– Primink tiems, kurie nestebėjo tavo karjeros, kaip viskas prasidėjo. Kaip susidomėjai muzika ir pradėjai kurti?

– Kada tiksliai pradėjau kurti – neprisimenu. Galvoju, kad buvo dvi kryptys. Viena jų – kai mokydamasis paskutinėje muzikos mokyklos klasėje susilaužiau koją ir tai buvo gana rimtas lūžis. Dėl traumos nelaikiau paskutinių egzaminų, tačiau man buvo išvesti metiniai pažymiai. Nebuvau pats blogiausias pianistas, bet tikrai nebuvau koks nors vunderkindas ir egzaminų bijojau. Viskas įvyko taip greitai ir galų gale jausmas buvo toks, kad muzikos mokyklos aš nebaigiau, nors iš tikrųjų baigiau. (Šypsojosi.)

Po viso šito supratau, kad pianinas man visai patinka, pradėjau domėtis, kaip galima groti ne tik iš natų, ir tada pradėjo gimti pirmieji mano kūrinėliai.

Kitas kelias buvo gitara. Šeštoje klasėje gimtadienio proga tėtis sugalvojo, kad man gitara būtų visai nieko dovana, o ir man prilipo ši mintis. Tuo metu klausiausi klasikinio roko grupių, kartais akiratyje pasitaikydavo ir lietuviškos alternatyvos scenos atlikėjų. Po kelerių metų grojimo sugebėjau tėvų išprašyti nupirkti elektrinę gitarą su stiprintuvu. Tada nieko kito neliko, kaip burti savo grupę. Buvo visko: grojau ir kūriau su viena grupe, iš jos buvau išmestas ir žengiau pirmuosius muzikos prodiusavimo žingsnius; tada subūriau kitą grupę, mums pavyko įrašyti ir išleisti albumą, bet galų gale palikau tą kolektyvą, nes priėmiau lemtingą sprendimą – kurti ir atlikti muziką vienas.

– Visiems reikia palaikymo ir padrąsinimo. Kas tavo didžiausi palaikytojai?

– Labiausiai noriu padėkoti savo merginai Laurai. Ji padeda judėti į priekį ir per daug nesinervinti. Labai dėkoju tėvams už nuolatinį palaikymą ir paskatinimą toliau siekti kūrėjo karjeros. Dabar, leidžiant naują albumą, dar noriu padėkoti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto bendruomenei, dėstytojams. Čia baigiau Muzikos produkcijos specialybę ir naujajame albume yra bendras kūrinys, kurį įrašiau su savo dėstytoju kompozitoriumi Titu Petrikiu. Negaliu pamiršti savo pirmosios vinilinės plokštelės leidėjo Rolando Geistaro ir įrašų kompanijos „Juoda banga“.  Pirmas vinilas yra pirmas, tad ačiū Rolandui už pasitikėjimą. (Šypsosi.)

– Kokią matai Lietuvos elektroninės muzikos sceną? Kur matai save joje?

– Turiu pasakyti, kad niekada nelaikiau savęs elektroninės muzikos atlikėju. Netgi tada, kai 2022 m. išleidau albumą „Elektroninė Muzika“. Nežinau, kaip matau save joje. Visada laikiau save labiau pasakotoju arba žiūrovu, kalbant apie save kaip elektroninės muzikos prodiuserį. Terminas „elektroakustinis“ man labiau prie širdies ir jaučiu, kad šios dvi kryptis manyje kaunasi dėl išlikimo. Kažkada kėliau klausimą, kuri muzika dabar yra neelektroninė, o kuri – neakustinė. Jeigu klausomės muzikos, kuri buvo išleista ne per seniausiai ir dar virtualiojoje erdvėje, visi akustiškai įrašyti garsai pereina per skaitmeninį sluoksnį. Tik klausimas, kurioje proceso dalyje. Ir atvirkščiai, jei sintezatorius įrašome grodami jais per kolonėles, ar tai jau neakustinė muzika? Mane skambesys visada domino kaip prodiuserį, atlikėją ir tam skiriu daug dėmesio. Kartais jaučiu, kad dainų kūrėjai mėgsta supaprastinti melodiją, pasažą ar dainą iki A, B ir C. Dažnai kalbėdamasis su dainų kūrėju, kai jau esu paklausęs jo įrašų, suprantu, kad jis nė nebuvo susitikęs su įrašo garso inžinieriumi, kuris jo metų metus išmylėtą gitarą nugrūdo į kairę ausį tyliau už būgnų lėkštę. Yra būdų muziką kurti ne tik pagal aranžuotes ar muzikos motyvus.

– Ar yra ambicijų judėti į užsienio rinkas? Kaip manai, ar Lietuvos atlikėjai apskritai turi tokių galimybių?

– Ambicijų yra visokių, bet kyla klausimas – kaip? Žinoma, Lietuvos atlikėjai turi galimybių ir yra tikrai nemažai nuostabių pavyzdžių. Jaučiu, kad tiesiog turi susidėti dalykai ir  nusišypsoti laimė. Galų gale, ir leidinys turi būti neblogas, ir noro turi nestigti, bet biudžetą irgi reikia turėti. Žinoma, galima rengti dviejų savaičių turą po Europą, prasinešti per visus klubus be honorarų ir tikėtis, kad kažkas pakvies vėliau. Tai iš tikrųjų yra vienas būdų save parodyti pasauliui. Tačiau man atrodo, kad po tokio turo gitaros ar sintezatoriaus į rankas nenorėčiau imti dar mažiausiai du mėnesius. Manau, kad nuoseklumas yra raktas ne tik į pripažinimą, bet ir į malonų kūrybinį gyvenimą.

– Esi alternatyviosios scenos atstovas. Kaip gerbėjai priima tavo specifinį stilių? Kokiai auditorijai kuri? Kaip įsivaizduoji savo auditoriją?

– Manau, klausytojai mano stilių priima kaip tiesiog savitą. Jaučiu, kad nelabai tiksliai tinku prie kažkokios subkultūros ir per daug apie tai niekada negalvojau. Mano auditorija būna visokia. Žinoma, dauguma – jaunesni žmonės, tačiau neretai būtent vyresnieji nusiperka  mano leidinių fizinėse laikmenose. Koncertuose pamatau vieną kitą veidą, į kurį šiaip žiūrėdamas  tikrai neįsivaizduočiau, kad jie klausosi tokios muzikos – pavyzdžiui, metalo muzikos gerbėjai. Nors dabartiniu albumu turbūt visai tiksliai pataikiau būtent į šią auditoriją.

– Papasakok apie savo naujausią darbą – albumą „Istorija apie Užuškarą – drakoną, kuris valgo žmones“.  Kokią istoriją pasakoja šis albumas? Kodėl drakonas – pagrindinis herojus? Kada jį išgirsime platformose ir gyvai?

– Šis albumas jau kurį laiką buvo mano galvoje. Drakonai man vis kažkaip įsimindavo nuo  jaunesnių dienų. Prisimenu, labai patiko „Eragono“ knygos, visokie filmai, susiję su šiais fantastiniais gyviais, ir visa tai norėjosi įprasminti savaip. Džiaugiuosi, kad albume yra nemažai lietuvių liaudies elementų. Manau, tai susiję su dalyvavimu Dainų šventėse – esu ten ir dainavęs, ir šokęs. Turiu atiduoti duoklę ir lietuviškoms pasakoms, kur netyčia kokiai nors Marytei nupjauna galvą ir ji padedina (angl. k. „dead“ – miręs). Pati dainų rinkinio istorija – gana dinamiška. Albume yra visko: ir linksmų, ir liūdnų dalykų, elektronika kartu su gyva muzika nuolat kovoja, magija – prieš fizines galias... Galbūt tai ir yra visa albumo prasmė. Albumas pasiklausymo platformose pasirodė balandžio 22 d.

– Kaip sekėsi jį kurti? Kaip atrodė kūrybos procesas?

– Kūrybos procesas buvo veikiau painus nei ilgas. Minėjau, kad prireikė dvejų metų, tačiau daug laiko buvo skirta visokiems eksperimentams, tikrinant, kaip skamba būgnai, gitara, ar daina parašyta, kad vystytųsi vienokiu, ar kitokiu greičiu, ir pan. Buvo, kad kūrinys kaip ir baigtas, bet tada įvyksta kokia nors universiteto paskaita, per kurią išmokstu kažką naujo, ir tada grįžęs į studiją suprantu, kad būtent šio sprendimo ieškojau. Baisiausia buvo su tais visais veikėjais ir albumo naratyvu. Dabar, kai klausau šio darbo, man atrodo, kad visas šis dainų rinkinys yra šiek tiek cringe, bet mano mergina sakė, kad geriau nesakyti šito (juokiasi). Labai sunku buvo surasti pusiausvyrą tarp to, ką gali įsivaizduoti klausytojas, ir to, ką gali pasakyti žodžiai arba muzika. Nenorėjau, kad dainų rinkinys taptų paviršutiniškas, bet nebuvo ir noro, kad visas darbas būtų eksperimentinis. Būna, kad kai ilgiau klausausi šio albumo, pradedu dalyvauti tuose įvykiuose, įsivaizduoju, kad bėgu, einu, kovoju su tais drakonais, tačiau ne visiems tai patinka. Iš tikrųjų visa garsų masė kai kuriose dainose yra milžiniška. Kiekvienas garselis, padedant garso inžinerijai, yra priverstas išskambėti ir galbūt ką nors gali varginti. Vis dėlto esu labai patenkintas, kaip albumas skamba dabar. Jaučiu, kad įrašai – visai modernūs, bent jau palyginti su mano ankstesniais leidiniais, o toks ir buvo mano tikslas.

– Jame – būgnai, gitaros... Kodėl nukrypai į roko pusę?

– Turiu pasakyti, kad elektroninę muziką pradėjau kurti vos ne iš reikiamybės, dėl priežasties, kad likau vienas, o visų instrumentų, kurių norėjau, neturėjau, tad kompiuteris ir skaitmeniniai garsai mane turbūt išgelbėjo. Tiesiog neturėjau pakankamai žinių nei apie dainų rašymą, nei kūrybos visumą ar techninius įrašų aspektus. Tačiau būtent praeitais metais įgijau daugiau patirties universitete, buvau išvykęs pusmečiui mokytis į Šiaurės Angliją. Šie dalykai man suteikė daugiau galios priversti įrašus skambėti taip, kaip aš norėčiau. Kartais kurdamas įsivaizduodavau, kad turiu kalaviją rankose ir su juo suvaldau kokią nors audrą ar tornadą, o tai mano mintyse yra įrašai, muzikos produkcija.

– Prie tavęs prisijungė Jokūbas – grupės „Akli“ būgnininkas. Kaip susidūrė jūsų keliai? Ar jį matysime ir gyvuose pasirodymuose?

– Su Jokūbu esame pažįstami nuo Kaune buvusio gyvos muzikos klubo pavadinimu „Largo“ laikų. Stebiu grupės „Akli“ veiklą ir dar labiau – Jokūbą ir jo santykį su mušamaisiais. Tikiu, kad šis dainų rinkinys parodė šio būgnininko įstabiausias savybes. Dainos, kuriose skamba akustiniai būgnai, iš tikrųjų ir yra parašytos su mintimi, kad būtent Jokūbas šias partijas atliks. Gyvi pasirodymai buvo viena iš Jokūbo prisijungimo priežasčių. Nors žinau, kad scenoje vienas padarau nemažai, tačiau labai panorau pasidalyti savo muzika su kuo nors ir turėti užnugarį scenoje visada labai smagu. Groti grupėje iš tikrųjų yra labai ypatingas jausmas ir linkiu visiems tai patirti, net jeigu ir visiškai nesiejate savo gyvenimo su muzika.

– Ką dar veiki be muzikos? Ką veiktum, jei ne muzika?

– Ach... Veikiu daug ką, tik nežinau, ar tai irgi yra muzika, bet užsiimu savo paties įrašų leidyba, o tam reikia daug laiko ir jėgų. Kadangi savo įrašus leidžiu pats, turiu nepaprastą laisvę ir galiu pats nuspręsti, kaip noriu įprasminti savo muziką. Tačiau turiu pasakyti, kad dabar, kai albumą leidžia „Juodos bangos“, pajutau malonumą, kad yra kitų žmonių, kurie rūpinasi leidinio kokybe, komunikacija ir kitais dalykais.

Baigęs mokyklą tris mėnesius mokiausi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete ir buvau įsitikinęs, kad tapsiu inžinieriumi, tačiau vis dėlto viskas pakrypo kita kryptimi. Tačiau technologijų nepamiršau, aktyviai stebiu mokslo naujienas.

– Kokių kitų pomėgių / hobių turi? Kam skiri savo laisvalaikį?

– Norėčiau pacituoti savo dėstytojo kompozitoriaus T. Petrikio žodžius, kuriuos jis pasakė vienoje radijo laidoje atsakydamas į šį klausimą: „Mėgstu mėgautis šia minute.“ Prisimenu, kad laidos vedėja šiek tiek keistokai pasijuto išgirdusi tokį atsakymą.

Mėgstu eiti į sporto salę, stovyklauti. Manau, kad gamta irgi turėjo nemažai įtakos šiam albumui. Patinka pageiminti. Šiuo metu vis dar neprisiverčiu pereiti „Baldurs Gate“. Labai aktyviai domiuosi muzikos technologijomis, turbūt kas savaitę įsijungiu paskaityti „SoundOnSound“ puslapį ir dabar dar turiu idėjų pasidaryti savo paties garso apdirbimo įrangos.

– Kokie tavo tolesni planai?

– Dabar planai yra išleisti šį albumą ir surengti pirmąjį Palmės Žiedo koncertą kartu su būgnininku – tam reikia tikrai nemažai pasiruošimo. Paskui matysime. Laukia visai darbinga vasara, o rudenį – kiti įrašai. Kūrybos ratas nenustoja suktis. (Šypsojosi.)