Piešė dar vaikystėje

Z.Germanienė ant puodelių piešti pradėjo 2012-aisiais. Kaip pati sako, visiškai atsitiktinai: tiesiog vaikščiojo su vyru po parduotuvę, kurioje buvo dažų kampelis, o ten – dažų porcelianui išpardavimas. Jos vyras, žinodamas, kad moteris vaikystėje piešė ir jai neblogai sekėsi, paklausė: „Ar nenori pabandyti piešti ant porceliano?“ Ji pasvarstė, kad gal visai įdomu būtų, ir nusipirko tuos dažus. Nuo šios avantiūros viskas ir prasidėjo.

„Vaikystėje esu laimėjusi piešimo konkursų, tad žinojau, kad moku piešti, – sako Zita. – Kažkada buvau vyrui užsiminusi, kad būtų šaunu ant puodelių piešti, nes ne kartą girdėjau, kad žmonės, ypač vaikai, nenori gauti dovanų puodelio. Maniau, kad ir toks kasdienis dalykas gali džiuginti, tik jis turi būti jaukus, gražus, linksmas. Na, ir visai atsitiktinai atsirado proga pamėginti sukurti tokių puodelių.“

Moteris yra baigusi lietuvių kalbos filologijos ir ekonomikos studijas, tiksliau – įmonių administravimą, tad dirbo administratore. Ir nors tas darbas jai patiko, vis susiklostydavo taip, kad, nuėjus į kokią nors įmonę dirbti administratore, po kurio laiko vis norėdavo pakeisti jos pareigas – siūlė ir vadybininkės, ir pirčių projektuotojos. Paskutinis jos darbas – draudimo brokerė. Dirbo, o laisvalaikiu piešė.

Galiausiai suprato, kad piešti jai puikiai sekasi ir patinka, užsakymų sulaukia vis daugiau ir net sunkiai spėja juos įgyvendinti, tad nusprendė, kad piešimas ant puodelių gali būti jos pragyvenimo šaltinis.

Augintiniai: pagrindinės Z. Germanienės piešinių įkvėpėjos – jos namuose gyvenančios katės Maksas ir Rožytė.  Z. Germanienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko pažinti šunis

„Kadangi aš – kačių žmogus, jaukumo kūrėjos mūsų namuose – katės, todėl ilgą laiką piešiau tik jas, – pasakoja Zita. – Žmonės mėgo puodelius su kačių atvaizdais, noriai jų įsigydavo. Su savo puodeliais važiuodavau į kačių parodas. Bet paskui užklupo kovidas, prasidėjo karantinas, nevyko mugių, sustojo gyvenimas. Pagalvojau, kad reikia kažką daryti, ir feisbuke pasisiūliau piešti augintinius. Žmonės man atsiųsdavo nuotraukų, aš nupiešdavau jų augintinius. Pastebėjau, kad dauguma tų augintinių – šunys, piešiu vien šunis.“

Pradėjus piešti šunis, teko nuodugniau jais pasidomėti, su įvairiomis veislėmis susipažinti. Anot Zitos, su katėmis paprasčiau – veislių mažiau, nupieštą vieną karikatūrinį katiną galima pritaikyti kelioms veislėms. Su šunims taip nepavyksta – jeigu pieši konkrečios veislės šunį, turi gerai ją išanalizuoti.

Maniau, kad ir toks kasdienis dalykas gali džiuginti, tik jis turi būti jaukus, gražus, linksmas.

„Būna, kad kas nors paprašo puodelio su kokios nors veislės šunimi, o aš apie ją nesu girdėjusi. Užsirašau veislės pavadinimą, o grįžusi namo ieškau internete, kaip tie šunys atrodo, apžiūriu iš visų pusių. Atrodo, jau lyg ir viskas aišku. Nupiešiu, nuspalvinu taip, kaip man patinka. Tada koks nors veisėjas pamatęs sako: „Tokių spalvų šios veislės šunų negali būti.“ Tada vėl ieškau, kokių spalvų gali būti“, – apie savo darbą pasakoja Zita.

Dabar, kai dalyvauja šunų parodose, ji sako jau einanti ir į ringą – žiūri, kokius šunis veda, kaip jie atrodo, kokių būna spalvų. Juokiasi, kad kinologijos srityje kaip reikiant išpruso, daug veislių pažinti išmoko. Jos nuostabai, ir vyras jau pradeda pažinti šunų veisles, nes kartais tenka ją mugėse pavaduoti, tad nori nenori tenka žinoti, su kokių veislių šunimis puodelių yra, o su kokių – ne.

„Stilizuotus gyvūnus aš piešiu kaip noriu, bet kartais su tuo per dideliu „kaip noriu“ nukrypstu nuo kumpos nosies ar uodegą užriečiu, o ji nebūna taip stipriai užriesta. Tad net ir čia tikrovė mane varžo, – šypsosi pašnekovė. – Todėl geriausiai man sekasi, o ir labiausiai patinka piešti ne kokios nors konkrečios veislės, o šiaip šunį.“

Gera teikti džiaugsmą

Zita pasakoja, kad pusseserė yra išlaikiusi jos pirmuosius darbus – jie autorei nelabai gražūs. Kol perprato piešimo techniką, reikėjo nemažai pasipraktikuoti.

Iš pradžių piešdavo tiesiai ant puodelio. Dabar technologijos tobulėja – piešia planšetėje, kur gali taisyti, koreguoti, todėl piešiniai dabar kruopštesni, tikslesni. Planšetėje galima pasirinkti, kokia priemone piešti: vandeniniu teptuku, plunksna ar kitomis piešimo priemonėmis. Pabaigtas piešinys specialia įranga perkeliamas ant puodelio.

Nusipirkti įrangą, anot pašnekovės, buvo nemaža investicija. „Karantinas paskatino daug ką pergalvoti, patobulinti. Manau, tas laikas kūrybingiems žmonėms buvo į naudą – turėjai laiko pagalvoti ir pasistūmėti į priekį. Juk per tą nuolatinį lėkimą iki tol nebūdavo net laiko pagalvoti, ką galima patobulinti ar padaryti naujo“, – sako pašnekovė. Jos įsitikinimu, gyvenime niekas nevyksta šiaip sau – viskas atsitinka dėl kažko, o sudėtingos aplinkybės priverčia žmogų kūrybingai pažiūrėti į bet kurią situaciją.

Kai piešdavo ranka tiesiai ant puodelio, antro tokio pat piešinio ji jau nebegalėdavo nupiešti. Dabar planšetėje nupieštą piešinį, jeigu reikia, galima pakartoti. Bet Zita stengiasi į kiekvieną renginį, kur važiuoja, atvežti vis ką nors naujo.

Požiūris: juk rytinė kava gerokai skanesnė, kai puodelis gražus, įsitikinusi puodelius dekoruojanti Zita. Zitos G. asmeninio archyvo nuotr.

Į šunų parodas Zita veža puodelių su šunimis, į kačių – su katėmis. Į muges – visko po truputį. Žino, ko dažniausiai žmonės pageidauja, todėl ant puodelių atsiranda ir kitų gyvūnų. Sako jau žinanti, kad lapę, varlę, voverę, vilką, arklį būtinai reikia nupiešti – beveik kiekviename renginyje tokių puodelių prašo.

Kartais paklausia: „Beždžionę turite?“ Neturi. Tad grįžta po renginio namo ir nupiešia beždžionę. Kitą kartą jau kokio kito gyvūno žmonės ieško.

„Aš piešiu tokiems suaugusiesiems kaip aš – neužaugusiems, – juokiasi Zita. – Dažnai prieina žmogus, pasižiūri ir sako: „Čia tokie vaikiški puodeliai.“ Na, tai viskas aišku – aš piešiu vaikams. Bet daugelis suaugusiųjų labai džiaugiasi tokį puodelį gavę. Sakyčiau, kam ko reikia, kas ką mato. Man labai patinka pasaulį matyti vaiko akimis. Svarbiausia, kad puodelis linksmas, smagus būtų. Nes kai geri arbatą ar kavą ryte, tai turi džiuginti – tada ir diena bus gera.“

Stilizuotus gyvūnus aš piešiu kaip noriu, bet kartais su tuo per dideliu „kaip noriu“ nukrypstu nuo kumpos nosies ar uodegą užriečiu, o ji nebūna taip stipriai užriesta.

Pašnekovė yra sulaukusi prašymų ant puodelių nupiešti įvairių žmogaus gyvenimo etapų, profesijų. „Žmonių aš nepiešiu – nemoku, – pripažįsta Zita. – Jei prašo, pasakau, kad galiu kokį katiną sužmogintą nupiešti ar šunį, kuris ką nors veikia. Išsiaiškinu, ką žmogus labiau mėgsta – kates ar šunis, ką jis veikia gyvenime, ir nupiešiu. Dažniausiai žmogus save atpažįsta ir džiaugiasi. Labai laukiu to momento, kai ateina klientas pasiimti savo puodelio, išpakuoja ir pirmą kartą pamato. Iš reakcijos gali suprasti, ar jam patiko. Jei patinka – tada ir man džiugu, diena iš karto gražesnė, nes labai smagu suteikti džiaugsmo. Tada supranti, kad tas žmogus, kaip ir tu, į pasaulį žiūri linksmai, nes jam patinka tas linksmas puodelis.“

Džiugina augintiniai

Didžiausias Zitos kūrybos įkvėpimo šaltinis iki šiol – katės. Dabar jos namuose jų gyvena dvi – orientalė Rožytė ir Kornvalio reksas Maksas.

„Visą gyvenimą pas mane augo katės, nes esu tinginė – iš ryto man sunku būtų atsikelti ir vesti šunį į lauką ar eiti su juo pasivaikščioti, jeigu lyja, šalta. Kai oras prastas, aš mieliau pabūsiu namie, papaišysiu, – prisipažįsta pašnekovė. – Šuo priverčia įsipareigoti. O katės – savarankiškos, daro tai, ką pačios nori.“

Meilė: dažniausiai nuo Zitos dekoruotų puodelių žvelgia jos mylimiausi gyvūnai – linksmi katinai. Z. Germanienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių – prieš trylika metų – šeima įsigijo Kornvalio reksą. Išstudijavo informaciją apie šios veislės kačių charakterį, labai jis patiko. Tiesa, rinkosi katiną visa šeima burtų keliu: ant kortelių visi buvo surašę informaciją apie patikusių kačių charakterius, tada kartu skaitė ir sprendė, kuris jiems geriausiai tiktų, ir tik nusprendę atvertė kortelę ir pamatė, kaip jis atrodo. Kornvalio reksas visiems atrodė keistokos išvaizdos, bet sprendimas buvo priimtas, tad tokį katiną ir įsigijo. Įsigiję suprato, kad sprendimas buvo teisingas – visi taip jį pamilo, kad kitokio ir nebenorėjo.

Tačiau prieš šešerius metus iš vienos veisėjos šeima gavo dovanų jauną orientalų veislės katę. Ir tada suprato, kad seniai antros katės reikėjo – dviese gyvūnams augti daug linksmiau. Net šeimininkams kur nors išvažiavus jie namuose likę neliūdi – turi daug savų reikalų.

Tiesa, prieš porą metų Zita išsiaiškino, kad ji katėms alergiška. Medikai sakė, kad gali tekti gyvūnų atsisakyti, bet moteris apie tai net nesusimąstė: „Jie gi mūsų šeimos nariai – kaip gali atsisakyti? Niekaip. Pradėjau nevalgyti tam tikrų produktų, alergija sumažėjo. Tiesiog reikia skirti daugiau dėmesio sau ir jausiesi geriau. Jeigu gyvūną, kuris tau teikia džiaugsmo, prarasi, bus tik blogiau.“

Paklausta, aš šuns niekada nebus jos namuose, pašnekovė juokiasi: „Na, jeigu mes netyčia persikeltume gyventi į sodybą... Ten tikrai gyventų šuo. Koks? Net nežinau. Gal irgi kortelių principu rinktumės. Dabar man labai bulterjerai patinka – kietakakčiai tokie, labai juokingi. Bet patinka ir pudeliai. Du tokie labai skirtingi tipažai, tad net nežinau.“