Ilgametės tradicijos

Vyšyvanka – šventinis drabužis. Siuvinėti marškiniai pirmiausia turėjo sakralinę paskirtį – manoma, kad buvo sukurti ritualinėms apeigoms atlikti, o vėliau tarsi talismanas turėjo saugoti atskiras kūno dalis.

Archeologinių kasinėjimų duomenys ir keliautojų liudijimai patvirtina, kad siuvinėjimas kaip meno rūšis Ukrainoje egzistavo nuo eneolito laikų (IV–III tūkst. prieš Kr.). Martynivo lobyne Čerkasų krašte buvo rasta sidabrinių plokštelių su vyrų figūromis, datuojamų VI a., kuriose galima įžvelgti siuvinėjimo elementų.

Vyšyvankos dėvėtos ir Kyjivo Rusios laikais – tai patvirtina kronikos, Kyjivo Šv. Sofijos katedros freskos.

Nors dabar siuvinėja ir vyrai, senovėje tuo užsiėmė moterys. Paprastai prieš siuvinėjimą merginos pasninkaudavo, melsdavosi ir plaudavo rankas.

Tai siejo net skirtingų socialinių sluoksnių atstovų marškinius – sky­rėsi tik medžiaga, siūlai.

Tiko visiems sluoksniams

Išskirtiniai tradicinių ukrainietiškų marškinių akcentai – balta spalva, nuo kaklo iškirptės einantis skeltukas, specifinis kirpimas ir siuvinėjimas. Tai siejo net skirtingų socialinių sluoksnių atstovų marškinius – skyrėsi tik medžiaga, siūlai.

Marškiniai buvo siuvami iš naminio lininio, kanapinio audinio, medvilnės, aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovai dėvėdavo pasiūtus ir iš šilko. Ukrainos bajorai dėvėdavo subtiliais raštais, plonais baltais siūlais siuvinėtus marškinius.

Balta audinio spalva simbolizavo nekaltybę ir tyrumą, raudona – gyvybingumą, žalia – gamtą ir ramybę, juoda – liūdesį ir ilgesį. Dažniausiai buvo dėvimi balti siuvinėti marškiniai, juodi – pasninko ir gedulo metu.

Akcentas: poetas Ivanas Franko vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į vyšyvanką kaip nacionalinės tapatybės simbolį. Jis siuvinėtus marškinius vilkėdavo po švarku.

Medžiagų pasirinkimą, marškinių kirpimą, spalvas, dėvėjimo būdą diktavo ne tik susiklosčiusios estetinės tradicijos, bet ir objektyvios aplinkybės, pvz., tam tikroje vietovėje naudojamų audimo staklių plotis, paplitusios siūlų dažymui tinkamos medžiagos ar gyvenimo būdas.

Kaip pastebima specialiojoje literatūroje, kai kuriose vietovėse vyrai marškinius dėvėdavo užleistus ant kelnių. Vyriški marškiniai buvo beveik tokio pat kirpimo kaip ir moteriški, tik vyriški – su apykakle. Vienur dėvėti iki 90 cm ilgio marškiniai, tarp stepių gyventojų buvo paplitę ilgesni. Moteriški marškiniai galėjo būti ilgi ar trumpesni, jei buvo dėvimi po sijonu.

Siuvinėjama paprastai buvo lininiais balintais, nebalintais, dažytais siūlais. Skirtinguose regionuose buvo įprasta naudoti skirtingos spalvos siuvinėjimo siūlus, rinktis kitokius motyvus ar dygsnius. Etnografai yra suskaičiavę: siuvinėta apie 250 dygsnių rūšių, naudota 20 technikų. Tik XX a. pradžioje ėmė vyrauti paprastesni dygsniai: kryželis ir atlasinis.

Senųjų marškinių siuvinėjimo technika organiškai derinta su kirpimu, todėl dažnai sunku atskirti puošybą nuo dygsnio, dažnai turėjusią dvigubą funkciją. Priklausomai nuo siuvinėjimo technikos ir raštų sudėtingumo, išsiuvinėti vienus marškinius gali trukti nuo dviejų savaičių iki trejų metų.

Žemdirbystės akcentai

Siuvinėjimų raštų simboliai turėjo magišką reikšmę, manyta, kad jie daro labai didelę įtaką ją dėvinčio žmogaus gyvenimui.

Ratas – vienas seniausių pagoniškų saulės simbolių, reiškiantis dieviškąją gyvybinę energiją, gyvenimo tęstinumą ir amžinybę. Apskritimas su tašku viduje simbolizavo visatos centrą, dieviškąjį tyrumą, nuotakos vainiką.

Buvo tikima, kad drabužiai su tokiais simboliais apsaugo žmogų nuo neigiamos įtakos.

Pasaulio, arba gyvybės, medis simbolizuoja trejopą visatos modelį: požemio, žemiškąjį pasaulius ir dangiškąją karalystę. Be to, medžio šaknys gali simbolizuoti praeitį, kamienas – dabartį, o vainikas – ateitį. Ukrainietiškame siuvinyje simbolis gali atrodyti kaip šakotas medis, javų varpa, pėdas ar vynuogių kekė. Pasaulio medžio motyvas dažniausiai matomas ant didelių siuvinėtų rankšluosčių, bet pasitaiko ir ant marškinių.

Rombas – vaisingumo, vyriškumo ir moteriškumo simbolis, o su tašku viduryje simbolizuoja apsėtą lauką, kuris nuo seno derlingumu garsėjusiame krašte reiškė gerovę ir klestėjimą. Rombas taip pat simbolizuoja akėčias – įrankį, kuriuo sėjai paruošiamas laukas.

Ukrainoje rombas su ūseliais (dažnai vadinamas rupūže) yra vaisingumo simbolis – senovės tikėjimuose šis gyvūnas buvo siejamas su krituliais, kurie suteikia gyvybę.

Sodru: XX a. pr. Ivano Frankivsko srityje išsiuvinėtų moteriškų marškinių rankogalis.

Tradiciškai rombų pagrindu sukurti raštai buvo siuvinėjami ant merginos vestuvinės suknelės. Be to, drabužius su rombais moteris turėjo dėvėti pastojusi ir iki pat vaiko gimimo – šis simbolis buvo laikomas talismanu.

Tarp šiapus ir anapus

Trikampis simbolizuoja trijų pasaulių – žemiškojo, požeminio ir dangiškojo – vienybę. Be to, jis simbolizuoja tris stichijas – vandenį, ugnį ir orą, taip pat krikščioniškąją Trejybę.

Viršūnėmis vienas kitą liečiantys trikampiai simbolizuoja taiką ir antgamtinį pasaulį, o sąlyčio vieta – perėjimą tarp jų.

Kartais tarp trikampių būdavo siuvinėjama linija, simbolizuojanti veidrodį, kuriame vienas pasaulis atsispindi kitame ir atvirkščiai.

Siuvinėjant ševronus vienų viršūnė būdavo nukreipiama žemyn – simbolizavo moteriškąją, arba materialiąją, esybę, arba viršun – vyriškąją, arba dvasinę, esybę.

Ševronas su viršun nukreipta viršūne – vienas iš seniausių ženklų ir aptinkamas dar paleolito laikotarpio piešiniuose. Tuo metu šis ženklas simbolizavo kalną arba žemę.

Banguojančios linijos arba zigzagai ant vyšyvankų simbolizuoja vandenį: vertikaliai išdėstyti lygiagretūs zigzagai reiškia lietų, horizontalios banguojančios linijos – dangaus drėgmę. Spiralės raštas priminė laiko laikinumą ir ciklišką Saulės disko judėjimą danguje.

Siuvinėjamas kryžius simbolizavo visatos centriškumo idėją. Tiesus kryžius – saulė, Dievas ir žmogus, įstrižas simbolizuoja mėnulį ir moteriškąjį pradą. Šias dvi figūras uždėjus vieną ant kitos, susidarydavo dvigubas kryžius arba aštuonių spindulių žvaigždė – vyro ir moters susivienijimo simbolis.

Kryžius laikomas talismanu nuo piktųjų dvasių. Dar ikikrikščioniškaisiais laikais dviejų linijų susikirtimas simbolizavo žemiškojo ir dangiškojo pradų susitikimą. Be to, kryžius simbolizuoja keturių stichijų: ugnies, vandens, žemės ir oro – harmoniją.

Sūkurėlis – saulės kulto simbolis, kuris senovės ukrainiečiams asocijavosi su namų židiniu ir šeimos laime.

Į dešinę besisukanti svastika simbolizuoja judėjimą įkandin saulės, ji buvo šeimos židinio, o priešinga kryptimi judantis sūkurėlis – saugančios ugnies simbolis.

Ukrainietiškuose siuviniuose taip pat paplitusi pilnoji svastika, kurios atšakos sukasi į skirtingas puses. Tai harmonijos, kurią sukuria dvi subalansuotos srovės, simbolis.

Vandens galia

S formos motyvas, dar vadinamas žalčiuku, puse svastikos, simbolizuoja kelią į tobulumą, žemiškus sunkius vandenis, motinišką Žemės drėgmę, teikiančią gyvybę pasėliams. Buvo tikima, kad drabužiai su tokiais simboliais apsaugo žmogų nuo neigiamos įtakos.

Pasak tyrinėtojų, senovėje šis simbolis taip pat reiškė gyvatę, kuri buvo siejama su vandeniu. Gyvatė buvo laikoma požeminio pasaulio globėja, simbolizuojanti vyriškumą, vaisingumą ir vaisingumą. S formos raštų eilėmis buvo siuvinėjami moterų marškinių pakraščiai, kad apsaugotų jų motiniškąją esybę.

Aštuonių spindulių žvaigždė dar vadinta Motinos žvaigžde, šis simbolis dažnai būna ant Mergelės Marijos ikonų. Ši figūra – viena populiariausių ukrainietiškuose siuviniuose.

Detalė: sidabrinis dirbinys iš Martynivo lobyno.

Meandro raštas, Ukrainoje vadinamas kreivojo šokio raštu, siejamas su ritualiniu šokiu, kurį ukrainiečių mergaitės tradiciškai šokdavo pavasarį, vandeniu. Jis simbolizuoja gyvenimo kelią ir amžiną egzistenciją. Jais dažnai marginami vyriški marškiniai, simbolizuojantys jėgą ir gyvybingumą.

Siuvinėjant gyvūnų ornamentus buvo tikima, kad toks drabužis atneša gerovę ir ilgaamžiškumą. Zoomorfiniuose siuviniuose vaizduojami toteminiai gyvūnai, vilkų dantys, karvės akis, žuvies žvynai ir pan.

Spalvų ir motyvų geografija

Pagal motyvus, siuvinėjimo techniką, spalvas galima buvo identifikuoti ne tik atskirų regionų, bet net ir kaimų gyventojus.

Voluinė nuo seno garsėja savitu siuvinėjimu – paprastomis besikartojančių geometrinių raštų (žvaigždžių, rombų, laužytų linijų) kompozicijomis, kurių ritmą sustiprina raudoni siūlai, kartais – ir mėlyni, juodi.

Žytomyre paplitęs mėlynos su raudona ir juoda derinys, kryžiai, rombai, apskritimai, zigzagai, rozetės turėjo apsaugoti marškinių savininką nuo neigiamos įtakos. Ne mažiau populiarūs gėlių ir augalų papuošalai: seniausi – žiemės ir beržai, vėliau atsirado apynių, vynuogių, rožių, obuolių, lapų motyvų.

Mozaika: žemėlapis, atskleidžiantis vyšyvankos motyvų ir spalvų įvairovę.

Černihivo srityje dera santūrūs Poltavos motyvai ir Kyjivo srities raštai. Regionui būdingi balti siuvinėjimai. Geometriniai ar augaliniai ornamentai siuvinėti baltais siūlais arba raudonos ir juodos spalvos mišiniu. Siuvinėjama labai plonais dygsniais, sukuriant suvertų karoliukų efektą.

Kyjivo regione vyravo augaliniai motyvai – vynuogių kekės, šakos su uogomis, gėlės, apynių spurgai. Galima aptikti ir žvaigždžių, rombų, kvadratų. Pagrindinė siuvinėjimo spalva – raudona, juoda naudojama tik raštui pabrėžti, įrėminti.

Polesės marškinių motyvams būdinga paprasta kompozicija. Kelis kartus kartojama rombo formos geometrinio rašto linija, aiškios raudonų siūlų figūros baltai pilkame fone.

Poltavos regiono siuvinėjimui būdingos santūrios spalvos. Čia siuvinėta baltais siūlais, kartais naudojant mėlynos, rudos, pilkos ir raudonos spalvos siūlus. Šiame regione derinami augaliniai ir geometriniai ornamentai: šerkšną primenančios šakelės, apyniai, kryžius, rombas, trikampis, žvaigždės. Moteriški Poltavos marškiniai išsiskiria turtingu, sudėtingu ir kartu subtiliu rankovių dekoru.

Grožis ir funkcionalumas

Ukrainos rytuose vyravo augaliniai ornamentai.  Charkivo srities vyšyvankai būdingi polichrominiai kryželiu siuvinėti ornamentai, dažniausiai naudojant šiurkščius siūlus, kurie siuviniams suteikdavo reljefo įspūdį. Būdingas gyvybės medžio motyvas, po kuriuo išsiuvinėtas arba zigzaginis ornamentas (meandras), simbolizuojantis požeminį vandenį, arba apverstos gėlės, simbolizuojančios požeminį pasaulį.

Donecko srityje siuvinėjimai išsiskiria šilta spalvų gama, daugiau raudonos nei juodos spalvos, vešlios gėlės, medžiai, paukščiai. Dažniausiai puošiamos rankovės, rečiau – apykaklės ir apvadai.

Luhansko regiono bruožas – polichrominiai raštai, siuvinėti kryželiu, šiurkščiais siūlais arba derinant skirtingos faktūros siūlus, siekiant sukurti reljefinį raštą. Dažniausiai siuvinėta kryželiu ir atlasiniu dygsniu. Siuvinėjimo įgūdžiai čia buvo perduodami iš kartos į kartą. Įdomui, kad siuvinėti buvo mokomos ikimokyklinio amžiaus mergaitės – kad piršlybų dieną turėtų bent dvylika siuvinėtų rankšluosčių.

Mokslininkai, ištyrę seniausias Dniepropetrovsko srities siuvinėjimo kolekcijas akcentavo itin sudėtingas rombų, kryžių, įstrižų kryžių, svastikų, žvaigždžių, trikampių, kvadratų kompozicijas, kai vieni elementai komponuojama su kitais.

Zaporižios regionas garsėja vyriškais vadinamaisiais čumakiniais marškiniais plačiomis rankovėmis – siuvinėjama buvo tik apykaklė. Rankovės tarnavo kaip savotiška vėliava, skirta signalizuoti plaukiant per Dnipro slenksčius. Čia buvo mėgstamos visos pagrindinės geometrinės formos ir jų deriniai.

Istoriniai simboliai

Senieji Kirovohrado regiono siuviniai išsaugojo ankstyvųjų žemdirbių simboliką, čia randama Didžiosios deivės, kurią garbino garbintos Kukutenio-Tripolės kultūros laikotarpiu, atvaizdą, dvigalvio erelio, kuris jį, kol „pasiskolino“ Rusijos imperija, atspindėjo vyriškąjį ir moteriškąjį pradus. Vėliau čia paplito sodrūs įvairiaspalviai augaliniai geometriniai ornamentiniai motyvai su vazomis, gėlėmis, lapais, pumpurais. Šis regionas žinomas dėl savito vadinamojo lakštingalos akies dygsnio, kai drobėje būdavo praduriamos skylutės.

Podolės vyšyvankos išsiskiria spalvų ir dygsnių įvairove. Vyrauja juoda spalva su raudonos, geltonos, žalios, mėlynos arba prinokusių rugių intarpais. Skirtingai nei kituose regionuose, čia geometriniai ornamentai itin sudėtingos struktūros – tai rombų, trikampių ir laužytų linijų derinys. Augaliniuose ornamentuose vyrauja medetkos, obuoliai, slyvos, saulėgrąžos, pušys, apyniai ir rūtos. Yra zoomorfinių motyvų, pavyzdžiui, gyvačių, lakštingalų, balandžių, pelėdų.

Vinycios regionui būdinga didelė siuvinėjimo technikų gausa, juodi, balti ir spalvoti dygsniai. Atskiri ornamentai būdavo įrėminami ir sujungiami kontūrinėmis siūlėmis.

Kiekviename kaime – savaip

Karpatų ir Priekarpatės regionai išsiskiria motyvų, atlikimo technikos įvairove – kiekvienas kaimas turėjo siuvinėjimo raštų ir spalvų ypatumų.

Užkarpatėje siuvinėta daugiau nei tuzino spalvų siūlais: beveik kiekvienas kaimas turėjo savo spalvinę gamą – nuo juodos, violetinės ir vyšninės iki žalios ir mėlynos. Mėgta derinti raudoną ir juodą spalvas, akcentuojant kažkurią vieną. Seniausi Užkarpatės siuvinėjimai – geometrinės figūromis, tačiau XX a. atsirado ir augalinių motyvų.

Bukovynoje, be geometrinių ornamentų, buvo siuvinėjami augalai ir gyvūnai, dažna geltona ir šviesiai žalia spalva, kartais naudojami net sidabriniai, auksiniai siūlai, karoliukai, šilkas, vilna ir metalo blizgučiai.

Huculų siuvinėjimui būdinga didelė raštų ir kontrastingų spalvų įvairovė – geometriniai ir augaliniai motyvai derinami naudojant įvairias technikas. Čia buvo atrasta, kad, dygsniuojant tos pačios spalvos siūlus priešingomis kryptimis, galima išgauti skirtingus atspalvius.

Ternopilio regiono pietuose būdingas siuvinėjimas medvilniniais siūlais  pakietintais dygsniais: kai kurie elementai apibrėžiami spalvotais siūlais, todėl sukuriamas didelis reljefas ir spalvinis efektas. Ivano Frankivsko regione rankovės visada buvo gausiai dekoruotos.

Lvivo regione vyrauja kryželiu siuvinėti geometriniai ornamentai, sukuriant ypatingą nėrinius primenantį raštą: tarp atskirų elementų paliekama balta erdvė, kuri sukuria lengvumo įspūdį. Juodos gėlės čia derintos su raudonos, geltonos, žalios ir mėlynos spalvų ornamentais. Javorivo rajonas turėjo savo unikalią techniką: iš atskirų figūrėlių komponuojami smulkūs elementai, išsiuvinėti įvairiaspalviais siūlais.

Pietietiški ypatumai

Pietiniams regionams būdinga unikali polichrominė ornamentika, siuvinėjant pusiau kryželiu arba kryželiu, vyrauja augaliniai motyvai.

Mykolajivo srities moterų marškiniai išsiskyrė keturkampėmis iškirptėmis ir laisvomis rankovėmis be susegimų ties riešais. Buvo naudojami gėlių motyvai: pušų, ąžuolų lapai ir apynių spurgai, įvairios gėlės ir žydinčios šakelės. Pabrėžta linija, simbolizuojanti žemę arba ribą tarp gėrio ir blogio.

Tradiciniai Odesos marškiniai buvo siuvami iš balto medvilninio audinio, mėgtos žemiau peties parauktos rankovės, išsiuvinėtos kryželiu išgaunant geometrinius gėlių raštus. Pagrindinės spalvos – raudona, juoda, mėlyna ir geltona. Rankovių kraštai buvo apsiuvami siaura juostele.

Krymo totorių siuvinėjimai skiriasi nuo žemyninės Ukrainos tradicijų. Čia svarbūs kontrastai, mėgti augaliniai subtilių spalvų ornamentai.