Spektaklis „Mamutų medžioklė“: uždraustas, virtęs filmu ir (ne)dingęs

„Vienu metu atrodė, kad kraustausi iš proto: gal tokios nakties nė nebuvo, gal aš pati sugalvojau tą legendą?“ – ne vienus metus trukusį dokumentinio filmo „Mamutų medžioklė“ kūrimo procesą prisimena režisierė Aistė Stonytė. Nusprendusi įminti vieną įdomiausių Lietuvos teatro paslapčių, ji atskleidė itin dramatišką istoriją apie drąsą ir prisitaikymą.

Filmas „Mamutų medžioklė“ – pasakojimas apie to paties pavadinimo Jono Jurašo spektaklį ir dingusią jo juostą. 1968-aisiais jaunas, charizmatiškas režisierius Kauno dramos teatre pastatė spektaklį, kurį lydėjo milžiniška sėkmė.

Sovietų režimą pašiepiantis populiarus spektaklis kėlė pavojų tuometei valdžiai, tad ši nusprendė „Mamutų̨ medžioklę“ už̌drausti. Teatre slapta naktį susirinkusi trupė prieš kino kameras suvaidino spektaklį paskutinį kartą ir jį nufilmavo. Deja, kino juosta mį̨slingai dingo, o režisierius netrukus buvo priverstas palikti ne tik teatrą̨, bet ir Lietuvą̨.

Pokalbis su filmo režisiere A. Stonyte – apie nuo vaikystės girdėtą „Mamutų medžioklės“ legendą, neįtikėtiną spektaklio juostos istoriją, filmo kūrimo metu atskleistas mįsles ir režisierių J. Jurašą, kuris teatrą mylėjo labiau nei patogų gyvenimą.

– Kada pirmą kartą išgirdote „Mamutų medžioklės“ istoriją? Kuo ji jus taip patraukė, kad vėliau netgi virto filmu?

– Su šia istorija užaugau. Tėtis (aktorius Česlovas Stonys, red. past.) vaikystėje daug pasakojo apie visus J. Jurašo spektaklius. Kiekvienas jų būtų vertas atskiro kino pasakojimo. Bet pati paslaptingiausia istorija gaubė „Mamutų medžioklę“. Spektaklis, kuriame sarkastiškai vaizduojamas režimas, po įvairiausių trukdymų buvo pastatytas ir rodomas beveik metus. Kiekvieną kartą į salę netilpdavo visi norintys. Toks susidomėjimas Maskvai pasirodė pernelyg pavojingas. Buvo atsiųstas cenzorius, kuris, pamatęs, ką lietuvių aktoriai išdarinėja scenoje, priėmė verdiktą – uždrausti spektaklį visiems laikams. Tačiau po dviejų mėnesių trupė slapta susirinko naktį teatre ir užsirakinę nufilmavo spektaklį, kad jis liktų įamžintas ateities kartoms. Įdomiausia, kad po 50 metų niekas nebežino, kur dingo juosta. Anot vienos legendos, ji buvo susukta ir paslėpta tuščiuose vyno buteliuose, o jie kažkur užkasti. Ir, žinoma, niekas nebežino, kur. Visada galvojau, kad tai – kino verta istorija.

– Iš savo tėčio aktoriaus Č. Stonio, kuriam teko su J. Jurašu dirbti Kauno dramos teatre, išgirdote ne vieną pasakojimą apie teatro žmonių gyvenimą sovietmečiu. Kokias jautrias istorijas jis pasakodavo?

– Net nežinau, ar tos istorijos buvo labiau jautrios, ar skaudžios. Kai režisierių J. Jurašą išvarė iš teatro, tėtis drauge su aktoriumi Jonu Pakuliu solidarizuodamiesi padavė prašymus atleisti iš darbo. Kaip tėtis sakė, likti teatre nebematė prasmės. Man labai įsiminė tėčio pasakojimas apie vieną garsią aktorę, kuri, sužinojusi, kas nutiko, teatro koridoriuje lyg atsiprašinėdama priėjo prie tėčio ir pasakė: „Žinai, aš irgi išeičiau, bet labai myliu teatrą. Negaliu.“ O tėtis atsakė: „Matai, kokia skirtinga meilė būna. Tu iš meilės teatrui pasilieki, o aš iš meilės teatrui išeinu.“

J. Jurašas ir jo bekompromisė laikysena mano tėčiui buvo be galo svarbu. Tačiau tokia laikysena ne visiems aktoriams patiko. Juk režisieriui atėjus į teatrą, baigėsi gastrolės į Kremlių, vienas po kito pasipylė skandalai. J. Jurašas, atvirai šaipydamasis iš valdžios, rizikuodavo. Rizikuodavo ir su juo dirbantys aktoriai – gerbūviu, kurio neturėjo, bet labai norėjo turėti, arba ordinais, kuriuos galbūt galėtų gauti. Tokia paradoksali situacija – viena vertus, aktoriams labai norisi dirbti su populiariu režisieriumi, kita vertus, norisi, kad jis būtų nuosaikesnis. O nuosaikumas – ne J. Jurašo savybė. Tą jis įrodė parašydamas pirmą atvirą protesto laišką.

– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai pradėjus daugiau domėtis spektaklio ir dingusios jo juostos istorija? Kur pirmiausia kreipėtės, su kuo kalbėjote?

– Tuo metu visi kalbėjo apie dingusią juostą, tačiau ne apie patį filmavimą. Pagalvojau, kad reikėtų pradėti narplioti šią istoriją pirmiausia išsiaiškinus, kas galėjo filmuoti uždraustą spektaklį. Anuomet mažai kas turėjo asmenines kameras. Todėl netrukau sužinoti, kad filmavo iš tiesų profesionalus operatorius. Jam pirmajam ir paskambinau. O telefonu išgirdau: „Aiste, tai ne telefoninis pokalbis.“ Tai, žinoma, pribloškė. Po 50 metų yra kažkas, ko negalima aptarti telefonu? Tą sekundę supratau, kad ši istorija yra įdomesnė, nei galvojau iš pradžių.

Tai buvo pati paslaptingiausia teatro istorija. Mes nufilmavom uždraustą spektaklį ir daugiau niekada apie tai net tarpusavyje nebekalbėjome.

– Kokios jums asmeniškai įdomiausios paslaptys atsiskleidė filmo kūrimo procese? Tikriausiai kuriant filmą paaiškėjo naujų paslapčių ir įdomių detalių?

– Visas filmavimas buvo tikra detektyvinė kelionė. Reikėjo išsiaiškinti ne tik kas tą naktį stovėjo prie filmavimo kamerų (kuriant filmą paaiškėjo, kad jos buvo dvi), bet ir kas buvo užsirakinę teatre. Aktoriai – savaime suprantama, režisierius – taip, bet kas dar iš kūrybinės ar techninės grupės žmonių galėjo dalyvauti? Kai kurių jau nebėra, kai kuriuos pavyko atrasti. Ne visi prisiminė filmavimo naktį. Tai dar labiau sunkino paieškas. Vienu metu atrodė, kad gal kraustausi iš proto. Gal tokios nakties nė nebuvo, gal aš pati sugalvojau tą legendą? Bet vėliau, faktas po fakto, susidėliojo istorija – filmavimo naktis iš tiesų buvo. Tik vieni dėl tam tikrų priežasčių norėtų ją pamiršti, o kiti – iš tiesų pamiršo, nes, kaip sakė aktorė Gražina Balandytė: „Tai buvo pati paslaptingiausia teatro istorija. Mes nufilmavom uždraustą spektaklį ir daugiau niekada apie tai net tarpusavyje nebekalbėjome.“ Taigi, prikeldama 50 metų senumo istoriją, prikėliau ir ne visiems malonius prisiminimus. Kažkas galbūt tikėjosi, kad ši istorija nugrims į užmarštį ir liks tiesiog gražia teatro legenda.

– Kokie didžiausi iššūkiai kilo kuriant filmą? Galbūt svarbūs liudytojai jau negalėjo atsiminti reikšmingų detalių ar nesutiko kalbėti?

– Viso filmavimo metu didžiausias iššūkis buvo atrasti tuos žmones, kurie gali duoti raktą, atrakinantį dar nežinomas šios istorijos duris. Kai pagrindinius herojus atradau, susidūrėme su kita problema – visi dalijosi skirtingomis paties filmavimo versijomis. Labai ilgai klaidžiojome painiais šios istorijos labirintais, nes aktoriams atrodė, kad spektaklio filmavimą inicijavo režisierius, režisierius sakė, kad spektaklį nufilmuoti jam pasiūlė  kino žmonės, o kino žmonės, kurie ir filmavo tą uždraustą spektaklį, keitė savo versijas, kol galop pateikė tokias, kurios nesutapo tarpusavyje. Bet tai padėjo atverti antrą šios paslaptingos istorijos dugną, kuris nebuvo žinomas nei režisieriui, nei tą naktį teatre susirinkusiems aktoriams.

– Filmo kūrimas ir dingusios juostos paieška užtruko septynerius metus. Ar per tą laiką nekilo mintis nuleisti rankas? Ar buvo etapų, kai jautėtės užstrigusi, atsidūrusi aklavietėje?

– Kas kartą, kai išgirsdavom naują versiją, kur galėjo dingti juosta, su dar didesniu užsidegimu imdavomės lukštenti istoriją. Kiekvienas naujas posūkis tapdavo pažadu, kad gal štai jau dabar įminsim dingusios juostos paslaptį. Tų posūkių buvo tiek, kad vienu metu susimąsčiau, ar po 50 metų įmanoma iš viso įminti šią mįslę. Bet būtent tai, kad filmavimas truko ne vienus metus, mums padėjo atrakinti herojų atmintį, su jų pagalba atnarplioti painią istoriją ir atverti tą sudėtingą laikmetį.

– Filme narpliojama spektaklio juostos paslaptinga istorija ir J. Jurašo asmeninė drama, tačiau kartu atskleidžiamas ir platesnis to laikotarpio skerspjūvis. Ką spektaklio istorija mums apskritai byloja apie kūrėjų gyvenimą okupacinio režimo sąlygomis?

– Iš pat pradžių norėjau, kad per vienos dingusios juostos paslaptį atsivertų platesni horizontai, nei tik vieno spektaklio istorija. Man atrodo, kad kontekstas, kuriame gimė skandalingas spektaklis, be galo svarbus, norint suvokti tą režimą ir sąlygas, kuriomis dirbo sistemai nepaklusę kūrėjai, suprasti su kokiomis ne tik išorinėmis, bet ir vidinėmis jėgomis jiems tekdavo susidurti. Tai jautri ir skausminga istorija apie drąsą ir prisitaikymą, apie lojalumą ir išdavystę.

– Pernai su broliu kino režisieriumi Audriumi Stoniu ir tėčiu Č. Stoniu pristatėte dokumentinį filmą „Būti tiesos pusėje“, pasakojantį apie pasišventusias vienuoles, prisidėjusias prie „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo. Jūsų filmų herojai – okupacinės sistemos laužytos, bet nepalaužtos asmenybės. Kuo jus domina būtent tokios istorijos?

– Man patinka istorijos, kurios įkvepia ir rezonuoja šiandien. Žavi herojai, kurie man pačiai yra vertybiniai kelrodžiai. Visų jų biografijos – dramatiškos, visos jos vertos atskirų pasakojimų. Atsimenu, kai kūrėme televizijos filmą „Būti tiesos pusėje“, aš galvojau – visų seserų istorijos vertos vaidybinio filmo scenarijaus! Man iki šiol paslaptis, kodėl neturime vaidybinio filmo šia tema. Neatmetu minties kada nors imtis tokio scenarijaus rašymo. Bažnyčios pasipriešinimas sistemai, leidžiant pogrindinį laikraštį – unikali mūsų šalies istorija. Beje, kaip ir kultūrinis pasipriešinimas, prasidėjęs būtent teatre. Norėtųsi, kad ne tik ginkluotų, bet ir tokių pasipriešinimo formų mums nebeprireiktų, bet žinoti, kokios jos buvo, svarbu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jūratė

Jūratė portretas
paslaptis buvo Mamutų medžioklė, paslaptis ir dabar, kodėl šitą filmą taip saikingai ir dozuotai rodo. Pvz. Panevėžyje jį rodo 20 vietų kamarėlėje, žmonės negauna bilietų, atrodo imk ir parodyk didelėje salėje- bet matyt kažkas iš aukščiau diriguoja? kad nereikia per daug platinti? per daug sąsajų su šiuolaikiniu gyvenimu? Filmas puikus, sukėlė daug minčių ir dar daugiau paslapčių, bet gaila buvo žiūrėti į pensininkus, besirangančius ant sėdmaišių, nes ant kėdžių vietų nebeliko. AŪŪŪ, kas čia per paslaptis?

Alina

Alina portretas
Ačiū to meto aktoriams už drąsą suvaidinti uždraustą spektaklį. O kitų drąsą linkę per daug sureikšminti. Herojai yra tie, kurie savo galvas už Tėvynę paaukojo, tremtį iškentė, miškuose pražuvo.

Tai nepamirštama

Tai nepamirštama portretas
Labai ačiū.Tą spektaklį man tada teko laimė pamatyti.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių