Pirmosios tatuiruotės: kokiu tikslu jos buvo daromos?

Žodis tatuiruotė kilęs iš polinezietiško žodžio „tattaw“. Senovėje tatuiruotės buvo ne tik kūno puošybos elementas, bet demonstravo socialinę padėtį ar religinius įsitikinimus.

Seniausia rasta tatuiruotė puikavosi ant lede sušalusio žmogaus kūno, rasto pietų Europoje. Tatuiruotos dėmelės ant jo nugaros ir kelio sąnarių žymėjo kaip tik tas vietas, kurios labiausiai nukenčia nuo fizinės įtampos. Dėl to manoma, kad tatuiruotės darytos siekiant sumažinti sąnarių skausmą.

O senovės Egipte tikėta, kad tatuiruotės yra vaisingumo simbolis bei sėkmingo nėštumo garantas – moterys taškiniais piešiniais margino viršutinę liemens dalį, pilvą ir šlaunis.

Dar prieš Kolumbui pasiekiant Ameriką, čia gyvenantys vyrai bei moterys susikurdavo stilizuotus priešinius ant liemens, galūnių ir veido kaip aukštos visuomeninės padėties ženklus.

Tatuiruotės įgavo neigiamą atspalvį plintant krikščionybei. Manyta, kad tokie ilgalaikiai piešiniai ant kūno sudarko tobulą Dievo atvaizdą, tad Romos imperatorius Konstantinas jas uždraudė. Galbūt dėl šios priežasties ir dėl to, kad Chinų dinastijos laikais Kinijoje buvo tatuiruojami tik kaliniai, tatuiruotė ir šiandien yra ne visada teigiamai vertinamas kūno puošybos elementas.

Platinami ne kaip knygos

Niekur kitur, išskyrus Rusiją, žurnalai neturėjo tokios visuotinės reikšmės ir įtakos, palyginti su knygomis ir laikraščiais. Būtent žurnaluose rašytojai skelbdavo savo kūrinius, šitaip palaipsniui garsindami savo vardą ir užsidirbdami: honorarai už publikacijas žurnale buvo kone dešimt kartų didesni negu gaunami už knygas.

Jei kūrinys būdavo iš karto išleidžiamas kaip knyga, tai greičiausiai reiškė, kad jis nevertas dėmesio arba, kaip autoritetingai tuo laiku teigta, buvo „išbrokuotas visų periodinių leidinių“. Leidybos reikalus gerai išmanęs poetas, kritikas, redaktorius Piotras Pletniovas 1846 m. rašė: „Mūsų epochos publika skaito išskirtinai tik žurnalus“, ir ši tendencija ilgainiui tik stiprėjo.

Žurnalai ėmė viršų prieš knygas ir dėl geografinės priežasties: dauguma skaitytojų buvo susitelkę neaprėpiamos šalies gubernijose ir apskrityse, o sistemingo knygų prekybos ir bibliotekų tinklo tuo metu nebūta. Bet paštas periodinių leidinių pristatymą vykdė puikiai.

Be to, knygos buvo brangokos ir negarantavo kokybiško turinio. Medžiagą žurnalams atrinkdavo, tikrindavo ir aprobuodavo išsilavinę redaktoriai, kuriuos skaitytojai žinojo ir gerbė.

Svarbiausias uždavinys

Po to, kai sudarė keletą žemėlapių, flamandų matematikas Mercatoras 1564 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Jungtinės Julicho-Klevso-Bergo kunigaikštystės kosmografu.

Tuo metu jūrininkai, išvykę į ilgas ir varginančias keliones, dar neturėjo patikimos navigacinės sistemos ir patikimų kompasų. Norėdami susiorientuoti, jie privalėdavo išlipti į krantą. 1569 m. Mercatoras rado išeitį – jis suprojektavo apvalios žemės brėžinį ant cilindro formos ritinio, jame sužymėjęs statmenai susikertančias geografinės platumos ir ilgumos linijas.

Pristatęs tokį cilindrinį žemėlapį, Mercatoras išsprendė vieną didžiausių to meto navigacinių problemų ir laivininkystė bei prekyba jūrų keliais gerokai suaktyvėjo.

Negana to, kad pirmasis tiksliai pavaizdavo apvalų žemės rutulį plokštumoje, Mercatoras taip pat sugalvojo Šiaurės ir Pietų Amerikos pavadinimus ir pirmasis pavartojo atlaso sąvoką.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ec

ec portretas
bjauru, bet tai jos pasirinkimas, kaip sakoma
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių