių ir patirčių, sujungia J. Meko norą fiksuoti savo aplinką ir tęsti dienoraštį, tik kiek kitaip. Parodoje matomos 365 įvairios J. Meko dienos: vaizdai varijuoja nuo keliasdešimties sekundžių iki pusvalandžio. Parodos lankytojas, prisiliesdamas prie ekrano, gali lengvai pereiti nuo vienos dienos prie kitos, taip stebėdamas vizualius J. Meko dienoraščio fragmentus. Nors dienoraščiai pasiekė žiūrovą kasdien, tačiau jų turinys buvo ne visuomet chronologiškas. Dalis vaizdinių apima archyvinę J. Meko medžiagą, pavyzdžiui, sausio 6 d. įraše matome 44-erių menininką, o sausio 12 d. – 85-erių. Kituose trumpuose fragmentuose filmininkas įamžina susitikimą su draugais ar keliones.

J. Meko dienoraštyje atsiskleidžia individo matoma aplinka, bet kartu tai ir antropologiškas jos tyrinėjimas, įamžinantis įvairius žmonijos ir populiariosios kultūros istorijos įvykius, pvz., tokius kaip laikraštyje matytą nuskustą Britney Spears galvą, komentuodamas, kad nervų priepuoliai menininkams yra labai svarbūs. J. Mekui šis projektas buvęs vienas sunkiausių, nes reikėjo ne tik fiksuoti kasdienybės vaizdus, bet ir iškart pasidalyti jais su draugais visame pasaulyje. Sudėjus visų dienų fragmentus, dienoraščiai apima 38 valandas, kurios padeda iš arčiau pažinti J. Meką ir jo gyvenimą, kupiną parodų, vakarėlių ir apmąstymų.

Galima sakyti, kad kinas J. Meko gyvenime atsirado iš kalbos barjero, o avangardinis, neholivudinis žiūros taškas – iš praktiškumo.

 

Iš toliau

Kitoje salėje matoma audiovizualinė instaliacija, kurią kuratorius rodė Vilniuje, per daug nenutolsta nuo J. Meko meno ir jo idėjų. Šioje parodos dalyje galima susipažinti su J. Meku iš šalies, koks jis buvo, kai rankose neturėdavo kino ir vaizdo kameros.

J. Meko bendraamžiai ir draugai, kurių kūriniai rodomi instaliacijoje, savo vaizdo dienoraščiuose užfiksavo menininką įvairiais gyvenimo tarpsniais. Vieną žinomiausių vaizdo įrašų filmavo fotomenininkas Arūnas Kulikauskas 1998 m. Jame menininkas įamžintas ant savo namų Niujorke, Soho rajone, stogo. J. Mekas sėdi užsimaukšlinęs šiaudinę skrybėlę ir skaito savo nepublikuotą poeziją, kuri vėliau nugulė rinkinyje „Semeniškių idilės“. Taip jis dar kartą grįžta prie savo poezijos šaknų.

Kitame ekrane matome nuoširdų ir jaukų Ramunės Kudzmanaitės 1995 m. filmą, kuriame J. Mekas pirmą kartą grįžta į nepriklausomą Lietuvą, su savimi pasiimdamas įvairių fotografijų, filmų ir eilėraščių.

Besilinksminantį J. Meką galima pastebėti 2018 m. įraše, užfiksuotame kuratoriaus G. Sodeikos. Menininkas dainuoja lietuvišką liaudies dainą festivalio „Redaguoti kino kultūrą“ („Edit Film Culture“), skirto „Kino kultūros“ („Film Culture“) žurnalui, kurį Jonas ir Adolfas Mekai leido 1954–1996 m., paminėti metu. Šis leidinys buvo pirma platforma, tiesusi kelią dialogui tarp kino kūrėjų ir žiūrovų, teorijos ir praktikos. Žurnale susipynė kritika, kino filmų analizės, interviu, manifestai, poezija ir menas.

Instaliacijoje eksponuojamas ir vienas iš paskutiniųjų viešų J. Meko pasirodymų, kai 2018 m. jam suteiktas Vilniaus dailės akademijos (VDA) garbės daktaro vardas. Menininkas, negalėdamas atvykti atsiimti apdovanojimo, sukūrė vaizdo įrašą ir sveikinosi su VDA bendruomene iš šaltų namų Brukline.

Ekspozicijoje galima išvysti ir du pokalbius tarp J. Meko ir Chihiro ITO. Pastarasis 2018 m. savo tyrimus skyrė „Fluxus“ menui, pradėjo dokumentuoti gyvų menininkų, susijusių su šiuo judėjimu, atsiminimus. J. Mekas, būdamas avangardinių menų apsuptyje, bendraudamas su „Fluxus“ įkūrėju Jurgiu Mačiūnu ir kitais menininkais, pats fiksavo šį judėjimą, tad neišvengė būti pakalbinamas. Chihiro ITO įrašas išsiskiria ne tik savo tema apie abiem imponuojantį „Fluxus“ meną, bet ir fluxiška forma – priešais J. Meką pastatytas pusiau tuščias žalias butelis, kuris iškraipo atvaizdą, suteikdamas jam šmaikščių ir netikėtų proporcijų.

Kas: paroda „J. Mekas iš arčiau“; paroda „Vieno laiško istorija“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada: veikia iki balandžio 2 d.