Ieškojo ir rado

Kaip pasakoja A. Zdramys, pagal dokumentus Meškis yra australų aviganis Hugo Žvaigždės vaikas, kilęs iš Vandžiogalos Kauno rajone.

"Šis Meškis mūsų namuose jau antras Meškis. Ir kai šis šuo išeis į šunų rojų, kitas šuo būtinai bus irgi Meškis", – sako pašnekovas.

Paklaustas, kaip jo namuose ir gyvenime atsirado Meškis Hugo, Alfredas pasakoja, kad tada, kai, sulaukęs trylikos metų, į dausas iškeliavo šeimos labai mylėtas pirmasis Meškis, pirktas iš bobutės prie Vilniaus Kalvarijų turgaus, buvo labai liūdna. Po kurio laiko šeima nusprendė, kad nėra ko ilgai liūdėti – reikia naujo šuns, būtinai panašaus į išėjusį Meškį. Pradėjo dairytis. Žinojo, kad veislinį šunį pirkti per brangu, tad apvažiavo visus turgus, kur anksčiau gyvūnais prekiaudavo, bet prekyba gyvūnais jau buvo uždrausta. Tada pradėjo domėtis, kokios veislės šuo būtų panašiausias į Meškį. Rado dvi – borderkolių ir australų aviganių.

Iš pradžių A. Zdramys paskambino veisėjams, kurie pardavinėjo bordekolius, paklausė kainos. Keli šimtai. Kai namuose pasakė, kiek kainuoja, išgirdo: "Oho... Ne, pinigų gaila." Po to susirado skelbimus apie parduodamus australų aviganius – vienur paskambino, kitur. Kaina buvo dar didesnė. "Į mane žiūri namiškiai ir sako: "Ar tu labai nori? Jei labai labai nori – pirk." Kaip tik tais metais buvo mano gražaus gimtadienio metai, tad Meškis buvo lyg ir dovana", – prisimena penkerių metų senumo istoriją mūsų kolega.

Nuvykus pažiūrėti šuniukų į veislyną iš pirmo žvilgsnio tapo aišku, kad Hugo yra Meškis. Gimęs penktadienį, 13 mėnesio dieną, per pilnatį. Ypatingas šuo. Veisėjai iškart pasakė: "Šitas pats šauniausias, pats judriausias šuo, va, duobes pats iškasa kieme. Ir toks gabus – pats užlipa ant taburetės, po to – ant stalo..."

"Tada nesusimąsčiau, bet jau važiuodamas namo galvoju: ką mes su juo darysime? – pasakoja Alfredas. – Mes beveik nieko nežinojome apie šią veislę, kokie tie šunys būna ir kaip jie elgiasi. Internete parašyta, kad jie labai draugiški, energingi. Viena giminaitė, žinanti apie šunis daugiau negu aš, paklausė: "Ar jūs suprantate, ką jūs įsigijote? Tai yra suspausta spyruoklė, kaip sakoma, jam baterijos niekada nesibaigia."

Kartu: A. Zdramys ir jo draugas Meškis – darni komanda visur ir visada. / Butauto Barausko nuotr.

Pradžia nebuvo lengva

Pašnekovas pasakoja, kad šuniuką skubėjo įsigyti per atostogas, jog susigyventų. Parsivežė jį į sodybą. O kaip auklėti, kaip laikyti, kad ko nors nesugraužtų? Juk reikės eiti į darbą, palikti jį vieną...

Žiūrėdamas, kaip Meškis atlieka triukus, dažnas išsižioja iš nuostabos. Tačiau ir šeimininkas sugeba nustebinti. Nors mirk iš juoko išgirdęs triukų komandas.

"Turėjome didelį aptvarą, kuriame įrengėme guolį. Tai tapo jo namais su jo žaislais. Ta vieta, kur visada gali pailsėti, kur visada ras vandens. Bet pažintis su tais namais sunki buvo, – prisimena Alfredas. – Kai pirmą kartą užšoviau aptvarėlio duris, Meškis pradėjo visais įmanomais balsais protestuoti: kaukė, lojo, urzgė, inkštė. Žinojau – jeigu apsiverksiu ir išleisiu, jis bus nugalėjęs ir jau žinos, kad žviegsi – tave išleis. Palikau jį ir vaikščiojau paslapčia aplink sodybą. Pusvalandį triukšmauja, valandą... Girdžiu, kaimynai gretimoje sodyboje sunerimo, kad šeimininkui kažkas atsitiko, jei šuo taip kaukia. Pamiške nuėjau, paaiškinau, kad pratinamės būti vieni, atsiprašiau dėl kaimui neįprasto triukšmo. Po pusantros valandos Meškis nutilo. Palaukęs dar 10 minučių, jį išleidau, abu pasidžiaugėme, kaip smagu susitikus. Kai po poros dienų vėl pabandėme tą patį padaryti – viskas jau buvo ramu."

Ir dabar prieš išeinant į darbą ar ruošiantis miegoti jis nueina į savo aptvarėlį. Tiesa, tai būna retai. Alfredas džiaugiasi, kad "Diena Media News" vadovai neprieštarauja, jog jie ateitų į redakciją kartu. Daugiau minčių darbams lieka, kai nereikia galvoti, ką draugas veikia vienas namie.

Pirmasis Meškis gyveno kaime, voljere, – ateidavo gerasis kaimynas Vaclas rytą ir vakare, jį pamaitindavo, pabūdavo, kol prisibėgios iki soties. O dėl šio Meškio buvo nuspręsta: gyvens mieste. Tik buvo neramu, kaip jis ten adaptuosis, kur išsilakstys, išsidūks.

Atrodo, likimas iš anksto tuo buvo pasirūpinęs. Tuo metu Alfredas jau trečius metus rytais bėgiojo, tad ir su Meškiu tuos įprastus 3–5 km apie Gedimino kalną apibėgdavo. Šuo grįždavo liežuvį per petį persimetęs, namie džiaugdavosi, kad gali griūti guolin.

Pasak pašnekovo, jei šuo neišsidūkęs, iš nuobodulio susigalvoja, kuo čia įdomaus užsiėmus: graužti batus, šlepetes, baldus. O Meškis nieko ne savo namuose nėra sugraužęs. Turi savo skuduriukus, savo žaislus, su jais ir žaidžia. Žmogaus kojinės nepaims net apsirikęs. Juk – ne jo. Taip, žaislų yra sugraužęs nemažai. Pirmasis Meškis nedaug žaislų turėjo, bet turėjo. Vienas jų buvo guminė besišypsanti dešrelė, ir visam gyvenimui pakako – tik nukąstą virvelę jos viduje reikėdavo pakeisti. Ir šitam tokią pat dešrelę pavyko surasti, nors jau tokių nebegamina. Meškio Hugo nasruose ji pažiro skuteliais greičiau nei per minutę.

Ketveri metai mokslo

Vos grįžus po atostogų į Vilnių – tada buvo gražus 2016-ųjų ruduo – Meškį A. Zdramys užregistravo į mokslus. Kai abu kartu pradėjo lankyti pamokas, šuniukui buvo pusė metų. Ir taip į mokslus abu vaikšto iki šiol.

Australų aviganiai – labai lengvai dresuojami, protingi. Net, Alfredo teigimu, per daug protingi. Jei nesudėtingas triukas, jį išmoksta per vieną pamoką. Tarkime, kaip apibėgti apie konusą, pakanka porą kartų parodyti ir jau supranta, kur čia šuo pakastas.

Aš Meškis paklusnus? Kiekvieno keturkojo paklusnumas – santykinis. To reikia mokytis visą gyvenimą.

"Ateina žmonės su savo augintiniais į aštuonias pamokas, baigęs pradžiamokslį šuo išmoksta pagal komandą atsisėsti šalia, atsigulti. Ir viskas. O eidamas kartu gatvėje tempia šeimininką ar šeimininkę, kur pats sugalvoja. Šuo mano, kad jis yra gaujos vadas. Tų pamokų reikia daug ir nuolatos, – sako A. Zdramys. – Kodėl po pradžiamokslio nemetėme šunų mokyklos? Labai norėjome kokių nors triukų išmokti, dėl to ir prasitęsė tie mūsų mokslai. Išmokome visus triukus, kuriuos rodė puikūs dresuotojai, – gal kokių 30. Vienas iš jų – kai šuo, pribėgęs prie sienos, pašoka ir visomis keturiomis kojomis atsispyręs atšoka atgal. Ir tai nebuvo sudėtingiausias triukas. Sudėtingiausia – sujungti visus tuos triukus į bendrą programą. Yra toks dalykas kaip freestyle – šokiai su šunimi. Labai gražu. Bet pažiūrėjęs internete įrašus iš pasaulio čempionatų supratau, kad tai ne man. Tai kasdienis darbas – su juo treniruotis, repetuoti kasdien po 8 valandas. Ir negalėsiu tuo gyventi, nesu šokėjas. Duoną pelnau rašydamas. Su šunimi einant į mokyklą kartą per savaitę, neįmanoma išmokti tobulai šokti. Todėl mokėmės tiesiog triukų."

Kai Meškis išmoko triukus, trenerė, viena žinomiausių Lietuvos šunų elgsenos ekspertė Ana Menčiūnienė iš "Greatpet" mokyklos, įkalbėjo vaikščioti į sportinio paklusnumo ("obedience") treniruotes. Tad dabar abu draugai į mokslus keliauja du kartus per savaitę: sykį tobulinti triukų įgūdžių, sykį – paklusnumo. A. Zdramys pripažįsta – pirmiausia jam pačiam reikėjo išmokti dalyvauti varžybose. Pirmas blynas – "Obedience-0", o tai yra pradedančiųjų nacionalinė klasė, prisvilo. Užimta 5-oji vieta. Norėjosi kopti aukščiau. Kitose varžybose gavę įvertinimą "puikiai", iš nulinės klasės perėjo į pirmą. Dar labiau pasistengę – ir į antrą.

Žiūrėdamas, kaip Meškis atlieka triukus, dažnas išsižioja iš nuostabos. Tačiau ir šeimininkas sugeba nustebinti. Nors mirk iš juoko išgirdęs triukų komandas. Kai abu pradėjo mokytis nuotaikingų pratimų, trenerė A. Menčiūnienė, paklausta, kaip vadinti vien ar kitą komandą, atsakė, kad kiekvienas gali sugalvoti, kaip tik nori, šuniui nėra jokio skirtumo, kad ir "mandarinas". Puikus komandos pavadinimas, pagalvojo Alfredas tuo metu. Taip ir prasidėjo: "Mandarinas!" "Ridikas!" "Bananas!" "Agurkėnas!" "Kirmėlaitė!" "Žaibas!" Net geriau, kai pavadinimai kažkokie ypatingi, įprasti tik šuniui ir šeimininkui, – per varžybas, pavyzdžiui, šuo netyčia nesureaguos į kitam keturkojui gretimame ringe duotą komandą "Stot!" "Gult!" ar pan.

Svarbiausia – Meškiui patinka mokytis, jis nori visur dalyvauti, varžytis, jo akys tiesiog dega, nekantrauja, užlieja adrenalinas. Bėgti, lėkti. Labiausiai nepatinka pratimai, kur reikia susikaupti, neskubėti. Todėl dar yra daug ko mokytis.

Kas ką turi?

Kodėl A. Zdramys, pasakodamas apie Meškį, visada sako "mes"? Atsakymas paprastas: nes jie – draugai. Ir Meškis žino, kad jo žmogus jam – geriausias draugas.

Darbas: daugiau nei ketveri metai kasdienės praktikos – ir Alfredas su Meškiu savo atliekamais triukais gali pralinksminti net pačius niūriausius. / Butauto Barausko nuotr.

"Mokykloje matau – tikrai šunys supanašėja su šeimininkais. Štai kad ir mes: per visus tuos karantinus aš kilogramą priaugau – jis irgi priaugo, – juokiasi Alfredas. – Visada atkreipiu dėmesį, kad, jei apvalainas šuo, tokie jo ir savininkai. O apetitui kartais reikia pasakyti ne."

Tik, anot pašnekovo, Meškis iš prigimties jis visada alkanas – net tada, kai sotus. Sako: įkeltum į maišą su sausu maistu – išliptų tada, kai jame nebebūtų nė kruopelės.

"Taip, labai graudžiomis akimis žiūri, kai nori ką nors išsiprašyti, bando žvilgsniu nuginkluoti – žiūri į akis. Bet jeigu pasiduosi, jis labai greitai taps viršininku, – sako pašnekovas. – Yra dvi veislės, kurių šunys patys priima sprendimus: australų aviganiai ir borderkoliai. Jie susidaro veiksmų planą. Kiti šunys negali tiek į priekį numatyti. O šitas tarsi sako: aš viską žinau ir viską galiu padaryti pats, tu man tik trukdai. Labiausiai jis bijo, kad aš jo kur nors nepasiimsiu, kad paliksiu – čia jam būtų didžiausia bausmė. Kažkada išvažiavau į seminarą šeštadieniui ir palikau jį sodyboje su namiškiais – jis iki pat man grįžtant sėdėjo prie vartelių ir laukė."

Mes gana daug su juo kalbamės – jis kalba akimis, mykia, urzginėja. Beje, turi puikų humoro jausmą. Žino, kada traukiu jį per dantį, kada liūdžiu.

Kad Meškis yra aviganis – jokių abejonių. Gano akimis – įbeda žvilgsnį ir tuo žvilgsniu stumia ganomus gyvūnus ten, kur reikia. Tačiau, pasirodo, yra ir neganomų būtybių.

"Mes sodyboje turime dekoratyvinių vištų ir jį labai erzina, kad paukščiai nepasiduoda ganomi. O neįmanoma ganyti, nes paukščių akys yra šonuose, šuns ir jų žvilgsniai nesusitinka, – pasakoja Alfredas. – Ir per varžybas, pavyzdžiui, jeigu aš užsidedu akinius nuo saulės, jis nemato mano akių ir jam sunku orientuotis – jam reikia matyti mano akis ir pritarimą jose."

Tad, turėdamas australų aviganių veislės šunį, ant sofutės nepasėdėsi?

"Kodėl gi ne? Pasėdėsi, – sako pašnekovas – Bet šuo bus nevaldomas. Yra daugybė žmonių, kurie turi šios veislės šunis, nes jie dabar beprotiškai populiarūs, tik užsiima su jais toli gražu ne visi. Vyksta koks australų aviganių augintojų grupės susitikimas, šunys dūksta, o šeimininkai jų negali pasikviesti, jie nevykdo jokių komandų, ateina tik tada, kai nusibosta. O aš manau taip: jeigu savo šunį gali pasikviesti iš būrio šunų, vadinasi, tu tą šunį turi, jei šuo kviečiamas pas tave neatbėga, vadinasi, tu šuns ir neturi."

Apie Meškio pasakojimus

Na, ir dar apie tai, nuo ko pradėjome, – Meškio pasakojimai feisbuke. Kaip ir kodėl jie atsirado?

Alfredas pasakoja, kad dar tais laikais, kai buvo gyvas pirmasis Meškis ir kai į sodybą užsukdavo draugai, jie dažnai vakarodavo verandoje šnekėdamiesi, jis juokais kurdavo pasakojimus, ką Meškis galvoja, – įgarsindavo jo mintis. Draugai sakydavo – užrašyk tas istorijas. Bet vis tam neprisiruošdavo.

O kai atsirado šis Meškis, nors ir nenorėjo, A. Zdramys buvo priverstas susikurti feisbuko paskyrą, nes trenerė pasakė tiesiog neturinti laiko visiems rašinėti žinučių – apie pamokas, renginius pranešianti per feisbuką. Pamokos – Meškio, tad teko sukurti Meškiui paskyrą. O negi bus paskyra bus tuščia? Alfredas pradėjo rašyti ten Meškio istorijas.

"Mes gana daug su juo kalbamės – jis kalba akimis, mykia, urzginėja. Beje, turi puikų humoro jausmą. Žino, kada traukiu jį per dantį, kada liūdžiu. Nors su juo liūdna nebūna. Pažiūrėjęs į jį, sugalvoju, ką jis galvoja. Belieka užrašyti tas jo istorijas – kartais apie gamtą, kartais apie kokį mistinį herojų Sraigaudą, apdainavome visus savo kiemo gyventojus: kurmį Bjaurislovą, voverį Vyktarą ir kitus, – sako Alfredas. – Pačiam pasidarė įdomu tas istorijas pasakoti, įpratau kasdien bent po vieną. Susibūrė nemenkas būrys Meškio draugų, kurie tas istorijas skaitė ir komentavo. Ir labai liūdna buvo, kai socialinio tinklo administratoriai apribojo prieigą prie Meškio paskyros, nes neaiški paskyros kūrėjo tapatybė. Aš tuos Meškio tekstus kopijuojuosi ir kaupiu, o tuo metu kaip tik porą savaičių įrašų nebuvau nusikopijavęs. Man pasidarė labai gaila, kad jie prapuls, ir nusprendžiau patvirtinti savo tapatybę, kad toliau ta paskyra galėtume naudotis."

Kai paaiškėjo, kad Meškio istorijas iš tiesų pasakoja žurnalistas, kai kurie Meškio draugai išsidraugino, nes jiems su šunimi lengviau bendrauti nei su žmogumi. Bet nuostolis nedidelis, prisidraugino naujų – daug kolegų žurnalistų, politikų, verslininkų, asociacijų vadovų ir kt. Tad ir toliau Meškis Hugo turi beveik 5 tūkst. draugų ir sekėjų. Meškis toliau pasakoja istorijas, pakviestas į renginius demonstruoja savo išmoktus triukus, o vaikai mielai klausosi Meškio papasakotų, bet Alfredo perpasakojamų istorijų. Tiesa, liepos 10 d. Alfredas ir Meškis dalyvaus "Obedience" varžybose – palinkėkite jiems sėkmės.