P. Gailius – tvirto charakterio lietuvis, pakerėjęs Paryžių

„Į išeivius lietuviai neretai žvelgia kaip į svetimus. Jaučiamės tarsi morališkai pranašesni, kad išgyvenome sovietmetį, kol jie džiaugėsi gyvenimu Vakaruose“, – sako humanitarinių mokslų daktarė Jolita Linkevičiūtė. Neseniai pasirodžiusi jos knyga „Pranas Gailius. Paryžiaus sielrankšluosčiai“ supažindina su Prancūzijoje gyvenusiu ir kūrusiu vienu intelektualiausių lietuvių išeivijos dailininkų.

Giliais, keliasluoksniais, abstrakčiais kūriniais pasižymėjęs P.Gailius buvo neeilinė asmenybė. Mažeikiuose gimęs būsimasis dailininkas, vos sulaukęs penkiolikos, dėl karo buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Atsiskyręs nuo mamos, kasęs vokiečių kariams apkasus, patyręs benamystę, jaunuolis atvyko į Paryžių, kuris tapo menininko gyvenimo ir kūrybos miestu. Nors tapytojo kūryboje netrūko lietuviškos tapatybės ženklų, gimtinėje jis vis dar žinomas tik siauresniam ratui gerbėjų ir menotyrininkų. Pokalbis su dr. J.Linkevičiūte – apie gyvenimą pakeitusią pažintį su P.Gailiumi, dvigubą išeivijos menininkų tapatybę,  ir užsispyrusį žemaitį, sugebėjusį tapti tikru paryžiečiu.

– Kaip susipažinote su Paryžiuje daugelį metų gyvenusiu P.Gailiumi? Kokia knygos gimimo istorija?

– Kartais pati tema tave pasirenka ir tiesiog „įkrinta“ į rankas. Visų pirma, jau seniai domėjausi išeivijos lietuviais. Rašydama magistro darbą VU Žurnalistikos institute, nagrinėjau JAV lietuvių kultūrinę spaudą ir jos ryšius su Lietuva iki 1975 metų. Savo darbe apžvelgiau visas tris lietuvių išeivių Amerikoje bangas, analizavau to meto kultūrinius žurnalus: „Metmenis“, „Akiračius“, „Aidus“. Juose aptikau Prancūzijoje gyvenusio lietuvių eseisto Algirdo Juliaus Greimo straipsnių, kurie man pasirodė labai brandūs. Kadangi iki tol nagrinėjau JAV gyvenančių lietuvių kultūrą, prancūziškas A.J.Greimo žvilgsnis mane labai patraukė. Vėliau, įstojus į doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir rašant disertaciją, man rūpėjo suprasti, kuo skiriasi dviguba europietiška lietuvio tapatybė nuo grynojo lietuviško identiteto, pradėto kurti 1918 m. Apsigynusi disertaciją, nusprendžiau nutolti nuo viešųjų ryšių srities, kurioje tuo metu dirbau, ir sekti savo pašaukimą – pasinerti į tapybą. Ieškodama įkvėpimo, kartą užsukau į knygyną. Akį iškart patraukė albumas, ant kurio viršelio buvo užrašyta „Pranas“.

Iki tol nebuvau daug girdėjusi apie P.Gailių ir jo kūrybą. Tačiau albumas mane sudomino, tad ėmiau jį vartyti ir pamačiau labai įdomaus dailininko meną. Vieno žmogaus kūryboje sutilpo ir lietuviškumas, ir prancūziškas požiūris, dramatiškos linijos, grafika, reljefinės spaudos kūriniai. Išsiaiškinau, kad šis kūrėjas tebėra gyvas ir gyvena Paryžiuje. Tai buvo 2013-ieji – dveji metai iki P.Gailiaus mirties. Atradusi albumą, pasijutau lyg gavusi likimo ženklą. Pažįstamų, turinčių ryšį su lietuvių išeivija Prancūzijoje, ėmiau klausinėti, kaip būtų galima susisiekti su šiuo menininku. Man sutiko padėti geras bičiulis, žinomas „Amerikos balso“ žurnalistas ir kolega Romas Sakadolskis. Vieną dieną paskambinęs pranešė, kad Pranas mane priima kaip mokinę ir kviečia atskristi į Paryžių – tai įvyko Valdo Papievio dėka. Tačiau tuo laikotarpiu viską tiesiog mesti ir vykti į Prancūziją neturėjau galimybių.

Paskambinau nurodytu telefonu ir atsiliepė Pranas – kalbėjo taip, lyg šimtą metų būtume pažįstami. Jis man pasirodė labai laisvas, nesuvaržytas žmogus. Pokalbio metu papasakojau Pranui, kad domiuosi išeivija, kompleksine lietuvių tapatybe. Bekalbėdama su menininku, supratau, kad jis yra be galo intelektualus, didžiulį žinių ir patirčių bagažą sukaupęs žmogus. Aplankė suvokimas, kad, deja, šie išeiviai pamažu išeina ir tuoj jų patirties neliks. Tad nusprendžiau – arba griebiu šią temą, arba galiu nebesulaukti progos. Taip kilo mintis apie kūrybinę tapytojo biografiją.

Mums kartais atrodo, kad vos tik išeiviai pasiekė Vakarus, jiems iškart viskas ėmė sektis tiesiog puikiai.

– Pas P.Gailių nuskridote 2014 m. Jūsų pirminis noras buvo pas jį mokytis tapybos. Ar pavyko tai įgyvendinti?

– Pranas man pasakė paprastą dalyką: nejaugi aš tikiuosi, kad jis man tiesiog ims ir išpasakos savo daugybę metų kauptą patirtį? Buvo akivaizdu, kad dailininkas to nedarys. Be to, norint iš tikrųjų suvokti P.Gailiaus metodą, reikia jį pažinti, suprasti sudėtingą šio menininko gyvenimo istoriją. Pranas ne veltui vadinamas vienu intelektualiausių lietuvių išeivių tapytojų – jis toks ir yra. Buvo be galo įdomu su juo kalbėtis, o svarbiausia tai, kad Pranas su manimi visada bendravo lyg su sena bičiule. Atskleidžiau jam savo planą parašyti biografiją, tad Pranas, kad ir pykdamas, daugiau atsivėrė, parodė savo kurtus ciklus.

P.Gailiaus biografija itin spalvinga. Tai – didelės išminties žmogus, kuriam gyvenime svarbiausias buvo menas. Į Paryžių P.Gailius atvyko po karo, apie 1950-uosius. Tada jis ėmė mokytis garsaus prancūzų dailininko kubisto Ferdinand'o Leger meno akademijoje. Stačia galva Pranas iškart pakliuvo į vadinamąjį prancūzų modernizmo katilą – lankydavosi parodose, kavinėse, kuriose vyko karšti pokalbiai ir diskusijos su Pablo Picasso ir kitais garsiais menininkais. Tokia aplinka natūraliai formavo P.Gailiaus asmenybę, požiūrį į pasaulį, interesų lauką.

Lankantis P.Gailiaus namuose, matant jo kūrybą, klausantis istorijų, tapo aišku, kad jis yra neeilinis žmogus. Tuo metu labai reikėjo mentoriaus, kuris pakeistų mano mąstymą ir praplėstų požiūrį į pasaulį. Taip ir nutiko – P.Gailius visiškai supurtė mano gyvenimą.

– Jūsų pažinties ir knygos galėjo ir nebūti, jei būtumėte kiek vėliau susidomėjusi šiuo tapytoju. 2013 m. užmezgus pirmąjį kontaktą, 2015 m. pabaigoje jus pasiekė liūdna žinia apie P.Gailiaus mirtį.

– Išties, vos spėjau su juo susipažinti. Deja, metus laiko neturėjau galimybės nuvykti į Prancūziją. Tačiau mes kalbėjomės telefonu. Pranas man paskambindavo tada, kai tik jam užeidavo ūpas. Įdomu tai, kad net intuityviai jausdavau, kada jis paskambins. Pirmą kartą P.Gailių aplankiusi 2014-aisiais, antrą kartą į Paryžių nuskristi galėjau tik po metų. Pranas net pyktelėjo – pasakė, kad metus laiko laukti jam buvo per ilgu. 2015 m. tapytojas kaip tik ruošėsi atvykti į Lietuvą, nes Vilniuje turėjo būti jo paroda. Tarėmės, kad P.Gailius atvyks ir į Kauną. Tačiau vieną savaitgalį mane pasiekė netikėta žinia – Prano nebėra. Ištiko gedulas tarsi labai artimo žmogaus, tačiau ir toliau ieškojau tinkamo knygos apie jį formato.

– Knygos formatas išties netradicinis. Tai – kūrybinė biografija, kurioje P.Gailius kalbasi su kitu lietuviu – A.J.Greimu, nors iš tiesų jie niekada nebuvo susitikę. Nusprendėte tokiu būdu panagrinėti dvigubą lietuvio išeivio tapatybę?

– Idėja apie netradicinį knygos formatą išsivystė visiškai netikėtai, mums su Pranu sėdint kavinėje ir besišnekučiuojant apie mano domėjimąsi A.J.Greimu. Pranas pasiūlė knygoje sukurti tiltą, kuriame jis kalbėtųsi su šiuo jau Anapilin iškeliavusiu eseistu, kurio Prancūzijoje niekada nebuvo sutikęs. Tačiau abu šiuos žmones – dailininką ir semiotiką – siejo dviguba lietuvio ir prancūzo tapatybė. Ilgokai užtrukau, kol pavyko apčiuopti knygai tinkamą formą. Norėjau surasti tinkamiausią būdą P.Gailiaus metodui atskleisti, parodyti skaitytojui, kokia neeilinė asmenybė jis buvo.

Tik apie 2018 m. suradau tinkamiausią rašymo būdą. Nusprendžiau rašyti literatūrinę fikciją – savo pačios šešių dienų ir pamokų dienoraštį Paryžiuje. Knygoje aprašomas mano patirtas nuotykis, tačiau Prano kalba yra visiškai autentiška, taip pat panaudojau ir ankstesnius menotyrininkų tekstus, kurie buvo apie jį parašyti. Taip gimė kūrybinė P.Gailiaus biografija. Kai kam atrodė, kad knygoje panaudosiu iš dailininko gautus dienoraščius, laiškus, tačiau nieko panašaus joje nėra. P.Gailius buvo labai privatus žmogus, tikras uždaras žemaitis. Todėl asmeninėmis temomis jis nekalbėjo, kad ir kaip klaustum, ir jokių privačių laiškų, atsiminimų nedalijo.

Leidyklos nuotr.

– 2004 m. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune buvo surengta lietuvių išeivijos dailininkų paroda, kurioje eksponuoti ir P.Gailiaus darbai. Vis dėlto iki šiol gimtinėje šio pasaulinio lygio tapytojo kūryba yra žinoma tik menotyrininkams ir siauresniam ratui žmonių. Kas, jūsų nuomone, tai nulėmė?

– Manau, yra keletas priežasčių. Visų pirma, pastebėjau, kad į išeivius menininkus lietuviai neretai žvelgia kaip į svetimus. Esą jei jau kūrėjas karo metais pasitraukė į Vakarus, tegul ten ir gyvena, nesikišdamas į mūsų šalies meno sceną. Neretai lietuviai jaučiasi morališkai pranašesni dėl to, kad atkentėjo okupacijos laikus, sovietmetį. Tam tikra prasme mes nepriimame kaip savų tų, kurie karo metais pasitraukė iš Lietuvos. Pamirštama, kad į svetimą šalį atvykusiam menininkui, neabejotinai, kilo daug iššūkių ir viskas nebuvo vien rožėmis klota. Pavyzdžiui, P.Gailius, artėjant frontui ties Mažeikiais, iš Lietuvos pasitraukė būdamas vos penkiolikos ir buvo atskirtas nuo mamos. Jį paėmė kasti vokiečių kareiviams apkasų. Pranas ir šilta, ir šalta yra matęs, ilgai gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, kol pagaliau pasiekė Strasbūrą ir ten ėmė mokytis piešimo, o vėliau atvyko ir į Paryžių.

Mums kartais atrodo, kad vos tik išeiviai pasiekė Vakarus, jiems iškart viskas ėmė sektis tiesiog puikiai. Ši priešprieša iš dalies lemia nenorą domėtis išeivijos menininkais ir juos atrasti, tarsi jie būtų svetimi.

Kita priežastis, kodėl P.Gailius žinomas mažesniam ratui žmonių, yra jo intelektas ir išskirtinumas. Šio tapytojo kūryba tiesiog yra pernelyg sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad ją pamėgtų plačioji visuomenė. Norint ją suprasti, tenka išmanyti kontekstą ir labiau domėtis įvairiomis meno kryptimis, impresionizmu, fovizmu. Pranas išsiskiria ir iš kitų Prancūzijos lietuvių menininkų. Kaip žinia, karo metais į Paryžių pasitraukė keturi lietuvių kilmės kūrėjai: P.Gailius, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys ir Vytautas Kasiulis. Pranas iš kitų trijų išsiskiria tuo, kad jis buvo jauniausias ir kūrė savitu, prancūziškumo ir lietuviškumo turinčiu stiliumi. Kiti išvardyti menininkai iš pradžių labiau atstovavo lietuviškosios tautinės dailės krypčiai. Jie dailės pagrindus įgavo dar gyvendami Lietuvoje ir vėliau, pasitraukę į Vakarus, studijuodami perkeltųjų asmenų meno mokyklose. Vis dėlto norėčiau paminėti, kad 2018 m. M.K.Žilinsko dailės galerijoje vyko retrospektyvinė P.Gailiaus paroda, į kurią žmonės plūdo būriais – tai buvo viena iš sėkmingiausių jo kūrybos parodų. Tad tikrai negalima sakyti, kad jis yra neprieinamas ir neįvertintas.

Įdomu tai, kad knygos pristatymuose lietuviams kyla keistas klausimas: ar P.Gailius Prancūzijoje buvo pripažintas? Tada aš klausiu jų – ar tam, kad pripažintume šį dailininką, jis turėtų stovėti šalia P.Picasso ir Paulio Cézanne'o? Nejaugi tik tada, jei prancūzai P.Gailių garbintų ir ant rankų nešiotų, ir mes galėtume jį pripažinti? Manau, šio talentingo, savito braižo menininko pasitraukimas į Vakarus Lietuvai tapo didžiule sėkme, nes nežinia, kaip kitu atveju būtų susiklostęs jo likimas. Dabar dailininkas turėjo galimybę išnaudoti savo kūrybinį potencialą ir Prancūzijoje, Amerikoje garsinti Lietuvos vardą, nes jo kūryboje lietuviškumo išties nemažai.

Misija: dr. J. Linkevičiūtė sako norėjusi parašyti knygą, kuri supažindintų su P.Gailiaus asmenybe ir atvertų jo išminties klodus. / B. Barausko nuotr.

– Savo knygoje ne tik supažindinate skaitytoją su P.Gailiaus metodu, bet ir analizuojate dailininko lietuviškąją ir prancūziškąją tapatybę. Ką jam reiškė būti ir lietuviu, ir prancūzu? Ar P.Gailius labai išgyveno dėl priverstinės emigracijos?

– Savo vaikystę tarpukario Lietuvoje jis idealizavo, romantizavo, piešė labai šviesiomis spalvomis. Manau, P.Gailiaus ištvermei didelę įtaką padarė ir perkeltųjų asmenų stovyklos, kuriose lietuviai vienas kitam labai padėjo. Būtent kritinėje situacijoje jis susipažino su savo globėju kunigu J.Krivicku. Kaip sakė pats dailininkas – šie dalykai ir yra svarbiausias prisiminimas iš Lietuvos. Jis niekada nepamiršo, kad yra iš Mažeikių, tikras žemaitis, – tai tarsi suteikė jam stiprybės. Palikęs perkeltųjų asmenų stovyklas, Pranas išvyko į Strasbūrą, o vėliau – į Paryžių. Kaip pats teigė, prancūziškoji kultūra jį tiesiog maitino. Todėl net Prano lietuviškojo folkloro suvokimas yra labiau prancūziškas, europietiškas. Jo kūryboje galima pamatyti P.Sezano, Henri Matisse'o ir lietuviškos liaudies kūrybos mišinį. Dar pridėkime poetus Oskarą Milašių, Kazį Bradūną.... Pranas savo kūriniams įkvėpimo dažnai ieškodavo dvigubą tapatybę, kaip ir jis, turinčių lietuvių kūryboje.

Pabėgęs iš karo apimtos Lietuvos, jis pateko į svajonių miestą Paryžių. Žinoma, iš pradžių buvo sunku, būsimam tapytojui netgi teko miegoti po tiltu, galbūt badauti. Tačiau, būdamas labai laisvas ir bendraujantis žmogus, jis sugebėjo greitai pritapti prie prancūzų ir čia pradėti savo gyvenimą. Yra tekę matyti Prano jaunystės nuotraukų. Galiu pasakyti, kad dramatiškas jo gyvenimas suformavo labai tvirtą, vyrišką ir gaivališkos energijos kupiną asmenybę. Pirmosiose nuotraukose jis atrodo toks kietas, užsidaręs lietuvis, tačiau vėliau, kai jau pradeda sektis, ima ryškėti laisvumas ir gaivališkumas. Prancūzai Praną ne veltui vadino ,„nevaldomo charakterio lietuviu“. Jis gyveno taip, kaip norėjo, nors kai kurių pasirinkimų kaina buvo didelė. Tai yra pamoka, kurią iš Prano išmokau ir aš.

Nemanau, kad buvo didelių kančių dėl paliktos Lietuvos. Tai – dar vienas dažnas lietuviškas stereotipas, įsivaizdavimas, kad išeivis būtinai turėjo kentėti netekęs Tėvynės. Niekas, beje, nesakytų, kad emigranto duona skalsi. Tačiau pagalvokite – nuo karo siaubo pabėgęs jaunuolis atvyksta į Paryžių ir supranta, kad nori būti dailininku, ima mokytis garsiojo kubisto Fernand'o Léger akademijoje, ir jam atsiveria visas pasaulis. Ko jam liūdėti? Vėliau Pranas susipažino su būsima žmona – tikra prancūze Monique. Pora susituokė ir 30 metų gyveno Prano žmonai priklausiusiame bute 16-ajame Paryžiaus administraciniame rajone. Būdama tikra prancūzė, P.Gailiaus žmona jam suteikė saugumo, įvedė į Paryžiaus kontekstą ir juo rūpinosi iki pat savo mirties. Šiame bute viešėjau ir aš. Paryžiuje jis jautėsi labai laimingas, buvo visiškai „įmirkęs“ į prancūzų kultūrą. Tad didelių išgyvenimų dėl paliktų Mažeikių Lietuvoje nebuvo. Tačiau jis niekada neneigė savo lietuviškumo ir nuo jo nebėgo, o atvirkščiai, jį puoselėjo ir vadino save lietuviu.

Knygoje aprašomas mano patirtas nuotykis, tačiau Prano kalba yra visiškai autentiška, taip pat panaudojau ir ankstesnius menotyrininkų tekstus, kurie buvo apie jį parašyti.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad pati iki pat 2013 m. nebuvote daug girdėjusi apie P.Gailiaus kūrybą. Dabar apie šią neeilinę asmenybę kalbate kaip apie visiškai jūsų gyvenimą pakeitusį žmogų. Kokių svarbių pamokų išmokote iš P.Gailiaus?

– Išties, net pati ilgą laiką nebuvau susipažinusi su Prano kūryba. Todėl mano tikslas buvo parašyti kūrinį, kuris padėtų skaitytojams pažinti šį menininką, tarsi patiems pasikalbėti su juo ir praleisti laiką jo bute, kurio dabar jau nebėra. Susitikimai su Pranu tapo didžiule dovana, nes tai yra viena iš tų asmenybių, kurios pakeičia tavo likimą ir tu niekada nebesi toks pat. Norėjau spėti užfiksuoti jo sukauptą išmintį, kol Pranas dar gyvas ir gali ja pasidalyti. Knygoje skaitytojas ne tik ras pokalbių tarp manęs, Prano ir A.J.Greimo, bet ir sutiks kitų išeivijos atstovų – Algimantą Mackų, Balį Sruogą, galės pažvelgti į kompleksišką išeivio tapatybę. Svarbių pamokų iš P.Gailiaus gavau labai daug, o svarbiausia tai, kad turėjau progą pabendrauti su tikru dailininku, kūrėju, kuris visą savo gyvenimą paskyrė menui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Deja

Deja portretas
Be konkretikos. Kad ir nulinis atsakymas jau tikrai į aiškų, konkretų klausimą, kokių pamokų knygos autorė gavo iš Gailiaus.

TAIKOS !!

TAIKOS  !! portretas
Wau!!! Eurika,atradimas. Aciu J.L. uz nuostabu straipsni. Didinga!! Puiki pazintis su nuostabiu musu tautieciu ir Jo kuryba
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių