Scenaristo T. Lauciaus vasaroje – ir kūryba, ir stalo žaidimai

Iki debiutinio ilgametražio filmo „Paradas“ jaunosios kartos scenaristui, režisieriui Titui Lauciui reikėdavo gerokai pavargti, kol prisikalbindavo vaidinti kokį garsų aktorių, dabar bus tikrai lengviau. Mat šiais metais T. Laucius tapo nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ laureatu – buvo apdovanotas statulėle už geriausią filmo scenarijų.

– „Google“ jus pristato kaip dėstytoją ir alumną, režisierių ir scenaristą, o ką pats pasakytumėte apie save?

– Aš visada sakau, kad esu scenaristas, nes iš to uždirbu pinigus. Režisieriumi būnu kur kas rečiau nei scenaristu. Kam rašau scenarijus? Nuo studentiškų laikų esu išbandęs daug ką: rašydavau ir televizijos laidoms, ir pjesę vaikams esu sukūręs. Tačiau šiaip kartu su kolegomis dažniausiai rašau scenarijus filmams. Esu laimingas, kad galiu daryti tai, kas malonu. Nelabai kitką ir moku. Studijavau kino dramaturgijos specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Tai, galima sakyti, yra scenarijaus rašymo studijos. Gana naujos, nedidelis kursas, kuris renkamas tik kas antrus metus. Mes, pavyzdžiui, jį baigėme keturiese. Dabar visi keturi, kiek žinau, dirbame pagal specialybę, tik vieni rašo teatrui, kitus paviliojo dokumentika, treti yra kūrybininkai kokioje nors agentūroje, o mano draugas štai susidomėjo animacija. Iš mūsų ketverto aš gal pats konservatyviškiausias, nes rašau scenarijus filmams.

– Kaip sumanėte rinktis tokią naujamadišką specialybę? Juk iki jūsų LMTA ją baigė tik vienas kursas?

– Nežinau... Galbūt čia yra ir tėčio įtakos? Kai nuvažiuodavau pas tėtį į svečius, mėgdavome drauge žiūrėti filmus. Iš pradžių ketinau stoti į archeologiją – norėjau būti kaip Indiana Džounsas. Tačiau nei vienas, nei kitas iš tėvų nebuvo tuo sužavėtas: sakė, darau klaidą, nebus darbo... Mano tėtis baigęs istoriją, mama – antropologė. Tai aš jų paklausiau ir įstojau į dar įdomesnę specialybę, kur dabar išvis darbo nėra (juokiasi). Dar vienas variantas, apie kurį mąsčiau, tai pučiamųjų instrumentų specialybė toje pačioje LMTA, nes nuo šešiolikos groju trombonu.

Charakteringai: T. Laucius prisipažįsta, kad filmo „Paradas“ scenarijus nuo pat pradžių buvo rašytas aktorei R. Samuolytei. Ji ir G. Savickas meistriškai sukūrė pagrindinius vaidmenis ironijos ir absurdiškų situacijų nestokojančioje komedijoje. / T. Lauciaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jeigu tokioje apmąstymų ir ateities galimybių kryžkelėje atsidurtumėte dabar – ar pasielgtumėte lygiai taip pat?

– Neseniai ir man toks klausimas buvo iškilęs. Atsakiau sau: „Taip, daryčiau viską taip pat.“ Matote, kurti filmus yra tam tikra privilegija, todėl, jei kartais nesiseka, pajuokaujame su kolega, kad nereikia nervintis – mūsų specialybė ir taip labai nišinė, tad turime ja džiaugtis.

– Ar labai džiaugėtės, kai šiais metais jūsų ilgametražis vaidybinis kino filmas „Paradas“ buvo įvertintas Sidabrinės gervės statulėle už geriausią scenarijų?

– Kaipgi nesidžiaugsi: „Paradas“ buvo mano debiutinis ilgametražis filmas! Kol mokiausi akademijoje, kūriau trumpametražius. Be to, kol laukiau, kaip jį priims žiūrovai, prisigalvojau visokiausių baisybių. Juk filmas paremtas asmenine patirtimi, kurio centre – bažnytinės santuokos anuliavimas ir iš to kylantys konfliktai, o kartais net tragikomiški siužeto vingiai. Pasakysiu taip: gal labiau ne džiaugiuosi, o man palengvėjo, kai kritikai ir žiūrovai jį taip neblogai įvertino. Beje, savo aplinkoje turiu žmonių, kuriuos vadinu testeriais, ir su jais dažnai testuoju savo idėjas. Šis scenarijus irgi be to neapsiėjo.

– Kaip pavyko į filmą „Paradas“ prisivilioti tokius garsius aktorius kaip Giedrius Savickas, Rasa Samuolytė? Rasa, beje, irgi buvo apdovanota už Metų geriausios aktorės vaidmenį jūsų filme.

– Mano diplominis darbas buvo trumpametražis filmas „Šeima“. Jame irgi vaidino nemažai garsių aktorių, tarp jų ir R. Samuolytė. Beje, visi dirbo nemokamai. Tuo metu dar buvau niekam nežinomas, studijas bebaigiantis studentas. Su laiku atsirado pažinčių, ryšių. Kai rinkau aktorius „Paradui“, jau buvo kur kas lengviau.

T. Lauciaus asmeninio archyvo nuotr.

– Filme gvildenate problemas, aktualias šiems laikams. Juk kiekvieno iš mūsų gyvenime šiandien yra labai daug paradiškumo. Ypač socialiniuose tinkluose. Ar ir jūs esate aktyvus jų naudotojas?

– Esu ne vieną ir ne du kartus bandęs gyventi be išmaniojo telefono. Net buvau nusipirkęs mygtukinį. Tačiau išvažiavau pusei metų į Čekiją ir, kurį laiką pasivaikščiojęs su žemėlapiu, supratau, kad gyventi be „Google Maps“ šiais laikais per daug sudėtinga. Feisbuke, instagrame aš nelabai aktyvus. Kai reikėjo reklamuoti „Paradą“, tai darė žmonės, kurie apie tai nusimano.

– Vakarėliuose jums irgi netenka dalyvauti, kad užmegztumėte reikalingų pažinčių būsimiems savo filmams?

– Vakarėliuose aš labai mėgstu dalyvauti, tik ne tuose, kuriuos jūs turite galvoje. Groju pankroko grupėje, esu alternatyviosios muzikos atstovas, kuriam tikrai nesinori varyti ten, kur reikia apsirengti baltus marškinius. Beje, muzika, kaip ir stalo žaidimai, yra vienas iš mano hobių. Grupėje groju trombonu. Darau tai, ką moku geriausiai.

– Grojate, rašote, grojate… Ar tokia ir yra jūsų vasaros kadienybė?

– Na, atsikeliu (kaip kūrybininkas, leidžiu sau ilgiau pamiegoti), tada einu į biurą truputį padirbėti. Kadangi jis cokoliniame aukšte, kartais labai sušalu, tuomet skubu namo. Darbai dažniausiai priklauso nuo projektų pobūdžio. Kartais dirbi su režisieriumi, o būna, kad reikia rašyti tiesiog pačiam. Tačiau pastaruoju metu su kolega Jonu įsigudrinome praktikuoti tokį rašymo metodą, kai 25 minutes breinstorminame, t. y. aktyvuojame idėjas (paskaičiuota, kad tiek laiko žmogaus smegenys geba būti labai aktyvios), o paskui darom 5 minučių pertrauką, tada vėl breinstorminame. Tokia mūsų dienų rutina. Tiesa, vasarą ji truputį stringa. Kai oras geras, galvoji tik apie sodybą, ežerą ir stalo žaidimus. Dažnai važiuojame su draugais (ir žaidimais) į sodybą. Jei dar šalia ežeras… Man patinka tokie sunkesni, pavyzdžiui, „Robinzoną Kruzas“, „Žiedų valdovas“ ir kt. Viena partija gali trukti net iki dešimties valandų. Todėl, kai išvažiuojame jų kur nors žaisti, tam skiriame visą dieną.

– Kritikai giria „Paradą“ už nevulgarų ir nelėkštą humoro jausmą. Iš kur jumyse gyvas tas subtilaus juoko pojūtis?

– Manau, tikrai turėjo reikšmės ne vien mokslai, bet ir genai, t. y. kokioje aplinkoje esi išaugęs. Šaknys juk vis tiek vaikystėje. Augau tarp dviejų šeimų ir, kaip nekeista, buvau laimingas. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji. Tad dovanų per visas šventes gaudavau dvigubai, meilės – irgi. Be to, išėjau ir dvi skirtingas humoro mokyklas. Kai kažką tokio pasakydavau, mama mestelėdavo, kad tai lauciškas (suprask, tėvo pusės) bajeris. Toks, kurį ne iš karto supranti. Koks humoras iš mamos pusės? Na, gal vienas per kitą šnekėjimo? Toks prancūziškas. Laucių – čekiškas. Beje, močiutė (iš mamos pusės) turėjo puikų juodojo humoro jausmą. Gal šiek tiek ir aš jo paveldėjau, nes filme „Paradas“ yra tokių absurdiškų vietelių.

T. Lauciaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimsta filmo scenarijus? Gal esate labai akylas ir ausylas stebėtojas – vaikštinėjate po sostinę ir stebite žmones, jų elgseną, kalbėseną?

– Stebėti mėgstu. Ir klausytis. Tai tiesa. Dažnai man patikusias situacijas įsirašau į telefoną. Labiausiai mane intriguoja, kai yra vieta ir su ja nesutampantis veiksmas, priešprieša. Tarkim, sėdžiu pirtyje, o ten kažkoks žmogus veda maldą. Jausmas žiauriai keistas. Tai va... Mane traukia panašūs paradoksai. Dar labai mėgstu siaubo žanro filmus, trilerius, bet žinau, kad, nors ir parašyčiau tokiam filmui scenarijų, bet režisuoti jo kol kas nemokėčiau. Rasti gerą temą – dar ne viskas. Turi ją išsikristalizuoti iki smulkmenų. Todėl mėgstu dirbti ne vienas – su kolegomis. Tuomet, ko nesugeba vienas, galbūt mokės kitas. Šiuo metu su kolega Jonu rašome scenarijų siaubo filmui.

Man nepatinka taisyklės. Nei tikėjime, nei apskritai gyvenime, kur parašyta: turi būti taip, o ne kitaip. Aš mėgstu ieškoti, surasti, įjungti protą, skaityti, domėtis.

Kiek laiko užtrunka sukurti filmą? Oi, sunku pasakyti. Kai jau yra scenarijus, tai turbūt kokie dveji metai. Scenarijų irgi panašiai rašai. Ilgai. Jei nusibosta dar berašant – vadinasi, kažkas su juo ne taip. Žiūrovas išsyk pamatys. Kitas dalykas – scenarijaus aktualumas. Kas atsitiko su filmais apie pandeminį laikotarpį? Kol jie pasiekė kino teatrus, tapo nebeaktualūs: nes visų akys nukrypo į karą Ukrainoje. Vadinasi, scenaristas su visa savo komanda turi numatyti gerokai į priekį, kas bus aktualu ne tik dabar, bet ir po metų dvejų.

– Ar jums kada teko ką nors daryti dėl parado?

– Taip, žinoma. Groti orkestre. Turbūt pusę savo gyvenimo tai dariau dėl parado. Nors ne... Kadangi buvau šiek tiek vyresnis už kitus vaikus, tai jau žinojau, kodėl noriu groti. Tie visi už mane jaunesni, matyt, buvo atvesti tėvų noru – kad įgyvendintų savo svajones per vaikus. Tekdavo groti neįdomiose vietose, pavyzdžiui, fabriko, traktoriaus ar direktoriaus gimtadieniuose. Vaikai groja, nes tėvai liepė. Man tai panašu į bažnyčią, kurioje kai kurie tradicijų laikosi tik dėl to, kad taip liepė tėvai ar seneliai: einame į Mišias, tampame krikšto tėvais, nežinodami to prasmės. Be prasmės tas šiaip sau tradicijų laikymasis juk ir yra paradas! Pavyzdžiui, šiais laikais daug kas tuokiasi bažnyčioje, nes joje lubos labai gražios... Bijau prisikalbėti, o jei ir pats, susiradęs mylimą moterį, tuoksiuosi bažnyčioje, nes jos lubos bus gražios?! (Juokiasi.)

– Jūsų tėvai, būdami studentais, irgi tuokėsi bažnyčioje, nes tėtis buvo tikintis, o mama, kaip spėjate, – nepraktikuojanti katalikė. Kurioje pusėje, kai suaugote, atsidūrėte jūs?

– Kad esu nepraktikuojantis – tai tikrai. Kad daug abejojantis – irgi teisybė. Tačiau į tikėjimą žiūriu su pagarba. Todėl ir filme nieko nekritikuoju. Nei tikėjimo, nei Bažnyčios. Man tiesiog nepatinka kažkuo labai stipriai tikintys žmonės. Nekalbu vien apie religiją. Nes tie įtikėjusieji turi savo tiesą, kurią vieną temato. Su fanatikais neįmanoma diskutuoti. Kita vertus, man nepatinka taisyklės. Nei tikėjime, nei apskritai gyvenime, kur parašyta: turi būti taip, o ne kitaip. Aš mėgstu ieškoti, surasti, įjungti protą, skaityti, domėtis.

– Esate be galo smalsus. Ar tai stipriausias jūsų charakterio bruožas?

– Gal pradėsiu nuo blogiausių… Visų pirma, man nepavyksta kažko daryti ilgą laiką: greitai viskas atsibosta. Nebent (turiu omeny filmo kūrimą) tai daryti labai labai patinka. Antra, jei kažką darau – tai tik tą vieną vienintelį dalyką, o visa kita, kas aplinkui, tampa nesvarbu. Sakote, kad tai visai neblogas bruožas? Artimieji turbūt pasakytų kitaip. Užtai viena geriausių mano charakterio savybių, kad moku atskirti, kada laikas baliams, o kada – darbui. Moku suderinti darbą ir malonumus.

T. Lauciaus asmeninio archyvo nuotr.

– Menininko asmenybė paprastai būna labai daugiasluoksnė. Joje telpa daugybė talentų. Minėjote, kad grojate trombonu, o gal dar ir tapote, šokate, vaidinate?

– Nesididžiuoju, bet man su daile ir teatru yra labai blogai. Gal todėl, kad turiu vieną blogą įprotį – jei einu į spektaklį ar į kokios muzikos grupės koncertą, būtinai turiu žinoti visą kontekstą. Dailės srityje – irgi spraga, nors mano patėvis buvo restauratorius. Tačiau gal iki mano 40-mečio kas nors pasikeis? Kalbant apie šokius – irgi blogai. Kažkada šokau „Ugnelėje“ liaudies šokius. Kiek pamenu, visada gale statydavo, nes turbūt nebuvau labai miklus. Nepamenu, ar pats išėjau, ar mane išmetė.

– Ar turite žalingų įpročių?

– Taip. Esu hedonistas. Mėgstu mėgautis gyvenimu.

– 30 metų kaip kūrėjui, scenaristui, režisieriui – jau daug? Galbūt šiai profesijai žmogus turi subręsti kaip geras vynas statinėje: juk patirtis, išmintis ateina su amžiumi.

– Sunku atsakyti. Gal ir taip, nes Amerikoje seniau, kiek žinau, mano amžiaus žmonėms net neleisdavo režisuoti. Mūsų LMTA režisūrą, kino dramaturgiją dėsto jauni dėstytojai, ir aš tarp jų. Kodėl gi ne? Su studentais mes – kaip kolegos. Jau ir anksčiau matydavomės „Skalvijos“ kino akademijoje, panašiuose būreliuose. Mūsų bendruomenė nedidelė, todėl esame labai arti vienas kito. Ar patinka dėstytojauti? Taip, nes ir pats daug ko išmokstu iš tų žmonių.

– Ar turite planų, kad iki tiek ir tiek metų reikia padaryti tai ir tai?

– Na, iki 40-ies turbūt reikėtų susirasti žmoną. Juokauju… Ir pradėti sportuoti – čia jau ne juokais, nes pilvas auga. Sykį mano tėtis juokais pasakė, kad sportas yra XX a. atgyvena, tai aš patikėjau ir visą laiką į jį skeptiškai žiūrėjau. Dabar, kai pabandžiau bėgioti, žiūriu, kad tas judesys man visai patinka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių