– Pradėkime nuo paprasto klausimo. Kaip nusprendei tapti kino operatoriumi?

– Nebuvo kito pasirinkimo (juokiasi). Neseniai mąsčiau, kaip sugalvojau tapti operatoriumi. Mokyklos laikais mane labai inspiravo šeimos draugas, kuris pas mus viešėjo. Aš užaugau Alytuje ir pas mus namuose atsirado norvegas fotografas. Jis buvo neprofesionalas, net nežinau, kokia buvo jo profesija. Tai buvo pirmas žmogus, kuris veikė kažką tokio, ko mano aplinkoje nebuvo. Turėjo du profesionalius „Nikon“ fotoaparatus. Jis kažkodėl nusprendė iš Norvegijos persikraustyti į Alytų ir norėjo Lietuvoje pradėti su fotografija susijusią veiklą, gal atidaryti spausdinimo laboratoriją. Man labai patiko su juo bendrauti. Jis Alytuje pragyveno gal pusę metų, nuomojosi butą, tačiau paskui vis dėlto grįžo atgal į Norvegiją ir paliko pas mus daug daiktų, kuriuos buvo atsivežęs. Jis turėjo labai didelę įrašų kolekciją – vinilinių plokštelių, CD ir VHS juostų. Per jį atradau labai daug muzikos atlikėjų ir grupių. Ši muzika lydi mane nuo aštuntos klasės iki dabar. Tuomet pirmą kartą išgirdau „Radiohead“, „Portishead“, man regis, ir Nicką Cave’ą. Dabar atrodo, kad tai tiesiog klasika, bet tuo metu man niekas apie juos nepasakė. Buvo tiesiog krūva kompaktinių plokštelių ir aš jas atradau tarp jų. Lygiai taip pat buvo ir su VHS kolekcija. Joje buvo Federico Fellini, Andrejaus Tarkovskio filmų. Atsimenu, tuo metu juos pasižiūrėjau ir man tai buvo kažkas ypatingo. Nors aštuntoje klasėje jau mėgau kiną, laukdavau „Snobo kino“ vakarų, tokių kino klasikos filmų, kokių radau tarp tų vaizdo kasečių, vaizdo nuomos punktuose bent jau Alytuje nebūdavo. Toje kolekcijoje buvo „Ivano vaikystė“ ir „Stalkeris“. Tuo metu manyje kažkas užsimezgė. Visada buvau tiksliukas, bet tuo metu atsirado platesnis suvokimas. Nelankiau jokios meno mokyklos, todėl savais keliais pradėjau ieškoti alternatyvų, kuo galėčiau užsiimti baigęs mokyklą. Kai jau reikėjo pasirinkti, kur mokytis po mokyklos, pamaniau, kad reikėtų pamėginti stoti į kokią nors su kinu susijusią specialybę. Tuo metu kasmet rinko skirtingos kino profesijos kursą. Maniau, kad kaip tik renka režisierių kursą, nes turėjau seną žurnaliuką „Kur stoti“. Tačiau paaiškėjo, kad renkamas operatorių kursas. Jau turėjau draugų, kurie studijavo Dailės akademijoje, jie mane paskatino lankyti paruošiamuosius kursus, kad susipažinčiau su dėstytojais ir reikalavimais, nes didžiąją dalį lėmė stojamieji egzaminai.

M. Menzel nuotr.

– Ar dabar nesigaili, kad tuo metu nerinko režisierių kurso?

– Ne. Tuo metu net nelabai supratau, kur stoju mokytis ir kad renkuosi kino operatoriaus specialybę. Jeigu būčiau stojęs į režisūrą, tikriausiai būtų buvęs dar didesnis konkursas ir tikimybė įstoti – dar mažesnė. Vėliau, besimokant, galima pakeisti profilį ar išvykti į užsienį studijuoti režisūros. Man iki šiol pakanka kino operatoriaus specialybės.

– Paminėjai, kad buvai tiksliukas. Operatorius Zbignievas Bartoševič, L. Bareiša baigė tiksliuosius mokslus prieš pradėdami studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Ar tos žinios padeda operatoriaus darbui?

– Manau, padeda. Operatoriaus specialybei reikalingos minimalios inžinerinės žinios. Ypač kai pradedi filmuoti, turi sugalvoti, kaip kokius kadrus padaryti, nes neturi didelės komandos, kuri tau padėtų. Todėl reikia mokėti skaičiuoti. Operatoriaus specialybė yra tokia per vidurį – turi suprasti scenarijų, mokėti susikalbėti su režisieriumi ir komanda, tačiau jei dirbi su analogine kamera, turi matuoti šviesą, o tai jau – skaičiai. Yra tam tikros sistemos, kaip apskaičiuoti kadro ekspoziciją. Tam reikalingas matematinis mąstymas.

– Filmavai J. Matulevičiaus studijų laikų filmus ir jo ilgametražį „Izaoką“, kartu studijavai su A. Blaževičiumi. Buvai jo filmo „Bėgikė“ operatorius. Kaip studijų laikai padėjo tau sukurti ryšį su dabar kuriančiais režisieriais?

– Nuoširdžiai galvoju, kad LMTA pavyko užmegzti santykius su dviem režisierių kartomis. Kai studijavau, paraleliai mokėsi A. Blaževičius, Jonas Tertelis, Lina Lužytė, Dovilė Šarutytė, Tomas Smulkis ir kt. Kartu dirbdavome studijų metais. Mano viduje įvyko transformacija: supratau, ką pradėjau studijuoti, kas yra kinas, bandžiau išsiaiškinti, kokiame lauke atsidūriau. Jau esu sakęs kažkokiame interviu, kad dar ketverius metus LMTA filmavau su kita režisierių karta: Živile Mačiulyte, Andriumi Antanavičiumi, J. Matulevičiumi. Nors jau nebestudijavau, kartu su jais pakartojau beveik visas tas pačias akademines užduotis. Tai buvo karta be operatorių ir man kažkaip pavyko su jais susibendrauti. Tad išėjo, kad vėl ketverius metus vaikščiojau į bendrų režisierių-operatorių egzaminų darbus. Taip pavyko LMTA susirasti platų režisierių spektrą. Vėliau tai padėjo kurti filmus, kurie tapo matomi. Tada ir kiti režisieriai pradėjo norėti su manimi dirbti.

J. Liubinaitės nuotr.

– Taigi dirbai su dviem režisierių kartomis. Ar pastebėjai tarp jų kokį skirtumą?

– Man atrodo, J. Matulevičiaus ir A. Antanavičiaus karta buvo romantikai. Gal būtų galima taip juos pavadinti. Tačiau ir aš tada, kai jiems padėdavau, buvau kitoks. Jau buvau įveikęs tas užduotis su kita režisierių karta. Nedrįsčiau labai jų atskirti. Paprastai sakant, jie turėjo daugiau romantikos. Jie buvo pamesti ir jiems reikėjo sugalvoti, kaip išlikti.

– Filmavai keturis R. Zabarausko filmus: „Nuo Lietuvos nepabėgsi“, „Advokatą“, „Rašytoją“ ir vėliau pasirodysiantį „Aktyvistą“. Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas?

– Nežinau, kaip Romas sužinojo apie mane. Jis man niekada nesakė, koks mano darbas jam patiko ar kas mane rekomendavo. Taip išėjo, kad jis anksčiau filmavo su Ville Piippo ir jau buvo pradėjęs pasiruošimo darbus filmui „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Jie ruošėsi vieną vasarą, o turėjo filmuoti kitą. Ville tada atsisakė ir Romas pradėjo ieškoti kito operatoriaus. Jis pasikvietė į svečius, pristatė man filmo idėją. Kai esi jaunas operatorius, svajoji apie tokį pirmą ilgametražį filmą, kad bus kažkokia žmonių kompanija, neturėsi pinigų, tik daug idealizmo ir, jo vedamas, sukursi tą pirmą filmą. Tai jau buvo antras Romo darbas, tačiau man – pirmas. Taip viskas ir įvyko. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią komandą. Mes daug filmavome be šviesų. Filme nedirbo tuomečiai rinkos profesionalai, bet dirbo daug jaunų kūrėjų. Kelias scenas švietė ir L. Bareiša, Vytautas Plukas. Prie kameros dirbo Laura Aliukonytė, Z. Bartoševič, Rokas Šydeikis. Mano brolis buvo du departamentai kartu. Jis man padėjo ir šviesą statyti, ir kameros judesiu rūpintis. Komanda buvo maža – sudėtinga, bet įdomu.

J. Weberio nuotr.

– Filmuosi kitą A. Blaževičiaus filmą – „Skyrybos karo metu“, jau ilgai dirbi ir su R. Zabarausku. Ar toks ilgalaikis bendradarbiavimas su režisieriais padeda dirbti kino aikštelėje?

– Manau, kad padeda. Nufilmavau keturis Romo filmus – po tiek laiko pradedi labai gerai suprasti kūrėją. Gal atsiras kada nors tokia riba, kai jau nieko naujo nebegalėsiu pasiūlyti ir atsidursiu prie tų pačių išraiškos priemonių vaizde, tada gal jau bus laikas atsisveikinti. Tačiau dabar viskas progresuoja ir man tai patinka. Kai peržiūriu filmus, jie atrodo skirtingi kūrimo prasme. Surandu vis kažką naujo. Tas ilgalaikis santykis atsispindi kaip geras reiškinys.

– R. Zabarausko „Rašytojas“, skirtingai nei kiti jo filmai, buvo nufilmuotas su dviem aktoriais Vilniaus studijoje įrengtame bute. Nufilmuoti tik keli eksterjerai Niujorke. Kaip šiame filme sekėsi kurti pagaulią vizualinę kalbą?

– Ruošdamiesi šiam filmui su Romu kalbėdavome, kaip turime išbalansuoti dviejų žmonių pokalbį, kad nebūtų nuobodu žiūrėti. Labai svarbu, ar žiūrėdamas filmą įsijauti į jų pokalbį. Jeigu taip, pridėtinis kameros bandymas sudominti žiūrovą arba padaryti kadrus nenuobodžius kai kuriose situacijose būtų dirbtinis. Scenarijuje tarp pokalbių buvo pauzių, tad jas bandėme padaryti labiau išraiškingas. Jos leidžia pailsėti tarp dialogų. Tada vėl grįžtame prie aktorių pokalbio, kuris gana paprastai nufilmuotas. Sugalvojome tam tikrų pasikeitimų, kad būtų įdomiau žiūrėti ir kad patiems aktoriams būtų patogu prisitaikyti prie pasikeitusios jųdviejų dinamikos. Jie nueina kažkur kitur kalbėti, tada pakeiti filmavimo lokaciją. Tai paįvairina jų kalbėjimą. Besiruošdamas šiam filmui pasižiūrėjau filmą „My Dinner with Andre“ („Mano vakarienė su Andre“). Ten visiškai negalvojama, ar žiūrovui bus nuobodu žiūrėti. Filme vyksta dialogas tarp dviejų aktorių ir filmuojama dviem kadrais. Jeigu tau neįdomu, apie ką kalba, tai čia jau – tavo reikalas. Tai mane kažkaip padrąsino. Man atrodė, kad dirbtinės pastangos sudominti labiau blaškys, nei padės klausytis, ką jie sako. Todėl daugiau dėmesio skyriau pauzėms tarp dialogų.

M. Menzel nuotr.

– Ar tau buvo lengviau filmuoti tokį kamerinį filmą ar dinamišką „Bėgikę“, kurioje per judesį kuriama įtampa? Kartais, kaip operatoriui, gali norėtis pridėti daugiau meninės raiškos, nors kartais visas genialumas ir yra paprastumas...

– Kaskart filmuojant filmą man svarbu kuo geriau perteikti scenarijų. Jeigu jame užkoduota dinamika ir judėjimas, tada ir norisi tai perteikti. Jei to scenarijuje nėra, vis tiek, kaip operatorius, turiu išversti tą kalbą į vizualiąją. Noriu išversti teisingai, t. y. taip, kaip suprantu scenarijų. Niekada nemąstau, kaip turėtų būti nufilmuotas mano kitas filmas, kol neperskaitau scenarijaus. Kiekvienąkart, gavęs naują medžiagą, pradedu galvoti iš naujo, permąstyti, kaip tai turėtų būti atlikta, o ne stengtis įgyvendinti kažkokias ambicijas.

J. Weberio nuotr.

– Kaip atsirenki, su kuriais režisieriais dirbsi? Ar tau svarbus pats scenarijus?

– Man svarbu bendradarbiauti. Turiu pirmiausia susipažinti su režisieriumi ir suprasti, ar galime dirbti kartu, ar mūsų vertybės sutampa. Jeigu vienaip ar kitaip nesupranti scenarijaus, žmogus, su kuriuo dirbi, sugebės tau jį paaiškinti. Jeigu geras scenarijus, tačiau tarp kūrybinės komandos nevyksta dialogas, aikštelėje gali pasiklysti. Man svarbiau santykis su režisieriumi nei scenarijus. Todėl darbą dažnai atsirenku pagal santykį su režisieriumi.

– Tavo nufilmuoti filmai yra labai skirtingi. „Izaoke“ ir „Bėgikėje“ vyrauja judesys, L. Bareišos „Piligrimai“, atvirkščiai, yra labai statiškas, „Rašytojas“ – kamerinis. Ar tave patį domina skirtingos vizualios išraiškos, kameros pajutimas skirtingais būdais?

– Man pačiam labai patinka su kamera judėti, filmuoti ja nuo peties. Pats suprantu, kad man pavyksta padaryti tokius kadrus. Tai filmavimo metu labai džiugina. Kai filmuoji ne laisva kamera, o daugiau nuo stovo, reikia daugiau dirbti kartu su aktoriais. Negali daugiau prie jų prisitaikyti, jie turi daugiau prisitaikyti prie kameros. Kai filmuoji kamera nuo peties, turi daugiau išjausti, kas vyksta tuo metu. Kai filmuoju kamera nuo stovo ar vežimėlio, atsiranda matematika. Matai sceną, kurią aktoriai repetuoja, turi su režisieriumi pasirašęs kadruotę, tada lokacijoje pamatai gyvą veiksmą ir pradedi galvoti, kaip sujungti kadrus, kaip ta kamera turėtų judėti, kad reikėtų padaryti mažiau kadrų. Tada prasideda dėlionės dėliojimas. Tačiau, antra vertus, visa ši matematika smagi.

N. Naujalis su Romas Zabarauskas. J. Weberio nuotr.

– Didžioji dalis tavo filmų nufilmuota skaitmenine kamera. Ar netraukia filmuoti ant juostos?

– Dirbti su juosta neturiu didelės patirties. Dabar filmavau Igno Miškinio „Pietinia kronikas“. Tai buvo didžiausias mano darbas. Labai patiko ši patirtis. Vertinu analoginio kino magiją. Dar neseniai bendravau su režisieriumi dėl kito projekto, kuris nežinia, ar bus įgyvendintas. Tačiau diskutuojant jis labai gražiai pasakė, kad kino juostos buvimas dažnai sukuria naują mediją, kuri leidžia lengvai patikėti kitu sukonstruotu pasauliu. Kiekvienas kinas, jeigu į jį įsižiūri, nerealistiškas. Tai vis tiek yra išryškinti mūsų gyvenimo epizodai. Jie kartais sukuria dokumentinio kino įspūdį kaip brolių Dardennų juostos ar „Interesų zona“. Tačiau šie filmai vis tiek yra sukonstruoti. Juostos buvimas leidžia labiau patikėti tuo pasauliu. Tai mane labai žavi. Ši medija turi savyje kažkokį stebuklą, bet pats nejaučiu, kad visus filmus turiu filmuoti analogine kamera. Manau, kad galima pasiekti gerų rezultatų ir dirbant skaitmenine technika.