Kitas svarbus apeiginis momentas, kuris irgi paliko įspaudą kalendorinėse dainose, tai jaunimo brandos apeigos, susijusios su žmogaus socialinio statuso pasikeitimu. Liaudiškai tokios jaunimo brandos apeigos vadintos įrašymu į bernus ir mergas. Kaip pavyzdį galima pateikti keletą dainų motyvų, tarkim, bernelis raginamas mesti bernų naravėlį (suprask, būdą, įpratimą) ir imti vyrų naravėlį (imti rankon dalgę ar žagrę), o mergelė skatinama imti marčių naravėlį (t. y. pjautuvėlius, muštuvus, šaudyklę).

– Ar Kūčių dieną buvo dainuojama, ar buvo tylima, laukiama vakarienės?

– Studijuojant tautosakos rinkinius ir etnografinę medžiagą, neteko patirti, kad Kūčių dieną būtų dainuojama. Bet yra paliudyta, kad kai kuriose vietovėse, darbuodamiesi po trobą, šventas giesmes giedojo per visą dieną. Kūčios žmones nuteikdavo ypatingai rimčiai, prie to vedė ir visas advento laikotarpis. O sulaukę vakaro, nudirbę būtiniausius darbus, sulaukę, kol patekės vakarinė žvaigždė, žmonės sėsdavo prie šventinio stalo, atlikdavo tą būtiną ritualą ir jau vakarienės metu giedojo šventas giesmes.

– Kaip skyrėsi advento dainos nuo dainų, dainuojamų nuo Kalėdų iki Trijų karalių?

– Klausimas, ar yra pagrindo ir ar lengva atskirti advento dainas nuo kalėdinių, folklorininkams rūpėjo jau ir anksčiau, bet atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai, ko gero, nėra lengva – pirmiausia dėl to, kad trūksta patikimų duomenų ir pačių dainininkų paliudijimų, kurie leistų daryti tokį atskyrimą. Jei kadaise tokio atskyrimo ir būta, ilgainiui tie skirtumai išbluko. Vis dėlto manoma, kad kaip tik refrenai galėtų būti tas pagrindas, kuris leistų skirti advento dainas nuo kalėdinių, adventui priskiriant tekstus su priedainiu „leliumai“, o laikotarpiui po Kalėdų – su priedainiu „kalėda“.

Dabar advento-Kalėdų dainos stiliaus ir temos požiūriu sudaro gana vientisą klodą, tačiau iš jų išsiskiria grupė dainų, kurios skambėjo tik per pačias Kalėdų šventes, dar tiksliau – per kalėdinį kaimynų lankymą, kuris truko nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tai vadinamosios kalėdotojų dainos, kurias kalėdotojai dainavo lankydami namus ir sveikindami jų šeimininkus.

– Kodėl vestuvių, krikštynų, darbo dainos perėjo į kasdienių dainų repertuarą, o advento-Kalėdų dainos – ne?

– Manyčiau, kad priežasčių, kad šios dainos nunyko, reikėtų ieškoti itin glaudžiuose ryšiuose su apeigomis ir papročiais. Kai ritualo prasmė, paskirtis darosi sunkiai suprantama, silpsta poreikis jo laikytis ir jį palaikyti, nunyksta ir tuos ritualus lydėję tekstai. Juk dabar mums vieni advento-Kalėdų dainų tekstai atrodo naivūs, paprasti, jokio siužetinio vyksmo.

– Ar šiuo metu dainuojamos advento-Kalėdų dainos?

– Galėčiau atsakyti, kad dainuojamos, bet kitaip. Tiesą sakant, jau tikrai nebeišgirsime šių dainų skambant taip, kaip prieš 100 metų. Jau ir prieš kelis dešimtmečius ekspedicijose pavykdavo užrašyti tik šių dainų fragmentus. Dainininkai sakėsi atsimeną, kad jų motinos tokias dainas dainuodavusios, bet jiems patiems jos nebegražios, senybiškos, nesuprantamos. Pagaliau juk pasikeitė ir sąlygos, aplinkybės, palaikiusios šių dainų gyvavimo tradiciją, pasikeitė žmonių gyvensena.

Dabar šios dainos žmonėms reiškia jau kitus dalykus. Seniau jų savita simbolinė kalba tarsi užpildė advento ir Kalėdų laikotarpio apeiginį turinį, o šiais laikais kalendorinių dainų išgirsti daugiausia progų būtų folklorinių ir etnografinių ansamblių koncertuose. Taigi dabar jos dainuojamos kitais tikslais – iš esmės pramoginiais ir pažintiniais. O tie, kurie suvokia šių dainų unikalumą ir senumą, junta jų melodijų ir tekstų magiją, be abejonės, dainuodami jaučia ir estetinį malonumą.