J. Radvilą menanti stačiatikių cerkvė iš Kėdainių

Lietuvos etnografijos muziejuje (LEM) saugomos 154 nekilnojamos muziejinės vertybės, iš kurių tik keletas yra kopijos. Dėl sovietmečiu vykdytos kolektyvizacijos ir melioracijos, neigiamo aplinkos poveikio, o taip pat valstybei nepajėgiant apsaugoti etnografijos paveldo in situ, daugeliui medinių pastatų patekimas į muziejų buvo vienintelė galimybė išlikti.

Čia taip pat saugomi keli perkelti, bet dar nepastatyti stambūs objektai: stačiatikių cerkvė iš Kėdainių, Santeklių (Akmenės r. sav.) vandens malūnas, Pakapinės (Zarasų r. sav.) vėjo malūno mazgai, pradžios mokykla iš Šiluvos (Raseinių r. sav.), daržinė iš Karališkių (Širvintų r. sav.), Tilmansams priklausęs jojimo maniežas iš Kauno.

Stačiatikių cerkvės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo statomos nuo XIV a. (su pertraukomis) (1). Galima būtų teigti, jog LEM yra saugoma bene seniausia Lietuvoje išlikusi medinė cerkvė. Ją savo antrajai žmonai, turtingo Moldovos kunigaikštystės valdovo dukrai, stačiatikei Marijai Lupu apie 1652 m. Kėdainiuose pastatė protestantas, didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655).

Reikšmė ATR istorijai

Viena ryškiausių XVII a. asmenybių, Biržų ir Dubingių kunigaikštis J. Radvila gimė Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Buvo puikiai išsilavinęs, studijavo Leipcigo, Leideno universitetuose, keliavo po Angliją, Prancūziją. Mokėjo keturias kalbas. Globojo LDK evangelikus reformatus. Rizikingų sprendimų nevengęs J. Radvila buvo puikus karvedys, strategas ir politikas. Dėl didelio savo autoriteto jam nuolat pavykdavo sulaikyti kariuomenę nuo išsiskirstymo ar plėšikavimo, nors valstybė vėluodavo kariams išmokėti algas.

J. Radvila ypač rūpinosi Kėdainiais, Radviloms priklausiusiu jų privačiu miestu: keturklasę mokyklą pertvarkė į gimnaziją, įsteigė spaustuvę, popieriaus dirbtuvę, suteikė plačias savivaldos teises. Jam valdant Kėdainiuose ypatingai suklestėjo ūkis ir kultūra, o tolerancijos dėka gyvavo 6 tautinės ir 6 konfesinės bendruomenės.

Apleista: cerkvė prieš perkeliant į muziejų. 1985 m. / E. J. Morkūno nuotr.

J. Radvilos vaidmuo labai svarbus sudėtingu XVII a. vidurio karų tarp Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Maskvos Kunigaikštystės, tarp ATR ir Švedijos Karalystės laikotarpiu. Rusijos ir kazokų kariuomenė 1655 m. rugpjūtį užėmė Vilnių ir Kauną, o Švedijos kariuomenė – Didžiąją Lenkiją, Prūsiją ir priartėjo prie Lietuvos. Už bendros valstybės užsienio politiką atsakingas karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. Tuomet iniciatyvos spręsti šalies likimą ėmėsi ryžtingai veikęs J. Radvila, tapęs laisvas nuo priesaikos karaliui. Jis spalio 20 d. Radvilų rūmuose Kėdainiuose su LDK didikais ir bajorais (viso 1135) su Švedijos atstovais pasirašė Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukta 1569 m. LDK Liublino unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija – Lietuva tapo Švedijos protektoratu.

Dėl to LDK valstybingumo šalininkai J. Radvilą laiko didvyriu, o glaudesnės sąjungos su Lenkija šalininkai – išdaviku. Nors Kėdainių sutartis tegaliojo trumpiau nei metus, būtent dėl šio ryžtingo žingsnio buvo sustabdyta Rusijos ekspansija į LDK iki pat ATR padalinimų 1773–1795 m.

Už tai ATR Seimas nusavino jo valdas – Biržus, Dubingius, Kėdainius, Nesvyžių, Svėdasus ir kt. Pats J. Radvila, praėjus porai mėnesių po Kėdainių sutarties pasirašymo, netikėtai mirė Tykocino pilyje (2).

Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

M. Lupu likimo vingiai

J. Radvila buvo susituokęs du kartus. Pirmoji žmona Kotryna Potockytė buvo katalikė, įtakingo lenkų didiko Stepono Potockio ir Moldovos kunigaikštytės Marijos Mogilaitės dukra. Poros sūnus Kristupas anksti mirė, o vienintelė dukra Marija Ona vėliau ištekėjo už J. Radvilos pusbrolio Boguslavo, kuris po tėvo mirties buvo mergaitės globėjas.

Antroji J. Radvilos žmona M. Lupu (apie 1625–1660) – Moldovos, turėjusios bendrą sieną su ATR, gospodario (valdovo titulas) Vasile Lupu duktė. V. Lupu, būdamas Osmanų imperijos vasalas, turėjo gauti turkų sultono Ibrahimo sutikimą savo vaikų vedyboms. V. Lupu dukra Ruksandra ištekėjo už Ukrainos kazokų etmono Bogdano Chmelnickio sūnaus Timotiejaus.

M. Lupu buvo patraukli, ryškių veido bruožų, išsilavinusi, mokėjo kelias kalbas. Greičiausiai politinės iškilmingos našlio J. Radvilos ir M. Lupu vestuvės įvyko Moldovos sostinėje Jasuose, Trijų Hierarchų cerkvėje 1645 m. Jaunuosius sutuokė vyskupas, Kijevo, Galicijos ir visos Rusios metropolitas (vėliau paskelbtas šventuoju) Petras Mogila (3). M. Lupu gavo didelį kraitį. Jo vertė galėjo siekti nuo 600 tūkst. iki 2 mln. zlotų. Be to, moldavų kunigaikštytei buvo paskirtos kelios valdos: Zabluduvas, Bielyčia, Orlia, Lubenecas. Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

Po vyro mirties likusi viena M. Lupu Radvilienė siekė atgauti savo kraitį, kuris tuo metu buvo pavestas saugoti B. Radvilai. Pastarasis, motyvuodamas teisinėmis priežastimis, nuolat vengė jį grąžinti. M. Lupu Radvilienė daugybę kartų ieškojo karaliaus paramos bei savo giminaičių pagalbos. Galiausiai ji kreipėsi į teismą, tačiau, nieko nelaimėjusi, 1660 m. mirė Slucko mieste.

Vis dėl to, pagal M. Lupu Radvilienės testamentą, jos teisėtiems paveldėtojams (daugiausiai kraujo ryšiais su ja nesusijusiems turto gavėjams) pavyko susigrąžinti 471 tūkst. zlotų, kurie jos valia buvo perduoti trylikai vienuolynų, septynioms bažnyčioms, Slucko mokyklai, Vilniaus pensionui ir trims ligoninėms. 200 tūkst. zlotų buvo paskirti Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynui, o vienuolynui Kėdainiuose – 500 zlotų (4).

E. J. Morkūno nuotr.

Maldos namai kunigaikštienei

M. Lupu Radvilienė kurį laiką gyveno Kėdainiuose, Radvilų dvare. Jai statyta Kristaus Atsimainymo cerkvė stovėjo šalia Knypavos turgavietės, ties dabartinių Stepono Jaugelio-Telegos ir Sodų gatvių susikirtimu, atokiau nuo gatvės (5). J. Radvila cerkvei dovanojo du varinius varpus, tris ikonas su Dievo Motinos, Šv. Kotrynos ir arkangelo Mykolo atvaizdais, knygų, brangių bažnytinių indų bei reikmenų. Penkis paveikslus siuntė pati M. Lupu. Šalia cerkvės įsteigė nedidelį vyrų vienuolyną su keturiais stačiatikiais (iš jų du vienuoliai). Jiems J. Radvila suteikė globą ir paskyrė metinį mokestį natūra – ordinariją. Vienuolių išlaikymu rūpinosi ir jo žmona (6).

XIX a. šie maldos namai sulaukė būdami visai apleisti. Cerkvę suremontavo mieste buvęs Rusijos kariuomenės Narvos husarų pulkas. Dailininko, litografo Juozapo Ozemblovskio litografijoje ji atrodė taip: stačiakampio plano, su gana aukštu bokštu, kurį vainikavo svogūno formos kupolas su kryžiumi viršuje. 1841 m., pašventinę cerkvę stačiatikių globėjo Šv. Andriejaus vardu, pamaldas joje atnaujino Kauno dvasininkai. 1846 m. caro Nikolajaus I įsakymu prie jos buvo įsteigta parapija ir paskirtas nuolatinis šventikas.

1861 m. senąją cerkvę nukonkuravo mieste naujai pastatyta mūrinė cerkvė. Į ją buvo pernešta ir prie centrinių ikonostaso durų įtaisyta J. Radvilos dovanotoji Dievo Motinos ikona. Pamaldos senojoje cerkvėje vyko tik per Velykas ir šv. Andriejaus dieną.

1904 m. apdegusi nuo žaibo cerkvė buvo perkelta į naują vietą – stačiatikių karių kapines prie Smilgos upės dabartinėje Klevų gatvėje. Čia ji naudota kaip kapinių koplyčia. Likusios dvi J. Radvilos ikonos atsidūrė naujojoje mūrinėje cerkvėje. Buvusioje cerkvės vietoje ant postamento pastatytas metalinis kryžius (7).

Sovietmečiu cerkvė buvo labai apleista; pamaldos nebevyko. Kai avarijoje žuvo ja besirūpinęs popas, valdžia ketino cerkvę, kaip nederančią prie stačiatikių karių kapinėse palaidotų sovietų karių kapų, nugriauti. Apie 100 kėdainiškių stačiatikių meldėsi naujoje cerkvėje.

Nauji namai muziejuje

Į muziejų nugriovimui pasmerktą cerkvę nuspręsta perkelti kėdainiškio, tuometinio Miestelio skyriaus vedėjo, vėliau direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei ir informacijai dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno iniciatyva. 1982 m. jos kupolas jau buvo be kryžiaus. Patalpos nerakinamos, keliose vietose prakiuręs stogas. Vidaus interjeras visiškai suniokotas: sunaikintas puošniais auksuotais medžio drožiniais ornamentuotas ikonostasas, nuplėšyti sienų tapetai, išvogtos ikonos, paveikslai, žvakidės. Anot dr. E. J. Morkūno, ikonostasu labai žavėjosi garsi dailėtyrininkė dr. Marija Matušakaitė (8).

Palikimas: cerkvės pamatai antrojoje jos vietoje, Klevų gatvės kapinėse. Ji buvo orientuota rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas iš vakarų pusės. 2004 m. dar likę pamatai ir laipteliai. / E. J. Morkūno nuotr.

Tais pačiais metais Paminklų konservavimo instituto specialistas V. Gartfilas muziejaus užsakymu atliko architektūrinius-archeologinius cerkvės apmatavimus. Apmatuojant matmenys duoti maksimalūs. Pastato ilgis – 12,2 m, plotis – 7,6 m. Cerkvės aukštis – 6,27 m, o visas aukštis su bokštu – 9,65 m be kryžiaus. Pamato aukštis – nuo 40 cm iki 22 cm. Tikintiesiems skirtas plotas 6,29 m x 3,83 m. Apmatavimų byla saugoma LEM archyve (9).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje.

Etnografinius tyrimus atliko dr. E. J. Morkūnas. Cerkvė buvo stačiakampio plano, su priestatėliu, liaudiškai neįmantrių formų, su bokšteliu. Jos siluetas artimas XVII – XVIII a. Lietuvos bažnyčių bokštams. Pastatyta iš rąstų, apkalta vertikaliai lentomis. Po karnizu iš vertikaliai kaltų lentelių padarytas ornamentas. Pamatai – mūriniai. Perdengimai ir pertvaros – medinės, vidaus patalpos buvę tapetuotos tamsiai mėlynos spalvos tapetais. Lubos plokščios, dažytos baltai. Langai aštuoniarūčiai, pagrindinėje patalpoje suporinti. Durys dvivėrės, filinginės, su stačiatikių kryžiais. Virš jų įrengta pastogė, paremta kolonėlėmis. Keturšlaitis stogas dengtas cinkuota skarda (10).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Baldų ar kitų liturginių daiktų neįgyta. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje. Jeigu ne dr. E. J. Morkūno entuziazmas ir noras išsaugoti pastatą, J. Radvilą, jo žmoną M. Lupu Radvilienę ir LDK klestėjusią religijos toleranciją menančios stačiatikių cerkvės būtų nelikę. Beje, tai buvo vienas svarbiausių šio, neseniai mus palikusio iškilaus muziejininko išsaugotų pastatų.


Šaltiniai

1. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/cerkve/. Žiūrėta 2023-10-01.

2. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonusas-radvila-1/. Žiūrėta 2023-06-12.

3. Prieiga per internetą: https://rinkosaikste.lt/naslio-zmona-prisidejusi-prie-staciatikiu-parapijos-kedainiuose-atsiradimo/. Žiūrėta 2023-06-12.

4. Zabolotnaia L. „The Riddles, myths and facts concerning Maria (Lupu) Radziwill‘s last will and testament“, in: Istorija, 2015, t. 97, Nr. 1, p. 5–25.

5. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

6. Šinkūnas P. „Kėdainių miesto istorija“. Kaunas, 1928, p. 32–33.

7. Juknevičius A. Senieji Kėdainiai. Vilnius, Inter Se, 2017, p. 107–108.

8. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

9. Kėdainių cerkvės architektūriniai-archeologiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 564, p. 10.

10. Kėdainių cerkvės etnografiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 556, p. 18–20.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių