– Pokalbį norėčiau pradėti nuo fundamentalaus klausimo, kurį, manau, girdi kiekvienas aktorius ir ne kartą – kas jums yra teatras, aktorystė?

– Aktorystė man padeda gyventi, padeda atrasti daug dalykų, provokuodama, versdama mane tyrinėti ne tik save, bet ir visą aplinką bei kitus žmones. Dažnai sakau, kad aktorystė yra mokslas apie žmogų ir savęs pažinimą, nes aktoriai kurdami personažus, turi juos prisijaukinti, suprasti, todėl jie visų pirma analizuoja save, gretinasi su personažais, ieško sąlyčio taškų, su tuo, atrodo, visiškai nepažįstamu žmogumi.

– O ar nebaisu analizuoti save, nardyti po giliausius proto ir širdies kampelius?

– Labiau smalsu ir įdomu nei baisu. Baisu rasti trūkumus, tamsybes, baisu prisiminti tai, ką labai stipriai bandei pamiršt, bet visa tai yra atradimai, kuriuos turi suprasti, pripažinti ir perprasti tam, kad galėtum leisti sau būti prieš publiką. Tai padeda būti empatišku. Tai yra mūsų kasdienybė, nesibaigiantis procesas, atnešantis įdomių rezultatų. Suvokdamas ir priimdamas save, sukuri kitą tikrą gyvą personažą ir jo gyvenimą. Gera aktorystė yra tikras gyvenimas susikurtose aplinkybėse.

– Stebėdama Lietuvos teatrą, pastatymus, kaip manote, koks dabar yra teatras? Kartais, atrodo, kad teatras kažkur klaidžioja, kažko ieško...

– Teatras visada ieškojo savo vietos. Tai daro ir dabar. Šiuo metu Lietuvoje didelė teatrų įvairovė – daug teatrų su skirtingais uždaviniais, nuo milžiniško nacionalinio teatro iki vieno režisieriaus privataus teatro. Bet ta įvairovė, manau, yra gerai – žmogus gali atsirinkti. Dažnai atrodo, kad žmonės eina į autorinį, konkretaus režisieriaus pastatymą, bet neina į teatrą plačiąją prasme. Pajuokaujant galima pasakyti, kad Lietuvoje yra labai daug kuriančių žmonių, bet mažai žiūrovų. Esame kūrybinga tauta ir tai yra nuostabu, bet man nepatinka daug pavienių, vienkartinių projektų, kurie atsiranda ir pradingsta. Jie veikia kaip foninis triukšmas, ir vis dėto šiame triukšme mes visi tikrai sužinome kuomet įvyksta ypatingas pastatymas, kuris tampa visuotiniu reiškiniu.

– Kaip manote, daug pavienių projektų, kultūrinių aktyvacijų, ar tai problema? Įsivaizduokime – žmogus, tegul paauglys, pirmą kartą susitinka su teatru ne itin pavykusiame projekte, ir sau pasako, kad daugiau niekada neis į teatrą...

– Jeigu jam tiek užteko, tai vadinasi nebuvo jam ir skirta. Nesėkmės mus arba atbaido, arba augina, ir mes gavę pamoką einame toliau. Taip darome atranką, formuojame savo stuburą, taip laviname savo skonį. Iš patirties pasakysiu, šioje profesijoje rizika lydi visuomet – niekada nesi saugus – darbas pas daug pasiekusį režisierių nacionaliniame teatre dar nereiškia, kad bus sėkmingas, o dirbant pas jauną, tik pradedantį režisierių, gali įvykti daug gražių atradimų. Arba atvirkščiai. Visada rizikuoji, nes esi priklausomas nuo daugelio žmonių. Net ir gerai pasirodžiusi idėja gali nepasiteisinti, arba daug abejonių kėlusi idėja kūrybinio proceso metu tampa puikiu rezultatu. Svarbiausia, kas įvyksta su nesėkmėmis – ar mes pasimokome, ar pasiduodame. Kartais reikia priimti, kad nepasisekę, neįvykę darbai būna neišvengiami žingsniai ir etapai, kad po to sukurtum gerą kūrinį. Tai proceso ir augimo dalis. Manau, kad žmonės šiais laikais perkrauti renginiais, projektais, diskusijų vakarais, festivaliais, labai sunku atsirinkti, žmonės pavargo nuo pasiūlymų. Dabar visko vyksta tiek daug ir taip dažnai, manau, kažkas keisis, turėtų atsirasi teatro, kultūros grynuoliai. Linkiu, kad iš kiekybės atsirastų kokybė. Gaunu nemažai pasiūlymų, kurių jau leidžiu sau atsisakyti ir mokausi dirbti bei daryti tik tai, kas įdomu ir atrodo prasminga ne tik man, ne tik dėl mano saviraiškos, bet ir žiūrovams, žmonėms, su kuriais tuo dalijuosi.

Esame kūrybinga tauta ir tai yra nuostabu, bet man nepatinka daug pavienių, vienkartinių projektų, kurie atsiranda ir pradingsta. Jie veikia kaip foninis triukšmas.

– Jūsų gyvenime netrūksta veiklų: spektakliai įvairiuose teatruose, dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), reklamų ir filmų įgarsinimas, edukacinis užsiėmimas MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokos, neseniai Kauno dramos nacionaliniame teatre parodytas režisūrinis debiutas "Bestuburiada". Iškart norisi paklausti, ar vis dar vyksta savojo aš paieškos, ar tai noras dalytis patirtimi, energija?

– Viskas kartu. Esu smalsi, man norisi išbandyti save, visa, ką aš veikiu, man yra labai įdomu ir padeda aktorystėje. Galbūt ir atrodo, kad mano veiklos yra skirtingos, bet jos papildo viena kitą, pačią mane. Viskas mano gyvenime atsirado dėsningai – žingsnis po žingsnio, bet prisidėjo ir tai, kad aš negaliu, nemoku būti vienoje vietoje. Aš nebijau kažko nežinoti, nebijau būti mokine net ir tokio amžiaus. Aš turiu jausti iššūkį, adrenaliną. Turiu pastoviai laužyti komforto zonos ribas. Taip, aš daug dirbu, bet galima sakyti, kad tai mano gyvenimo būdas. Ir jei neriu į kokią veiklą, atsiranda tęstinumas, dar didesni iššūkiai. Pavyzdžiui – "Bestuburiada" Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje. Tai buvo mano studentų trečiojo kurso egzaminas. Egzaminą peržiūrėję kurso vadovai paprašė, kad padaryčiau diplominį darbą. Kai kursas baigė akademiją, NKDT vadovas Egidijus Stancikas paskambino ir pasakė, kad nori įtraukti spektaklį į teatro repertuarą. Aš labai džiaugiuosi, kad kursas turi galimybę toliau kurti kartu ir kad iki kitų metų visi bilietai jau seniai išpirkti. Žinoma, aš nevadinu savęs režisiere, bet taip tiesiog nutiko ir tai yra gerai – nauja patirtis, nauji iššūkiai. Tad visa, ką aš darau –  tai bendrauju, dalijuosi savo patirtimi ir augu. Kuriu.

– Labai įdomu sužinoti, kaip vystėsi dialogas su studentais, sklando mitas, kad aktorystę studijuojantis jaunimas linkęs maištauti, nepaisyti taisyklių...

– Jeigu viskas bus pagal taisykles ir jau sukurtas metodikas bei sistemas, tai viskas bus vienoda ir "stagnatiška". Kaip tada atsiras kažkas naujo? Kaip įvyks atradimai, kaip augs teatras, kaip jis keisis? Taisyklės tam ir yra, kad jas kartais laužytum. Dėstydama nebijau to. Visada sakau studentams: jei nepriimtina tai, ką siūlau, siūlyk savo, bet būk pasiruošęs apginti savo nuomonę ir savo variantą. Jau per tiek metų supratau, kad skirtingas kursas pasižymi ir kitokiu bendravimu, naujais iššūkiais ir problemomis. Aš dėstau jau aštuonis metus ir turėjau dešimt kursų. Manau, kad dėstymas yra asmenybių susitikimas, ir šio susitikimo esmė yra dialogas, o jis įvyksta arba ne.

Pamenu, kad man mokykloje labai patiko istorijos, literatūros pamokos, ne tik dėl turinio, o ir dėl mokytojų. Man patiko, kaip jie dirbo, kokios asmenybės jie buvo, kokį įspūdį palikdavo. Kalbant apie LMTA studentus ir dėstytojus, svarbu pajusti ir vertinti komandiškumą bei suvokti, kad esame priklausomi vieni nuo kitų. Todėl dėstydama niekada nežaidžiau statusų žaidimo: aš dėstytoja, ta kuri viską žino ir daro geriau – jūs studentai, kurie nieko neišmanote.

Dėstydama dalinuosi savo patirtimi, atvirai kalbu apie klaidas, geras ir blogas patirtis bei per jas įvykusius atradimus ir auginu kolegas, su kuriais pati norėčiau dirbti. Labai džiaugiuosi, kad mūsų bendras kūrybinis procesas tęsiasi toliau. Buvę studentai kviečia mane kartu dirbti – vaidinau jau keliuose Tito Lauciaus režisuotuose filmuose, vaidinu spektaklyje "Terapijos", kurį parašė mano buvusi studentė Birutė Kapustinskaitė, Ievos Stundžytės spektaklyje "Brangioji mokytoja" vaidinu jau su trečia savo buvusių studentų karta. Ir tai tik keli išvardyti bendri darbai. Tikiuosi jų dar bus. O dėstydama gal labiausiai bijau juos sugadinti. Dirbant su studentais ir bendrai gyvenime svarbu yra universalumas. Mano mokytojai mokė mane nebūti laukiančia aktore, mokė, kad kol lauki pasiūlymų, kurk savo planą, savo kelią. Šiomis dienomis noriu ugdyti ne tik gerus profesionalius atlikėjus, bet ir kūrėjus.

– Ar jus vis dar aplanko mintys, kad, galbūt, vaidyba – ne jums? Ar tai jau praeities etapas?

– Kažkada bandžiau atsakyti į klausimą ar galiu išvis gyventi be teatro, net porą metų bandžiau koncentruotis labiau į dėstymą, mokymus ir, galų gale, pripažinau, kad negaliu. Gal ne tiek be teatro, kiek be aktorystės, o konkrečiau – kūrybinio proceso. Jei kūrybinis procesas nevyksta, galiu dirbti nuo ryto iki vakaro, padaryti daug darbų, uždirbti nemažai pinigų, bet jausmas toks, lyg nieko nepadariau, lyg veltui laiką sugaišau, lyg negyvenau. Ir nuovargis didžiulis, ir ligos, ir nepasitenkinimo jausmas. Jei vyksta kūrybinis procesas, jaučiuosi savimi, jaučiuosi čia ir dabar, kad šalia yra tie žmonės, kurie ir turi būti, nenoriu būti kitoje vietoje, veikti kažką kitą, nejaučiu kiek valandų, ar pavargau. O tai juk ir yra gyvenimo džiaugsmas, tiesa? Taip ir atsiranda nauji darbai, nauji projektai...

– Jūsų sūnus žada stoti į vaidybą. Stereotipiškai menininkai siekia atbaidyti savo atžalas nuo meno duonos, kaip jūs reagavote į šiuos sūnaus planus?

Mokytojai mokė mane nebūti laukiančia aktore, mokė, kad kol lauki pasiūlymų, kurk savo planą, savo kelią.

– Ar tikrai? Žinau daug šeimų, kur menininkų šeimose užauga menininkai. Pati esu iš tokios šeimos. Mano seneliai ir tėvai dailininkai, kai kurie susiję su teatru – senelis Jonas Vilutis buvo Nacionalinio dramos teatro scenografas, senelė Emilija Liobytė vaidino "Vaidilos" teatre, ją kvietė vaidinti Juozas Miltinis. Mano šeimoje gal net atvirkščiai, buvo daug kalbama apie tai, kaip svarbu gyvenime dirbti tai, kas tau patinka ir įdomu, o ne atsikankinti darbe aštuonias valandas ir džiaugtis kad turi saugias pajamas. Dėl sūnaus... Tai labai jautrus klausimas. Buvo visokių etapų. Atkalbėti niekuomet nebandžiau. Supratus, kad jo ketinimai rimti, buvo daug pokalbių, norėjau, kad jis suprastų nepaviršutiniškai šią profesiją. Žinoma, man labai neramu, bet svarbiausia, kad jis jaustųsi savo vietoje. Aš jam tikrai noriu palinkėti sėkmės ir būti geresniam aktoriui už mane. Ir tikiu, kad jis gali, nes jei būčiau netikėjusi, būčiau bandžiusi atkalbėti, o aš to nedarau – vadinasi tikiu. Ir manau, kad aktorystės mokslai yra vieni įdomiausių.

– Ar jūs, kaip aktorė, jaučiatės reikalinga žmonėms, visuomenei, valstybei?

– Kalbant apie aktorystę – aktorius be žiūrovo yra niekas. O jei kuri tai, kas tau įdomu, svarbu, aktualu – tu būsi reikalingas, rasi savo žiūrovą. Viskas labai paprasta. Tikiu, kad net šiais technologijų laikais, žmonės eis į teatrą, nes teatras yra gyvas organizmas, gyvas kontaktas, dialogas. Jei aktorius savo vaidmeniu kalba apie universalius, amžinus dalykus, tyrinėja svarbias temas, jis ras savo auditoriją. Bet ar mūsų aktorių šioj šaly reikia tiek daug – tai jau kitas klausimas.