Žinoma, kad skaitytojas skaitytojui nelygu, ir kas vienam gerai, kitam atrodys visiška makulatūra. Nuolat pasigirsta amžinasis klausimas: ką skaityti? Ir patarti čia sunku vien dėl ankstesniame sakinyje įvardytos ypatybės. Tačiau visame pasaulyje sudaromi geriausių knygų penkiasdešimtukai, šimtukai ir kitokie -ukai.

Lietuvoje tai daro kad ir akcija "Metų knygos rinkimai", į balsavimo procesą įtraukianti skaitytojus. Ji tebevyksta, tad apie tas knygas ir kalbėsime.

Literatūra nėra sportas, ne taip jau svarbu, kas pirmas atbėgs į finišą, tačiau ši akcija padeda atkreipti dėmesį į keletą tikrai skaitytinų knygų, o skaitytojo galimybė balsuoti suteikia pastarajam tam tikro dalyvavimo literatūros refleksijos procese galimybę. Kaip skelbė "Skaitymo metų" šūkis: mes negalime priversti skaityti, bet galime parodyti, ką prarandate neskaitydami. Manyčiau, neskaitydami "Metų knygos rinkimų" nominančių, šiek tiek prarastumėte.

Nekalbėsiu apie visas nominuotas knygas, visiškai nekalbėsiu apie vaikų ir paauglių literatūrą, tam reikėtų daug didesnio spaudos ploto, tačiau kai kurias paminėsiu.

Proza. Ką gi, Romualdas Granauskas, duok Dieve jam ramybę danguje. Knyga veik simboliniu pavadinimu "Trečias gyvenimas". Paskutiniuoju dešimtmečiu Rašytojas išleisdavęs ir ne itin vertingų knygų, persunktų nuoskaudos, sentimentalumo ir moralizavimo. Ši ne tokia, su literatūros pasauliu atsisveikinta garbingai.

Neskaičiau Jaroslavo Melniko knygos "Maša arba postfašizmas", tad nelabai ką ir bepasakysiu, tačiau autorius visada išsiskyrė itin individualiu ir lietuvių literatūrai nebūdingu diskursu, įtariu, kad originalių idėjų ir čia esama.

Dvi man labai simpatiškų autorių knygos: Rasos Aškinytės "Žmogus, kuriam nieko nereikėjo" ir Agnės Žagrakalytės "Eigulio duktė: Byla F 117". Abi tikrai vertos dėmesio, nors R.Aškinytės lengva ironija ir neprikiština teksto meistrystė nepranoksta ankstesniojo puikaus jos romano "Lengvumas", o memuaristinė A.Žagrakalytės knyga pernelyg nelygi – šalia nuostabiausių pasažų yra ir tokių, kurių būčiau atsisakęs.

O mano favoritė prozos knygų kategorijoje yra ši:

Paulina Eglė Pukytė "Bedalis ir labdarys", Apostrofa, 156 p.
Čia tarp Vilniaus ir Londono skraidanti menininkė toliau tęsia emigrantų temą. Pažįsta juos ne iš nuogirdų, kasdien mato, net ir tuos, kurių mums matyti nesinorėtų. Tad ir pažaidžia jų temomis, kurios irgi ne iš kišenės trauktos. Rytų Londone tokių daug, kaip ir jiems nutinkančių buitinių istorijų. Viską autorė aprašo turėdama labai pastabią akį, taupiai, lakoniškai, be sentimentų, su švelniu humoru ir nepikta ironija.

Vienas knygos skyrių – itin originalūs trumpi pasakojimai, parašyti kalba, kuria kalba "Google" vertėjas, sulaužantis visas gramatikas. Juokinga. Bet kas, jei "Google" vertėjo kalba lietuviškai ims kalbėti emigrantų vaikai?

Dabar keli žodžiai apie nominuotas poezijos knygas.

Antanas Gailius "Penkiapėdžio sugrįžimas", Apostrofa, 61 p.
Nedidelė, tačiau solidi, meistriška knyga poezijos gurmanui. Puikus vokiečių literatūros vertėjas ir pats sugeba kurti itin precizišką, subrandintą tekstą. Yra verlibrų, yra penkiapėdžio, yra sonetų vainikas. Įdomu būtų sužinoti, ar kas pasaulyje dar rašo sonetų vainikus. Manau, vienetai.

Aušra Kaziliūnaitė "Mėnulis yra tabletė", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 116 p.
Ši autorė jau tarsi jaunųjų klasikė, o rinkinio bendravardis eilėraštis – klasikinis tos kartos tekstas. Visiškai kas kita, nei pas A.Gailių – daug atsitiktinumo, tarsi nežinia iš kur nukritusių pasakojimo vingių, jaukių netikėtumų ir vadinamojo "draivo". Jaunimui tikrai patiks. Man patinka ne viskas. Kai kas, regis, parašyta PER atsitiktinai, per lengvai, per niekaip. Tokie eilėraščiai gali būti, tikrai nėra beviltiški, kiekvienoje knygoje esama ir foninių eilėraščių, bet čia šio fono gal kiek per daug. Vis dėlto įdomi, skaitytina knyga.

Giedrė Kazlauskaitė "Meninos", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 104 p.
Knyga, sugebanti nustebinti, tai liudija joje esant geros poezijos. Čia net nėra kūrybos, kaip tokios, autorė tiesiog žvelgia – į pasaulį, į kasdienybę, į save, į kultūrą – ir užrašo. Ir tai, kas pamatyta, pereina per nepriekaištingo klasikinio filologinio išsilavinimo, nesumeluoto talento ir stiprios asmenybės prizmę, kuri visa tai išskaido į labai įspūdingus ir paveikius tekstus. Ir buitis čia nebe buitis, ir kultūra nebe kultūra, viskas susilydo, susilieja, susipina, tampa dar kažkuo. Kuo? Pamatysite.

Mindaugas Nastaravičius "Mo", Tyto alba, 61 p.
Jau beveik žanras: memuaristinė poezija. Čia jos daug. Kaip atvažiavo sunkvežimis, kaip juodas katinas pjovė vištas, kaip ten nutikdavę su sliekais ir t. t. Toks provincijos kiemo pasaulis, jaukiai uždaras. Nemėgstu pasakojamosios poezijos, reikia būti meistru, kad prozos segmentas joje nepersvertų poetinio, o M.Nastaravičius čia nardo kaip lydeka ir į žabangas nepatenka. Taip, tai tikra, labai įdomi poezija (gal net rastume Kristijono Donelaičio šaknų), nors nežinia, kiek toli galima eiti vien šiuo keliu.
Tai tiek apie nominuotas knygas. Tiesa, į metų geriausiąją sąraše pretenduoja ir šių eilučių autoriaus knyga "100du" (Apostrofa). Bet pačiam apie ją kalbėti nekuklu, nors, jei kas norėtų balsuoti, autorius veikiausiai nesupyktų.

Balsuoti galima šiame interneto puslapyje. Iš kiekvieno kompiuterio ar telefono galima balsuoti po penkis kartus kiekvienoje kategorijoje. Tad ir balsuokime. Kad ir kiek rašytojai sakytų, kad rašydami apie skaitytoją negalvoja, išėjus knygai skaitytojas jiems labai svarbus.