Joninės. Šią šventę lydi labai prieštaringi jausmai. Nors tėtukas Jonas, Joninių kaip priklauso – su laužais per naktį, vainikų plukdymu, prausimusi rasoje – niekada nebuvo. Mūsų šeima nedidelė, tad vardines švęsdavome labai paprastai. Užtat tėtį labai gražiai pasveikindavo bendradarbiai ir kolegos iš etnografinio ansamblio. Man, mažam vaikui, didžiausias stebuklas buvo rasti ant durų pakabintą iš ąžuolo lapų, įvairių žolynų nupintą Joninių vainiką. O kaip džiaugdavausi, kai šios šventės proga vykdamas į Kernavę koncertuoti, tėtis paimdavo mane su savimi.

Nors vasara būna jau įsibėgėjusi, Joninės man asocijuojasi su jos pradžia: birželio viduryje man prasideda atostogos – baigiasi pamokos Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre. Dar prieš Jonines abi su sese Laimute persikraustome į Šakių rajone esančią senelių sodybą. Ten, laukinės gamtos glėbyje, atsigauname – tampame pačios savimi. Laima – technologijų mokytoja, tautodailininkė. Išsiliejame kūrybiškai ir emociškai: ilsimės, kuriame, eksperimentuojame, ieškome įkvėpimo, džiugiai priimame draugus.

Daugiau nei prieš dešimt metų būtent per Jonines anapilin iškeliavo mama... Ji buvo labai praktiška moteris – mezgė kojines, pirštines, o štai mano močiutė nestokojo meniško polėkio. Tikiu, kad trauką grožiui paveldėjau būtent iš jos. Nuo mažens man menkai rūpėjo lėlės, kiemas, žaidimai, draugai – mieliau šliedavausi prie tetų, kurios mezgė, nėrė vąšeliu, siuvinėjo. Prašydavau, reikalaudavau, kad ir mane išmokytų. Penktoje klasėje pravėrusi buities darbų kabineto duris pasijutau tarsi pasakoje: rankų darbo staltiesėlės, siuvinėti, apnerti rankšluostėliai, įvairūs darbeliai... Baigusi mokyklą nesvarstydama įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti chemijos ir buities kultūros. Nė karto nepasigailėjau. Tai, ką darau, man nėra nei specialybė, nei darbas, tai – mano gyvenimo būdas, teikiantis ypač didelį malonumą.

Jau 15 metų dirbu minėtame centre, sukūriau dailiųjų rankdarbių gamintojo programą ir ilgą laiką pagal ją mokiau kurčius ir neprigirdinčius vaikus. Neseniai pasikeitė mokyklos profilis ir dabartinė mano auditorija – tiek fizinę, tiek psichinę negalią turintis jaunimas. Dirbti sunku, tačiau matau prasmę: daugiametė patirtis leidžia teigti, kad rankdarbiai lengvina nelaimės pažeistų žmonių dalią. Moksliškai nustatyta, kad bet kokia rankdarbystė – vaistas, padedantis įveikti įtampą, stresą, sielos skausmą, vienišumą. Be to, lavinama smulkioji motorika, o derinant rankų darbą su kūrybiniu procesu, skatinami dirbti abu smegenų pusrutuliai.

Mano gyvenimą rankdarbiai užlieja bangomis: metus kitus kūriau skiautinius, paskui – audžiau ant staklių, vėliau susidomėjau audimu ant rėmo, po kurio laiko mane pagavo įkvėpimas tapyti ant šilko, velti, siuvinėti, kurti batikos darbus, austi ant staklių su karoliukais. Domina tiek senosios, tiek modernios rankdarbių technikos, maga išbandyti naujas medžiagas. Rezultatu ne visada esu patenkinta, bet tai priimu kaip iššūkį, skatinimą sugalvoti geriau, įdomiau, išbandyti kitą būdą, rasti savą techniką.

Pastaruoju metu intensyviai siuvinėju, kaip aš mėgstu sakyti, lieju akvarelę. Sesuo Laima užsikrėtė natūraliu dažymu: naudodama skirtingas augalines medžiagas, natūralius dažus ir jų mišinius eksperimentavo dažydama labai įvairių pluoštų siūlus. Susikaupė didžiulė kolekcija verpalų, kurie savaime dera vienas prie kito.

Gamtos pastelės spalvos ir atspalviai išsilieja ant taip pat natūraliu būdu dažytos vilnos, medvilnės skiaučių – paveikslai, pagalvės, rankinės, įvairios detalės, iš kurių, tikiuosi, vėliau gal pavyks sukurti kažką originalaus.

Mano pievose aptiksite tiek tikrų augalų kopijas, tiek fantazijos pražydintas gėleles. Siuvinėdama užsimirštu ir visai netyčia pradedu kurti istorijas.

Dažniausia siuvinėju vieno pluošto siūlais. Atsirenku derančias spalvas, rėmuose ištempiu audinį ir... įsiklausau į savo vidų – jokių išankstinių planų, eskizų, jokių pagrindinių taškų, kompozicijos kontūrų. Siuvinėju kaip mato akys ir veda ranka – niekada nežinau, kas ir kaip bus. Pasiduodu emocijai. Toks pagrindinis mano visos kūrybos bruožas. Jei iš anksto konkrečiai viską apgalvoju, sudėlioju, žinau, kaip baigtas rankdarbis atrodys, jį daryti man tampa jau nebeįdomu.

Mano vaikystėje, jaunystėje buvo madingi siuvinėtų mažų staltiesėlių komplektai – paprastutis motyvas, neįpareigojantis, greitas darbas. Mėgau siuvinėti iki tol, kol institute gavau užduotį išsiuvinėti A2 dydžio LTSR herbą. Darbas – kruvinas: labai pykau, nervinausi, prakaitavau, vėliau ilgą laiką apie siuvinėjimą net pagalvoti negalėjau.

Visgi ši užduotis buvo labai naudinga – išmokau pačių įvairiausių dekoratyvių siuvinėjimo dygsnių: lygiojo siuvinėjimo, šešėliavimo, grandinėlės, "kirmėlytės", "mazgelių" ir t.t. Dabar visus šiuos dygsnius naudoju siuvinėdama, jei pritrūkstu, pati prisigalvoju naujų jų variacijų. Internete – didžiuliai įkvėpimo lobynai. Pasinaudoju, bet visuomet pakoreguoju pagal save – nesižaviu "copy–paste" principu.

Man gražu, kai siuvinėjimas turi faktūrą: iškilus, reljefiškas, išraiškingas, gilus – kaip pievoje augantys žolynai daugiasluoksnis, susipynęs, pilnas šešėlių ir gyvybės žaismo.

Gamta, žolynai, įvairios gėlės – mano stichija. Sodyboje aplink namelį banguoja, liūliuoja pievos, laukai, medžiai pilni paukščių. Labai mėgstu lubinus, bet jų į Joninių vainiką neįpinsi – nužydėję, todėl tiks bet kokie augalėliai – ramunės, jonažolės, dobilai, katilėliai, įvairios smilgos... Net ir dilgėlės – įsižiūrėkite, koks gražus jų žiedas, kaip ant koto išsidėlioję karpyti lapai.

Laimutė iš vasaros pievų visada grįžta tai vainiku pasipuošusi, tai puokšte nešina, o aš šį grožį mieliau siuvinėju. Mano pievose aptiksite tiek tikrų augalų kopijas, tiek fantazijos pražydintas gėleles. Siuvinėdama užsimirštu ir visai netyčia pradedu kurti istorijas: atmintyje atbudusius, kadaise širdį sujaudinusius dalykus, situacijas, žmones intuityviai susieju su tam tikrais augalais, spalvomis, dygsnių faktūra, rankdarbį papildau detalėmis, simboliais. Tokiu būdu mano rankdarbiai – ne tik pasivaikščiojimas po lietuvišką pievą, jie įgyja prasmę.