Lėlių kūrėja E. Lei: reikia įsiklausyti, ką šnabžda širdis

Kauno rajone gyvenanti ir ypatingas autorines lėles kurianti menininkė, pasivadinusi pseudonimu Edita Lei, gyvenimo džiaugsmą atrado, kai būdama 40-ies pradėjo kurti lėles ir galiausiai sukūrė savo ypatingą fėjų pasaulį. Daugelis jos pasakų herojų – iš realaus gyvenimo, tačiau papasitelkus magiją ar burtus net ir paprasta situacija virsta stebuklu.

– Vaikystėje tradiciškai žaidėte su lėlėmis?

– Lėlės mano gyvenime buvo nuo pat mažumės – kiek save atsimenu. Tik yra vienas niuansas – aš su jomis neilgai žaidžiau taip, kaip paprastai žaidžia mergaitės. Mano vaikystėje nebuvo jokių joms skirtų drabužėlių, aksesuarų ar baldų, tad aš pradėjau pati juos kurti taip, kaip sugebėjau. Buvo laikas, kai pati ėmiau siūti ir megzti lėles, ir net lėlėms – augintinius. Tuo užsiėmiau iki penkiolikos, kol kažkas pasakė, kad esu per didelė žaisti. Nors iš tikrųjų, kaip dabar pagalvoju, tai nebuvo žaidimas – tai ir buvo mano kūryba, tačiau nei aš pati, nei aplinkiniai to nesupratome.

– Kada ir kodėl pati sugalvojote kurti lėles?

– Tikriausiai todėl, kad iš manęs aplinka atėmė galimybę kurti tai jaunystėje, galima sakyti, susigrąžinau tai, ką praradau. Sukūriau pirmą lėlę ir per vieną dieną aiškiai supratau, kad daugiau šito darbo nemesiu. Tai nutiko, kai man suėjo 40 metų.

Su lėlėmis iš tikrųjų labai paprasta – jas kuri, o jos tarsi pasakoja savo istoriją. Užsimiršti ir nusikeli į kitus pasaulius, ten, kur norisi būti.

– Esate baigusi meno srities studijas. Tačiau ar vien to pakako, kad galėtumėte kurti lėlės? Teko mokytis lėlininkystės ar improvizuoti?

– Neužteko, ir niekas to nemoko Lietuvoje iki dabar. Tiesa, buvo lipdybos pamokos, dirbome su moliu, tikrai patiko ir sekėsi. Tačiau lėlės – visai kas kita. Man atrodo, kad visi lėlininkai pradžioje būna savamoksliai. Jei pradeda labiau domėtis, ima ieškoti kursų pas pažengusius ir taip atranda savo kelią. Laikui bėgant dalis nustoja kurti, kiti imasi komercinių užsakymų, treti vis bando kažką naujo, o dar kiti kuria meną.

Sinergija: E. Lei kuriamose istorijose žmonių pasaulis susipina su magijos pasauliu – taip tarsi siunčiama žinutė, kad stebuklai – visai šalia. / E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Iš kokių medžiagų kuriate savo personažus?

– Lėlė – neįnoringa būtybė, ją galima kurti iš bet ko. Tai aš ir išbandžiau. Lipdau iš ore stingstančios masės, iš kepimo plastiko, iš popieriaus, siuvu tekstilines ir veliu iš vilnos. Dar perdarau ir konstruoju iš žaislinių, senų gamyklinių lėlių.

– Kaip gimsta idėjos, kokią lėlę kurti? Pakanka vien fantazijos ar tenka ieškoti prototipo?

– Net nežinau, iš kur tos idėjos. Jos tiesiog visada mano galvoje. Reikia tik prie kokios nors apsistoti ir imiesi veikti. Nuo mažens man patiko stebėti žmones ir kažkodėl aš juos visada nesąmoningai lygindavau su matytais personažais. Dabar pati juos sugalvoju ir pritaikau. Toks linksmas užsiėmimas.

E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek užtrunka sukurti lėlę? Kas šiame procese sudėtingiausia, o kas – maloniausia?

– Jei paklaustumėte parodžiusi į konkrečią lėlę, maždaug atsakyčiau. Dabar – sudėtinga, nes jos skirtingos. Galiu tik pasakyti, kad yra lėlių, kurias galima sukurti per dieną, kitoms reikia savaitės ar mėnesio, ir yra tokių, kurias kuriu dar ilgiau. Man sudėtingiausia sukurti kūną ir ypač – lipdyti rankas. Tie pirštukai tokie mažučiai, plaštakos turi būti vienodos. Smagiausia lipdyti veidą ir jį išpiešti. Veidas suteikia gyvybės – tada prasideda dialogas.

– Kokių emocijų ši veikla jums kelia? Daug meilės tenka įdėti?

– Išgyvenu pačias geriausias emocijas. Su lėlėmis iš tikrųjų labai paprasta – jas kuri, o jos tarsi pasakoja savo istoriją. Užsimiršti ir nusikeli į kitus pasaulius, ten, kur norisi būti. Kalbant apie meilę, nebus meilės – nebus ir lėlių. Tai toks skrupulingas ir ilgas procesas, jam reikia tinkamai pasiruošti, tad jei neliks meilės – nieko ir nesukursiu.

– Lėlių kūryba dabar – pagrindinė jūsų veikla?

– Galima sakyti, taip. Visko tenka daryti, bet vis tiek daugiau ar mažiau viskas sukasi apie lėles.

Požiūris: Edita kiekvieną savo lėlę kuria su meile: „Nebus meilės – nebus ir lėlių. Jei neliks meilės – nieko ir nesukursiu.“ / E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kodėl gimė Fėjų slėnis ir kas tai yra?

– Gyvenimas miške man suteikė galimybę labiau prisiliesti prie gamtos ir tada atsirado fėjos. Kai pradėjau kurti lėles fėjas, teko sugalvoti vietą, kur jos gyvena, todėl Fėjų slėniu pavadinau savo namus, kuriuose viskas prasideda. Nuo mažens buvau fantazuotoja, todėl labai natūraliai atsirado fėjos ir kiekvienos istorija. Man taip patiko, kad 2014 m. susikūriau feisbuko paskyrą Fėjų slėnio pavadinimu, ėmiau ten kelti lėlių nuotraukas ir pasakoti mini istorijas.

Vėliau pagalvojau, kad mano kūryba – gana vaikiškas žanras, tačiau internete vaikų nėra, tad sumąsčiau, kad norėčiau išleisti pasakų knygą. Pasirodė pirma knyga ir nuo tada daug kas ėmė keistis. Skaitytojai, supratę, kad fėjos ir visas knygose matomas pasaulis yra tikras ir tai galima pamatyti, ėmė manęs ieškoti ir susirasdavo, kur aš gyvenu. Vieną vasarą padariau mini ekspoziciją savo namuose. Žmonės nenustojo domėtis, todėl draugės Eglės ir jos tėčio dėka persikėliau rudeniui į jų turimas patalpas Garliavoje. Ekspozicijoje pabandžiau atkartoti knygose esančias iliustracijas ir atidariau Fėjų slėnio galeriją. Ketinau pabūti iki Naujųjų metų, o užtrukau dvejus.

Vėliau sulaukiau pasiūlymo keltis į Vilnių ir Fėjų slėnio galerija atsidarė Vilniuje. Su didžiuliu miško labirintu ir nuostabiai teatralizuota pasaka, kurią sukūrė režisierė Rasa Bartninkaitė. Viskas sekėsi puikiai, bet, vos spėjome įsivažiuoti, užklupo karantinas. Uždarymai ir ribojimai tęsėsi per ilgai, išseko rezervai, teko skelbti bankrotą. Jau ruošiau vietą savo herojams namuose, bet neprireikė. Fėjų slėnio galeriją įsigijo nauja savininkė, tikra Fėjų slėnio gerbėja, dainininkė Aurelija Butkaliuk. Dabar ji globoja mano fėjas ir kartu kuria savo pasakų pasaulį.

Inspiracija: gyvenimas miške kūrėjai suteikė galimybę labiau prisiliesti prie gamtos – tada jos gyvenime ir atsirado fėjos. / E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs savo lėlių neparduodate? Kodėl?

– Parduodavau ir iš pradžių kūriau pagal užsakymus, kol nepradėjau kurti fėjų. Nežinau, kas tada nutiko: ar man jų gaila buvo, ar aš jau nujaučiau, kad man jų prireiks... Ir tikrai, labai greitai po sprendimo nieko neparduoti atsirado noras parašyti pasakų knygą. Kaip sakoma, niekas gyvenime nevyksta šiaip sau, tik reikia įsiklausyti, ką šnabžda širdis. O ji kalba taip tyliai, kad tik miške sugebėjau ją išgirsti. Dabar taip pat parduodu, tačiau tik lėles, skirtas žaisti vaikams. Sudėtingos, autorinės lėlės vėl dalyvauja fotosesijose ir ketina pasakoti naujas istorijas arba keliauja į Fėjų slėnio pasakų pasaulio galeriją Vilniuje, „Ogmios mieste“.

Todėl mano pasakos skirtos visai šeimai. Jose tiek vaikas, tiek suaugęs supras tai, ką reikia arba norisi.

– Kiek knygų jau esate išleidusi? Kurti pasakas paskatino lėlės?

– Kol kas mano lentynoje – vienuolika knygų. Aštuonias parašiau viena, dvi – kartu su drauge Luana (Ana Lu), vieną – kartu su R. Bartninkaite. Be abejo, knygos atsirado tik dėl lėlių. Pasakų knygų vaikams, kurios būtų iliustruotos rankų darbo lėlėmis ir butaforijomis, nebuvo, neradome jų net Bolonijos knygų mugėje. Dėl to azartas tik didėjo. Nors pradžia nebuvo lengva, dabar labai džiaugiuosi, kad pavyko.

Kiekviena knyga, istorija, net pati trumpiausia pasakėlė ne šiaip sau atsirado. Būna, kad išgirstu citatą, kuri paliečia, ir visa istorija prieš akis susidėlioja. Arba išgirstu kažką gražaus, užsimanau tai įamžinti ir, žiūrėk, vakare jau lipdau Kalėdų fėją, kurdama Kalėdų pasaką. Ko tik nenutinka pradėjus rašyti: keliauju, kur noriu, būnu, kuo noriu, ir moku burti... Pasakas kurti – vienas malonumas.

Lėlės inspiruoja daug kam. Jos tokios universalios: kad ir ką darytum – visur jas gali integruoti. Idėjų yra ir prie vienos iš jų jau dirba net keletas lėlininkų ir miniatiūrų kūrėjų. Belieka tikėtis, kad laikai bus palankūs ir maloniai nustebinsime skaitytojus.

E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų sukurti personažai skirti vaikams ar ne tik?

– Dėkoju už šį klausimą. Daugelis pasakų – iš realaus gyvenimo, tačiau vos pasitelkiu magiją ar burtus, ir paprasta situacija pavirsta stebuklu. Todėl mano pasakos skirtos visai šeimai. Jose tiek vaikas, tiek suaugęs supras tai, ką reikia arba norisi. Atidesni ir ištikimi skaitytojai jau pastebėjo, kad mano istorijose beveik visur žmonių pasaulis susipina su magijos pasauliu. Taip tarsi siunčiama žinutė, kad stebuklai – visai šalia. Sugebėsime juos pamatyti ir jais pasinaudoti ar ne, čia jau kam kaip pasiseks.

– Ką jūsų gyvenimui suteikė lėlės?

– Lėlės atėjo į mano gyvenimą ir jį pakeitė. Susipažinau su ypatingais žmonėmis, jie iki šiol man labai brangūs. Lėles įamžinau knygose ir paverčiau herojais. Kai aplink mane tiek daug herojų, jaučiu, kad nuotykiai niekada nesibaigs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

susižavėjusi

susižavėjusi portretas
gražu tikrai

Manau

 Manau  portretas
Sužavėta,netekau amo.Nuostabios rankos ,šaunuolė!!! Kaip kurios lėlės panašios į menininkės veidą.

Nuostabioji Karoliuku feja

Nuostabioji Karoliuku feja portretas
Turiu knygele Feju slenis, kurios vaikams nedovanoju.Labai nuostabi virselio Karoliuku feja. Gaila, kad matyt dabar laimi skraidantis mintyse parselis Migelis. Bet visai butu naudingos knygeles su juo ar Zipses tipazu. Dar tobulesne butu virselio feja...
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių