Vietos pasaulyje paieškos pagal „Abudu“

Šakiuose susibūrusi grupė „Abudu“ kuria ir persikėlusi į Vilnių. Sostinėje grupė jau išleido ir pristatė du albumus – „Akys žvyro pilnos“ (2017 m.) ir „Gaisras“ (2020 m.). Dabar grupę sudaro penki nariai: Domantas Starkauskas (gitara, vokalas), Vytenis Starkauskas (gitara, vokalas), Leonas Rėčkus (sintezatorius, vokalas), Lukas Keraitis (bosinė gitara) ir Mantas Daujotas (būgnai). Senokai norėjau pakalbinti „Abudu“ – ar gali būti geresnė proga, jei ne trečio jų albumo ir vinilinės plokštelės „Vietos Pasauly!!“ pasirodymas, puikus pristatymo turas.

– Neseniai pristatėte savo naują albumą „Vietos Pasauly!!“. Kaip sekėsi jį kurti?

Mantas: Sekėsi ir žaismingai, ir sunkiai, ir mąsliai, ir liūdnai. Užtrukome gana ilgai ir per tą laiką daug visko išgyvenome.

Leonas: Yra dainų, kurios brendo net šešerius metus. Neprilipo albumui „Gaisras“ ir buvo padėtos į stalčių, bet štai atėjo jų metas. Visas procesas truko bene ketverius metus ir prasidėjo iškart po „Gaisro“. Kaip sakė Mantas, buvo visko. Skirtingais etapais kiekvienam buvo sunkių momentų – vienas suserga, kitas neranda įkvėpimo, dar kitas kovoja su psichologiniais demonais. Vis pasikeisdami vietomis judėjome į priekį. Smagiausia, kad tais sunkiais momentais sugebėjome vienas kitą papildyti ir pagelbėti.

S. Lukoševičiaus nuotr.

Domantas: Tik viską pabaigus pavyko suprasti, koks įdomus, emocinio turinio gausus – daug juoko ir ašarų – buvo šio albumo kūrybos procesas. Kuriant šį albumą daug laiko mane kamavo sunkios mintys. Vyko intensyvi kova su abejonėmis ir apatija. Nebuvo lengva, norėjosi kurti apie kažką kita, nukreipti mintis į kitus dalykus, kad nereikėtų tiek daug gilintis į save, bet kartu matėme ir jautėme, kad tame daug prasmės. Jei dainomis sugebėsime rasti kokių nors atsakymų arba žodžių ir garsų, kurie sugebės pralaužti emocinį sąstingį, būsime labai daug pasiekę. Tam reikėjo daug drąsos ir jautrumo, todėl labai džiaugiuosi mumis visais dėl šio albumo.

– Kas jus įkvėpė ir kokią istoriją albumas pasakoja? Kodėl sulūžęs žmogus tapo pagrindiniu veikėju?

Leonas: Didžiausias įkvėpimas gimė iš noro kovoti su kiekvieno iš mūsų vidiniais demonais, baimėmis ir traumomis. Gal tai paskatino aplinkybės – pokovidinis gyvenimas, karo nuojauta, gal ir kokia nors su amžiumi atėjusi krizė? Tikime, kad dalydamiesi sunkiomis būsenomis, jausmais ir tamsiomis mintimis galime padėti vienas kitam – tiek vienas kitam grupėje, tiek ir kuriant su klausytoju. Dūžtančios Vytauto Mačernio formos puikiai įprasmino mūsų mintis kuriant albumą ir todėl labai daug minčių sėmėmės iš jo tekstų – tiek prozos, tiek laiškų.

D. Valiaugos nuotr.

Domantas: Albumas tiek vizualiai, tiek muzika yra tirštas ir aš turiu bent keletą būdų prieiti prie albumo istorijos. Vienas iš jų yra ir Leono minėtas V. Mačernis, kurio istorija ir darbai labai įkvėpė. Nors albume yra tik keli šio poeto tekstai, tačiau jo laiškai sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei buvo labai svarbus atspirties taškas kiekvieną kartą, kai pritrūkdavo emocinių jėgų išsisakyti. Bronė ir Vytautas taip niekada ir nesusituokė. Vytautas mirė vos 23-ejų, o Bronė sulaukė 102-ejų. Ji mirė užpernai, taip niekada ir neištekėjusi. Visuomet liko Vytauto sužadėtinė. Fotografuojant albumo viršelį, dar prieš visa galva panirus į V. Mačernio laiškus, buvau apsirengęs vestuvine suknele, šiek tiek juokais, dar iki galo galvoje nesudėliojus kodėl. Dabar suprantu, kad tai iki galo neišsipildžiusios meilės simbolis. Kažką tokio pro miglą ir įsivaizdavau, bet Vytauto ir Bronės istorija taip magiškai susijungė su mūsų pasąmonine intuicija, kad viskas be galo gražiai stojo į vietas.

I. Avižinio nuotr. 

Taip pat yra abstraktesnis kelias, įtraukiant klausytojų asmeninius kontekstus ir vietos pasaulyje paiešką. Vietos paieška vyksta ir pačiame savyje, kai nustumiame nemalonius dalykus į minčių pakraštį, stengiamės pamiršti savo trūkumus, klaidas, traumas, tačiau visa tai niekur nedingsta, vis išlenda ir atsinaujina pačiu skaudžiausiu būdu. Šiuo albumu nemaloniems dalykams duodame vietos, leidžiame jiems egzistuoti, apšviečiame juos ir taip, tikime, klausytojams padedame prisiliesti prie jų asmeninių tamsių kampų ir juos bent kiek prisijaukinti.

– Kaip atrodė jūsų kūrybos procesas? Kuris etapas buvo sudėtingiausias ar labiausiai įkvėpė?

Mantas: Pradžioje prigimdėme įvairių muzikinių idėjų, gana lengvabūdiškai besimėgaudami grojimu savo mėgstamiausioje troboje, tad, sakyčiau, šis etapas buvo įkvepiantis ir smagus. Sudėtingiausias buvo trečias ketvirtadalis, kai tarsi jau yra dainų, jaučiamas jų potencialas, tačiau reikia kažko labai taiklaus, neretai teksto formatu, kad jas timptelėtume į paskutinę stadiją.

Leonas: Procesas kunkuliavo bene ketverius metus. Sutinku su Mantu, kad daugiausia magijos ir smagių akimirkų patyrėme būtent sėdėdami vasarą sodyboje, tiesiog grodami ir fiksuodami kūrinius.

I. Avižinio nuotr. 

Domantas: Sunkiausias etapas buvo šių metų pradžia ir ankstyvas pavasaris, kai viskas atrodė taip arti, tačiau dar trūko, kaip Mantas minėjo, labai tikslių minčių ir atradimų, kurie, nors ir nelengvai, staiga atsirasdavo ir viskas po truputį atsistojo į savo vietas. Tai buvo nuostabūs nušvitimo momentai, kai, vos atradus, jau žinojau, kad tai būtent tai, ko ieškojau.

– Minėjote, kad jį kūrėte kiek kitaip, išbandėte naujas metodikas. Ar tai pasiteisino?

Leonas: Ko gero, esminis pasikeitimas buvo tai, kad albumo pagrindą sudėjome būdami visi kartu vienoje vietoje, sodyboje, – Mantas parašė gražių gitaros melodijų, Vytenis sukūrė boso rifų, aš kartkartėmis prie bet kokio instrumento prisėsdavau, Domantas savo visokeriopą meistrystę irgi įterpdavo. Buvo daugiau kolektyvinio darbo, palyginti su ankstesniais įrašais. Bebaigiant albumą mes su Domantu buvome taip pradėjome vienas kitą suvokti, kad užtekdavo vieno žodžio suprasti, į kurią pusę reikėtų pakreipti dainą.

A. Užaitės nuotr. 

Mantas: Žinau, kad kelias buvo duobėtas ir ypač daug iššūkių teko Domantui ir Leonui, bet tikiu, kad iš to išėjo puikus rezultatas, ir noriu tikėti, kad metodika pasiteisino.

Domantas: Sutinku su draugais. Procesas buvo kitoks vien tuo, kad iš pradžių kurdavome muziką visiškai iš srauto, pagal tai, kas gimsta vietoje, be jokių išankstinių idėjų. Tuomet ilgas ir sudėtingas etapas buvo surasti žodžius. Tiek daug kūrinių tokiu principu niekada nesame kūrę. Buvo labai įdomu, bet kartu – tikras iššūkis.

– Ar nebuvo pagundų radikaliai pakeisti skambesį?

Leonas: Man atrodo, kad „Abudu“ niekada nebijojo radikalių, drąsių kūrybos sprendimų, sugretinant gal ne itin artimiausias stilistikas, žanrus. Iš principo kurdami albumą net nenorėjome galvoti apie kokią nors vieną stilistiką. Daug rėmėmės intuicija ir išėjo, kaip išėjo. Nebežinau, ar esame tiesiog roko grupė. Gal niekada tik tokia ir nebuvome? Visada klausėme labai įvairių atlikėjų. Labai daug skirtingų įtakų į kūrybą plaukė ir tebeplaukia. Labai džiaugiuosi, kad albumas toks įvairialypis.

L. Jakšto nuotr.

Domantas: Pritariu, labai dažnai papušiname save pabandyti kažką, ko niekada nedarėme arba lietuviškoje muzikoje ar tekstuose nesame girdėję.

– Jau vyko ir pristatymo koncertų. Kaip albumą priėmė klausytojai?

Vytenis: Manau, priėmė labai gerai. Nustebino, kad tiek žmonių sugebėjo per savaitę – nuo albumo išleidimo iki koncerto – išmokti visus dainų žodžius, net tuos, kurie albume šiek tiek pasislėpę po kitais instrumentais ar ganėtinai sudėtingos ritmikos ir struktūros. Tai leidžia galvoti, kad yra tikras ryšys su klausytojais, mus girdi, jaučia ir supranta. Žinau ir tai, kad yra žmonių, kurie, nors ir nestovi pirmose eilėse koncertuose, nedainuoja kartu ar išvis į koncertus neateina, bet klauso ne mažiau įdėmiai ir mėgaujasi muzika. Labai gera tai žinoti.

Domantas: Albumą priima tikrai labai gerai. Kažkuria prasme truputį net stebina, nes buvo dvejonių ir baimių, kad nesupras šitų mūsų formų. Albume tikrai nemažai teksto ir keistesnių kūrinių struktūrų, bet į viską stengėmės sudėti kuo daugiau atvirumo ir neslėpti emocijų. Matyt, jos ir išlaiko dėmesį, norą sekti visą istoriją per gana netrumpą albumo trukmę.

A. Užaitės nuotr. 

– Visiems reikia palaikymo ir padrąsinimo. Kas jus įkvepia ir neleidžia palūžti?

Mantas: Mane įkvepia pats kūrybos procesas. Negalėčiau nekurti, tad didžiulis paskatinimas yra galimybė užsiimti mėgstamu dalyku.

Domantas: Sutinku su tavimi. Labai daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus. Yra gera kurti, ieškoti būdų išreikšti savo suvokimą apie aplinką, kurioje gyveni, o atrasti ir tai išreikšti – išvis džiaugsmas. Mes dažnai esame labai toli nuo supratimo, kaip kitas žmogus mato tuos pačius dalykus, žodžiais dažnai net neįmanoma to nupasakoti, o dainomis kartais pavyksta. Mane įkvepia ir palaiko draugai, grupės nariai ir kartu kiti kūrėjai, kurie bekompromisiškai atvirai kuria, kalba, yra jautrūs pasauliui ir nebijo tai parodyti ar kurti apie tai.

D. Valiaugos nuotr.

– Esate alternatyviosios scenos grupė. Kaip matote savo gerbėjus?

Mantas: Tikiu, kad mūsų muzika patinka emocingiems žmonėms, kurie mėgaujasi muzikalumu, melodingumu ir visomis kompozicinėmis vingrybėmis.

Vytenis: Kurdamas stengiuosi neįsivaizduoti klausytojo, nes tai gali trukdyti. Nemanau, kad kuriame alternatyviajai auditorijai, bet įsivaizduoju, kad mūsų klausytojai vis tiek yra šiek tiek alternatyvūs. Kaip Mantas sako, jie yra emocingi pačia geriausia prasme, bet ir priimantys, pripažįstantys visas patiriamas emocijas, nuotaikas. Manau, jiems nekelia keistumo, atmetimo jausmo tai, kad dainų tekstai kartais šiek tiek komplikuoti, ar tai, kad vienoje dainoje maišosi skirtingos nuotaikos.

Domantas: Kartais ne visai suprantu, ką reiškia alternatyva ir kam tai yra alternatyva. Dažnai atrodo, kad lietuviškoje scenoje taip tiesiog matuoja perklausas ir šiek tiek nuvertina patį terminą, kartu ir muziką. Nebandome riesti nosies, bet jei išleidus albumą, jis užkopia į trijų klausomiausių albumų sąrašą, ar tai dar alternatyva? Sutinku, kad muzika alternatyvi kažkokiam įprastam popskambesiui. Tiesiog manau, kad  alternatyvioji muzika vis dar sulaukia per mažai dėmesio Lietuvoje, vertinant, kokį didelį indėlį per pastaruosius dešimt metų toji alternatyvioji scena davė lietuviškai muzikai apskritai. Turime daugybę puikių tiek alternatyviosios muzikos, tiek andergraundo kūrėjų ir, manau, dažnai didieji organizatoriai tiesiog pataikauja auditorijai, neskirdami pakankamai dėmesio įdomiai, stipriai lietuviškai muzikai. Kartais matau ir tam tikrą tendenciją, kad alternatyvioji muzika pati pradeda judėti link pataikavimo auditorijai ir taip nukenčia kokybė. Visgi svarbiausia, kad turime labiau vertinti visus savo kūrėjus.

I. Avižinio nuotr.

– Kaip pasiskirstote vaidmenimis grupėje? Kas jus vienija kaip grupę ir kaip draugus?

Vytenis: Vaidmenys pasiskirsto natūraliai. Nelabai svarbu, kas kuo gros, – Mantas gali per koncertą pagroti metalofonu, Leonas – barškučiu, svarbu, kad atsiskleistų kūriniai. Vienija tai, kad gerai suprantame vieni kitų bajerius ir gerai vieni kitus pažįstame.

Domantas: Taip, svarbiausia yra muzika, bendras suvokimas apie ją ir, aišku, ilgaamžė draugystė. Jau daug kartu nueita, turime savo istoriją, suprantame vieni kitus, mokomės vis turiningiau pyktis ir atvirauti vieni su kitais, – tai labai rezonuoja ir su kūryba. Draugystė yra labai svarbus aspektas „Abudu“ muzikoje.

– Ką dar, be muzikos, veikiate? Ką veiktumėte be muzikos? Kur dar galėjo nuvesti gyvenimas?

Domantas: Jei trumpai – esu dar ir aktorius. Ateikite į spektaklius, kuriuose vaidinu. (Šypsosi.) Vytenis – psichologas, Leonas dirba su kompais kažką, t. y. IT srityje, bet tuoj bus keliautojas. Lukas – mokslinių inovacijų ir naujienų apžvalgininkas, vedėjas. Mantas – tapytojas, menininkas, gražiai tapo didelius paveikslus ir groja dar kitose grupėse. (Šypsosi.)

A. Užaitės nuotr.

– Kokių kitų pomėgių turite? Kam dar skiriate savo laisvalaikį?

Mantas: Kartu žiūrime ir žaidžiame krepšinį. (Juokiasi.)

Domantas: Taip, Mantas nemeluoja, žaidžiame kašę ir galėtume sudaryti startinį penketą, o jei koks band’as ar muzikantai norėtų pasikapoti – sutiktume. Manau, būtų smagu ir juokinga. (Juokiasi.) Aš dabar susidomėjęs laiškais ir užrašais. Išleidus albumą labai įdomu, kas dar ką rašydavo į savo užrašus ir laiškus. Nusipirkau porą knygų – „Jeff Buckley His Own Voice“, kur sudėta labai daug Jeff’o, turbūt vieno mano visų laikų mėgstamiausio muzikanto, užrašų knygos scan’ų. Labai įdomu tyrinėti ir leidinį „Gyvenimo lai(š)kai. Jonas ir Adolfas Mekai“. Interaktyviai sudarytas leidinys, kuriame turi pats prasipjauti puslapius, kad paskaitytum Jono ir Adolfo laiškus. Labai įdomu ir gražu.

Leonas: Kartkartėmis pageiminame, pasivaikštome miškais. Labai mėgstu filmus kaip mediją – tiek holivudinius, tiek europinius, arthauzinius. Na, ir į koncertus einame. Kaip jau be jų. (Šypsosi.)

L. Jakšto nuotr.

– Kokie tolesni planai ir svajonės? Ar vasara bus labai aktyvi?

Domantas: Numatoma gana aktyvi vasara – toliau grosime savo naują programą. Norime kuo plačiau paskleisti naująjį albumą ir leisti jam pasiekti kuo daugiau klausytojų. Liepos gale surengsime pagrindinį vasaros koncertą Vilniuje, kur bus esminis albumo „Vietos Pasauly!!“ outdoor koncertas. Bus žiauru! Taip pat rugpjūčio pradžioje Palangoje ir visur, kur randate, gaudykite mus, nes mes paslaptingi žvėriukai. (Šypsosi.)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių